Suaugusiojo ir paauglio bendravimo pavojai ir galimybės

Vilma MAŽEIKIENĖ, Klaipėdos PPT psichologė psichoterapeutė

2021-08-01 12:00

Mes, suaugusieji, net neįsisąmoninam, kaip dažnai ir sistemingai žlugdom savo paauglius vis pabrėždami jiems, kad šie nėra pakankamai geri. Mes net neįsivaizduojame, kiek yra gyvenimiškų situacijų, kur jie visais įmanomais būdais stengiasi užsitarnauti mūsų, vyresniųjų, pasitikėjimą, įrodyti savo vertę. Ir tai gali vykti ne tik per tinkamą, bet ir netinkamą elgesį. Tokio elgesio pagrindinis tikslas - užsitarnauti suaugusiojo dėmesį.

Labai dažnai „nepastebėtas“ paauglys numoja ranka ir pamažu pasitraukia nuo suaugusiųjų. Suaugusieji tai apibūdina kaip bendravimo sutrikimą. Tai nevykęs terminas, nes tokiais atvejais mes patys kažkada atstūmėme, nebendravome. Žinia, bendravimas vyksta tuomet, kai žmogus nori bendrauti.

Pasitraukęs nuo tėvų, paauglys stengiasi įsitvirtinti, pasijusti esąs svarbus ir reikšmingas pasirinktos bendraamžių grupės narys. Stengdamasis atkreipti į save bendraamžių dėmesį, paauglys dažnai pradeda netinkamai elgtis (rūkyti, gerti, vogti).

Paaugliai dažnai skundžiasi, kad suaugusieji manipuliuoja jais. Tokią paauglių reakciją bei vertinimą neišvengiamai sukelia suaugusiųjų nurodymai, ką daryti, pamokymai, pernelyg rūpestinga priežiūra bei kontrolė. Tuomet į suaugusįjį žiūrima kaip į priešą.

Labai gaila, kad ir jauni žmonės, ir suaugusieji nesuvokia, jog jie dažnai kartu imasi vienas kito manipuliacijos. Tik sunku pasakyti, kuriems geriau sekasi.

Taip bendraujant nei suaugusieji, nei paaugliai nelinkę nusileisti, net jei tenka kitą pusę pažeminti, kritikuoti, priversti paklusti ar net grasinti. Dažniausiai netinkamai elgiasi ir suaugusieji, ir paauglys.

Jei paauglys demonstruoja savo jėgą, pasitraukite iš tokios padėties, neįsivelkite į kovą su juo. Būkite aukščiau viso to! Jūs gi brandus žmogus, o jis tik paauglys, kuris per savo sukilusias emocijas negali kritiškai vertinti situacijos.

Taigi, jeigu norime, kad mūsų paaugliai išaugtų atsakingi ir kūrybingi žmonės, mes turime padėti jiems jaustis priklausančiais savo šeimai, klasei, padėti jiems tikėti savo jėgomis ir pakankamai gerai vertinti savo sugebėjimus, suprasti jų elgesio tikslus, o svarbiausia - gerbti paauglius tokius, kokie jie yra.

Vienas iš svarbiausių metodų, kuriais galima daryti įtaką paauglių elgesiui, tai - padrąsinimas.

Netinkamai besielgiantis paauglys paprastai yra suaugusiųjų nepasitikėjimo sužlugdytas vaikas. „Sužlugdytas“ - baisus žodis, bet suaugusiųjų išreikšto nepasitikėjimo poveikis yra baisus.

Praradę pasitikėjimą, kad sugeba savo rūpesčius sutvarkyti kūrybiškai ir konstruktyviai, vaikai mano, kad vienintelis jiems prieinamas būdas - tai netinkamas elgesys, nes jis reikalauja mažiau pastangų ir atsakomybės. Paaugliai, kurie jaučiasi sužlugdyti, galvoja, kad jie gali elgtis tik blogai.

Ko reikėtų vengti, kad nesužlugdytume savo paauglių?

Negatyvūs laukimai. Jei paaugliui svarbus žmogus netiki jo sugebėjimais, tai paauglys taip pat greičiausiai jais netikės. Nebūtina tai išreikšti žodžiais, tai rodo elgesys, kalbėjimo būdas.

Pavyzdžiui: „Aš negaliu žiūrėti, kaip tu švaistai pinigus grojimo pamokoms, nes tu greičiausiai nieko neišmoksi.“

„Jeigu aš leisiu tau iki vėlumos būti su Martynu, jūs abu galit prisigalvoti visokių dalykų.“

Sutelkti dėmesį į klaidas. Jeigu paaugliui svarbus žmogus nuolat nurodo, ką jis daro klaidingai, tai po kurio laiko jis pradeda tikėti, kad nieko nesugeba daryti teisingai. Jam tampa sunku ką nors padaryti gera, nes ir pats daugiau dėmesio skiria savo klaidoms ir sunkumams.

Pavyzdžiui: „Aš pastebėjau, kad vakar vakare tu pamiršai savo puoduką prie televizoriaus. Gal galėtum būti atidesnis?“ (ir jei tokios pastabos duodamos po kiekvieno panašaus poelgio, užfiksuojam paauglį ties klaidomis, jo savivertė krenta).

Perfekcionizmas (tobulumo siekimas). Jei tėvai ar mokytojai tikisi iš paauglio daugiau, negu jis gali, pamažu šis nustoja bandyti ką nors daryti, nes žino, kad vis tiek nepadarys taip, kaip suaugusieji norėtų. Tada paauglys gali nuspręsti pasižymėti kokiu nors kitu būdu.

Kartais tobulumo siekimas gali tapti žalingu. Jei vis kartojama, jog „negalima, kad tokia graži mergina turėtų per daug svorio“, tai paauglė gali nutarti tapti tobula beveik badaudama.

Perdėta globa. Jeigu svarbus paaugliui žmogus nuolat kartoja, kad pasaulis yra pavojingas ir sunkus, tai jis pradeda tikėti, kad negali pats tvarkyti savo reikalų. Jei tokio paauglio prasti dalykai mokykloje ar turi reikalų su policija, tai suaugusysis turi jam padėti. O kadangi tokiu atveju paauglys nepatiria savo elgesio pasekmių, tai gali pradėti galvoti, kad jis gali daryti ką tik nori. Paauglys išoriškai gali atrodyti net perdėtai pasitikintis, bet iš tiesų taip nėra.

„Žinoma, aš galiu nueiti ir pasikalbėti su tavo mokytoja. Kai ji sužinos, kaip daug tu dirbai, ji tikriausiai pakeis tau pažymį.“

„Aš gerai žinau, kokie dabar berniukai. Net ir negalvok vaikščioti su jais į pasimatymus iki dvyliktos klasės.“

Taigi šie aukščiau išvardyti keturi pagrindiniai suaugusiųjų elgesio stereotipai yra labiausiai žlugdantys paauglių pasitikėjimą savimi.

Laimei, yra būdų, kurie labiau drąsina, ir naudojant santykiuose su paaugliais galima tarpusavio santykius smarkiai pagerinti.

Ką reikėtų daryti, kad padrąsintume savo paauglius?

1) Išreikšti pasitikėjimą.

Kai mes sėkmingai spendžiame gyvenimo problemas ar įgyjame naujų įgūdžių, mes labiau pasitikime savimi. Pradedant spręsti problemas ir bandant naudoti naujus įgūdžius, reikia pasitikėjimo. Tėvai ir mokytojai gali padėti paaugliams išreikšdami jais pasitikėjimą.

1. Atsakomybė. Pasitikėjimą išreikšti galima ir be žodžių. Kai pasiūlome paaugliui pasielgti pagal sugebėjimus, tai lyg pasakome: „Aš žinau, kad tu gali tai padaryti.“ Jei paauglys pajaus, kad tikimės daugiau, nei jis gali, tai gali žlugdančiai veikti.

2. Paklauskite savo paauglių jų nuomonės ar patarimo. Paaugę vaikai ir paaugliai mėgsta, kai tėvai remiasi jų žiniomis ir samprotavimais. Klausdami paauglio nuomonės, jūs išreiškiate pasitikėjimą jo sugebėjimu dirbti kartu.

3. Suaugusysis išreiškia pasitikėjimą, susilaiko ir nesikiša, kai paaugliui kas nors nesiseka. Didelė pagunda yra „išgelbėti“ paauglį padaryti tai, kas mums lengva, o jam sunku.

„Pabandyk dar, tu gali tai padaryti“, „Aš tavimi tikiu, tiesiog šį kartą nepasisekė, bet kitą kartą pasiseks. Pabandyk.“

2) Rėmimasis stipriosiomis paauglio ypatybėmis.

Jeigu mes norime, kad paauglys taptų geresnis, mes turime suprasti, kokie dalykai patinka. Telkdami dėmesį į gerąsias paauglio ypatybes, mes jį tik dar labiau padrąsiname.

Rėmimasis stipriosiomis paauglio savybėmis gali padėti įgyti naujų įgūdžių, išsiugdyti gerų būdo ypatybių. Ypač svarbūs šie trys veiksniai:

1. Pripažinkite tai, ką paaugliai gerai daro. Įsivaizduokime, kad jūs žinote, kokio tikslo siekiate. Pavyzdžiui, norite, kad paauglys išmoktų savarankiškai dirbti ar būtų sąžiningas, ir pan. Pripažinkite kiekvieną kartą, kai jis pasistengia ir padaro tai, apie ką jūs jo prašote.

„Puiku! Tu atlikai kiekvieną užduotį. Aš manau, kad tu dirbai gerai. Aš žinau, kad tu gali įtemptai dirbti. Aš mačiau tave ir krepšinio aikštelėje.“

„Ačiū, kad padėjai dirbti sode. Su tavo pagalba jis atrodo dabar puikiai.“

„Ačiū, kad tu tyliai klauseisi muzikos tuo metu, kai aš miegojau. Tu labai rūpestingas.“

„Ačiū, kad laiku grįžai. Aš vertinu tai.“

2. Padrąsinkite padaryti kitą žingsnį.

Savęs vertės jausmas ugdomas tada, kai žmogus ką nors gerai padaro. Ne kiekvienas naujas dalykas gali pasisekti. Ir dvasiškai stiprius paauglius nepasisekimo baimė gali tiesiog paralyžiuoti. Visiems būna, kad nesėkmės atima jėgas ir drąsą. Tada labai reikia padrąsinimo iš šono.

„Mokytis chemijos gali būti labai sunku. Aš žinau, kad tu jau norėtum mesti. Bet tau tikrai pasiseks. Pažiūrėk, kiek daug tu jau pasiekei. Pasakyk dar kartą, su kokiais rūpesčiais susidūrei?“

„Aš žinau, kad tai nėra lengva, bet tu tikrai tapai daug sąžiningesnis. Mes jaučiame, kad galime daugiau tavimi pasitikėti.“

3. Telkti dėmesį į pagerėjimą, o ne į siekimą tobulumo.

Suaugę žmonės dažnai daro klaidą laukdami, kol paauglys pasieks galutinį tikslą, ir tik tada jį padrąsina. Reikia visus žingsnius drąsinti, remti. Dera pastebėti ne tik rezultatą, bet ir pastangas.

„Puiku! Tu tikrai jau gerai užsirašai visas užduotis. Dar viena diena, ir bus dar geriau.“

„Aš matau tavo pastangas. Šaunu!“

„Tavo kambarys jau atrodo tvarkingas. Ir žurnalai sudėti, ir lova paklota. Aš turiu šiek tiek laiko, jeigu nori, galiu tau padėti susitvarkyti spintą?“

3) Paauglio vertinimas.

Mums visiems yra svarbu, kad kiti vertintų mus ne tik už mūsų pasiekimus, bet ir mus kaip asmenybes. Tas pats yra ir su paaugliais. Paaugliui svarbu, kaip jį, kaip asmenybę, vertina jo artimieji bei jam autoritetą turintys žmonės.

Keletas pasiūlymų, kaip tai padaryti:

1. Atskirti vertę nuo pasiekimų.

Pats paauglys yra vertesnis nei jo pasiekimai ar nesėkmės. Jie turėtų jausti, kad juos mylime ir priimame tokius, kokie jie yra.

2. Atskirti vertę nuo netinkamo elgesio.

Nėra blogų paauglių, yra blogas elgesys. Jei paaugliui „prisiuvame“ etiketę „blogas“, jis tuo patikės ir tikrai toks bus. Paaugliai mokosi iš klaidų, tobulumo siekiantiems paaugliams itin reikia padėti išmokti nebijoti daryti klaidų.

„Taigi, tu padarei klaidą. Nieko baisaus. Pažiūrėkime, ko gi galima iš jos išmokti?“

„Tu nesi niekam tikusi, kaip sakai. Tu tik susipainiojai, ir suklydai. Visi mes - žmonės, kurie darom klaidas. Geriau pagalvok: ko gali pasimokyti iš šios situacijos?“

3. Pripažinti paauglio unikalumą.

Svarbu mokyti paauglius suvokti, kad visi žmonės lygūs, tačiau labai skirtingi ir kartu labai unikalūs, nepakartojami, taip pat ir jis. Jo, kaip paauglio, unikalumą atskleidžia interesai, mėgstama veikla, hobis, ir pan. Jūs, kaip tėveliai, turite skatinti ir palaikyti tai, kas formuoja jo unikalumą (mėgstama veikla, interesai, specialūs sugebėjimai, hobis ir pan.). Ir svarbiausia: jūs turite parodyti paaugliui, kad mylite jį tokį, koks jis yra, ir siųsti jam panašaus pobūdžio žinutę:

„Tu esi vienintelė (-is) tokia (-s) pasaulyje. Aš džiaugiuosi, kad tu esi mano duktė (sūnus).“

4) Nepriklausomybės skatinimas.

Skatinti paauglio savarankiškumo pasireiškimą bet kokioje sferoje ar veikloje, net tokioje, kurioje jam dar reikia tobulėti ir tobulėti. Čia tėvams tiesiog reikia apsiginkluoti kantrybe ir pakantumu. Nes ne viskas paaugliams pasiseka iš karto. Svarbu, kad jie stengiasi savarankiškai kažką atlikti. Nes galutinė paauglystės užduotis - galutinai atsiskirti nuo tėvų. Tad tas nepriklausomybės siekimas yra natūralus procesas, kad jaunas žmogus po truputį galėtų subręsti kaip savarankiška asmenybė ir sėkmingai integruotųsi į visuomenę