Suaugusiojo pozicija paauglio atžvilgiu

Tad, kai mes susiduriame su netinkamu paauglių elgesiu, galime daryti prielaidą, kad šis poreikis nėra patenkinamas, ir jis nesijaučia lygus su kitais grupės nariais.

Turbūt paklausite: kaip tuomet galima iš esmės pakeisti paauglių ir suaugusiųjų santykius ir patenkinti tarpusavio santykiuose šį poreikį?

Paaugliui iš tiesų labai svarbu jaustis svarbiam, tėvų matomam, reikšmingam, pagaliau vertingam ir nepakeičiamam (tam tikrose situacijose). Nepaisant to, kad bendraamžiai tampa be galo svarbūs, tačiau pačių artimiausių žmonių, t. y. tėvų, geranoriškas palaikymas, parama, pagalba, pagaliau - tikėjimas jo vertingumu, reikšmingumu yra paaugliui ir toliau neįkainojami dalykai.

Šiuo atveju šis poreikis gali tapti lyg tiltas tarp paauglio ir jo tėvų. Tiltas - ateities santykiams kurti. Tai puiki galimybė suteikti dar vieną šansą vienas kitam, jei kažkokiu momentu jau buvo prarastas pasitikėjimas vienas kitu. O jei tarpusavio santykiai buvo draugiški, geranoriški iki šiol - irgi gera proga suteikti savo paaugliui dar daugiau savarankiškumo atliekant tam tikrus darbus (ypač pagal jo amžių), parodyti pasitikėjimą jo pastangomis, bandymais, pasikalbant ir aptariant atsakomybę už savo prisiimtus poelgius ar veiksmus.

Suaugusiems gera proga parodyti savo atžaloms, kad dabar tinkamiausias laikas, kai jie gali realiais konkrečiais darbais prisidėti prie šeimos tvarkos palaikymo, bendros atmosferos kūrimo, kas tik patvirtins ir padės tėvams patikėti, kad jų vaikai iš tikrųjų gerokai paaugo ir yra pagaliau tikrai nepakeičiami, vertingi ir be galo jiems svarbūs pagalbininkai tam tikruose darbuose bei verti pasitikėjimo svarbiais gyvenimo periodais.

Tai laikas, kai tėvai turi padėti savo paaugliams suprasti, jog dabar jie turi savo „nematomus pliusus“, „pranašumus“ lyg ir įvilkti į matomą rūbą. O tai reiškia: gerai mokytis; tvarkytis savo kambaryje; mokytis valdytis susinervinus; stengtis būti mandagiems; nekelti tono supykus, o bandyti kalbėti apie savo sunkumus, kol jie neįstūmė į kampą; padėti apsipirkti reikalui esant; išėjus su draugais - laiku grįžti; vėluojant - perskambinti, ir daugelis kitų svarbių kasdieninių buitinių dalykų, kurie yra svarbūs.

Ir jei jie nori vis daugiau ir daugiau savarankiškumo iš tėvų, tai šiais darbais turi nusipelnyti, nes tarpusavio pasitikėjimas nenukrenta iš dangaus, jis yra kuriamas tik laikantis šeimoje nustatytų taisyklių. Deja, kitaip ir negali būti. Viskas turi savo kainą.

Bendraujant su paaugliu labai svarbu suvokti, kokią poziciją jo atžvilgiu priimame:

• kaltinamąją (aktyvus paauglio asmenybės nepriėmimas tokio, koks jis yra, jo interesų ignoravimas, šaipymasis iš draugų, nuolatinė kritika, įkyrios pastabos bei žeidžiantis bendravimo stilius, ir pan.).

Pasekmės: greitai prasideda tarpusavio „karas“, kurio metu paaugliui dažniausiai pavyksta atrasti savo tėvų skaudžiausias vietas ir ant jų „užminti“. Užėmus kaltinimo poziciją bei „karo padėtį“ santykiuose su paaugliu - neįmanoma laimėti, nes paauglys atras vis naujų būdų, kaip įskaudinti savo tėvus. Tokiuose santykiuose paauglys nesistengs prisiimti savarankiškumo bei atsakomybės už savo elgesį, atvirkščiai - dažnai elgsis impulsyviai, vaikiškai ir tai neskatins jo bręsti kaip asmenybei. Formuosis maištaujanti nebrandi asmenybė.

• suprantančiąją bei priimančiąją (kai bandoma suprasti, jog suaugusiojo ir paauglio pasauliai - tai du visiškai skirtingi pasauliai, kurie abu verti pagarbos. Tiesiog šie abu pasauliai turi savas taisykles, vertybes, dėsnius ir reikės nemažai laiko bei kantrybės, kol tie pasauliai vienas prie kito priartės. Svarbiausia pagarba vienas kitam, tolerancija. Čia svarbu ir paauglį mokyti gerbti suaugusiojo pasaulį, nesvarbu, kad jis jo nesupranta ir yra jam svetimas).

Pasekmės: suprasti paauglį - vadinasi, pamatyti jo problemas jo akimis, ir tapti kiek tolerantiškesniam bei išmintingesniam. Tuomet jis lengviau pasiduos poveikiui, bus imlesnis pagalbai. Suprastas paauglys linkęs paklusti. Svarbu remtis tuo, kas gera, teigiama, o ne kovoti su jo trūkumais. Su paaugliu reikia mokytis tartis, bet neleisti, kad jis „užliptų ant galvos“. Tuomet jis norės ir jam bus svarbu su tėvais bendradarbiauti, pateisinti jų išreikštus lūkesčius jų atžvilgiu ir siekti savarankiškumo priimtinais būdais, o ne destruktyviais. Nes jam bus ne tas pats, kokie santykiai vėliau bus su tėvais.

Kai bendravime vis dėlto dominuoja paauglį suprantanti bei priimanti tėvų pozicija, vaikai lengviau įsisąmonina, kad gera psichologinė atmosfera šeimoje priklauso ir nuo jų indėlio.

Apie tai paaugliai prabyla psichologinių konsultacijų metu, kai bandome konkrečiau aptarti, kiek kiekvienas šeimos narys yra atsakingas už šeimos gerovę.

Jie susimąsto, kai supranta, kad jis, kaip šeimos narys, turi nuspręsti, ką konkrečiai yra pasiruošęs keisti, daryti ar kam nors iš šeimos narių padėti. Labai jautriai sureaguoja, kai jų dėmesys atkreipiamas į tai, kad per daug kritiškai vertindami suaugusiuosius, šiuo atveju, savo tėvus, nepastebi ir savo blogo elgesio. Ir dar blogiausia, kad savo prastu netinkamu elgesiu nustato patys prieš save tėvus, kurie nori jiems tik gero, tik, deja, ne visada žino, kaip to pasiekti. Atsiranda uždaras ratas, bet išeiti iš jo dažnai gali padėti jie - patys paaugliai, prisiimdami savo atsakomybės dalį ir išlaisvindami savo tėvus nuo klaidingo mąstymo apie juos, kaip nesugebančius laikytis savo pažadų.

Apie tai ir kalbamės konsultacijų metu su paaugliais ir jų tėveliais. Nors ir sunkiai, bet pamažu paaugliai pripažįsta, kad visų teisės turėtų būti lygios. Tad ir jie, paaugliai, ir suaugusieji, tėvai, - turi teisę kartais klysti ir daryti klaidas. Atsiradusi tolerancija vienas kito atžvilgiu tik į gera - lyg vaivorykštė po lietaus.