Su pabėgėliais dirbantys socialiniai darbuotojai: kad galėtume gyventi ir dirbti kartu, turime išmokti būti kartu

Kaip patekti pas gydytoją ar išleisti vaikus į mokyklą, nuo ko pradėti darbo paieškas? – tai tik keli klausimai iš ilgo jų sąrašo.

Atsakymų į juos ieškantiems pabėgėliams pagalbos ranką ištiesia, o jei reikia – ir palydi painiais įvairių įstaigų koridoriais įvairios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, savanoriai, tačiau didžiausius darbus nudirba socialiniai darbuotojai, kurie ne tik pataria sprendžiant kasdienes problemas, bet ir padeda priimti sprendimus.

O svarbiausia – patys mokosi ir mus visus moko būti kartu, nes, pasak Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorės, socialinių mokslų daktarės Valentinos Demidenko, „pabėgėlių integracija – tai dvipusis procesas“.

Kiekvienas žmogus – vis kita istorija

Nors rimta migracijos krizė Lietuvą ištiko tik pernai, mūsų šalis jau senokai tampa saugaus prieglobsčio vieta dėl įvairių negandų savo namus turėjusiems palikti žmonėms, o Rukloje (Jonavos r.) jau daugiau nei dvidešimt metų veikia Pabėgėlių priėmimo centras.

Tad jonaviškiai – ir rajono gyventojai, ir vietos savivaldos įstaigų darbuotojai – su pabėgėlių problemomis pažįstami jau seniai. „Ne vienas prieglobstį mūsų šalyje gavęs žmogus gyvena Jonavoje daugiau nei 10 metų ir tapo mūsų bendruomenės nariu“, – sako V. Demidenko.

Jos vadovaujamo centro darbuotojai kitataučiams teikia daug įvairių socialinių paslaugų ir drąsiai galima sakyti, kad būtent dėl jų nuoširdaus darbo pabėgėliai Jonavos rajone nesijaučia „kitokie“.

Kiekvienas žmogus – tai vis kita istorija, o Jonavos rajono socialinių paslaugų centre dirbantys specialistai stengiasi suteikti konkrečiam žmogui reikalingiausią pagalbą ir niekuomet neišskiria pabėgėlių kaip ypatingos socialinės grupės, sako V. Demidenko.

„Kiekvieno mūsų kliento poreikiai yra individualūs, bet to nereikia kaip nors pabrėžti. Be abejo, pabėgėlių socialiniai poreikiai kitokie negu vietinių gyventojų, todėl yra veiklų, kurios skirtos tam tikroms tikslinėms grupėms. Pavyzdžiui, mūsų centras organizuoja vaikus globojančioms šeimoms savitarpio paramos grupes, tad turime ir grupę pabėgėliams iš Ukrainos.

Tačiau nors grupės skirtingos, pagalbos forma yra ta pati“, – pasakoja centro vadovė. Ji priduria, kad pagalbos į juos kreipiasi ir tie pabėgėliai, kurie praėję visus integracijos etapus lieka gyventi Jonavos rajone.

„Jie, kaip ir vietiniai gyventojai, į mus kreipiasi prireikus konsultacijos, pagalbos maistu ar kokių nors socialinių paslaugų, kartais šeimoms prireikia ir atvejo vadybininko paslaugų“, – vardija V. Demidenko.

Svarbiausia – abipusis pasitikėjimas

Su pabėgėliais dirbantiems socialiniams darbuotojams kartais tenka gilintis ir į kultūrinius skirtumus bei kitų tautų tradicijas, o mūsų puoselėjamas vertybes ir įstatymus paaiškinti taip, kad nepažeistum kitataučio orumo.

„Prieš keletą metų vaiko teisių apsaugos specialistai gavo informacijos apie netinkamą vaikų priežiūrą iš Sirijos atvykusioje šeimoje.

Tai buvo tradicinė musulmonų šeima, žmonės gyveno taip, kaip įpratę. Ir jie natūraliai buvo pasipiktinę – jautė grėsmę, nes jiems atrodė, kad kažkas nori atimti jų vaikus ir dar aiškina, kaip jiems gyventi.

Per vertėjus aiškinome šeimai, kodėl jiems taikoma atvejo vadyba, kad kažkada ir pas mus buvo įprasta, kad šešerių metų vaikai vaikščiojo su raktais ant kaklo, bet dabar yra kitaip ir negalima vaikų palikti vienų. Darbuotojams buvo nelengva – reikėjo būti kultūriškai jautriais, gerbti šeimos tradicijas, bet ir išaiškinti, ko mes norime, kokie mūsų šalies įstatymai.

Džiaugiamės, kad mums visgi pavyko su šia šeima rasti bendrą kalbą ir pasiekti gerų rezultatų“, – vieną sudėtingesnių atvejų prisimena Jonavos rajono socialinių paslaugų centro vadovė.

V. Demidenko gali papasakoti daug istorijų, kai prieglobstį Lietuvoje radę žmonės, padedant socialiniams darbuotojams, įveikė juos užgriuvusias bėdas, o viena labiausiai įsiminusių susijusi su pirmaisiais pabėgėliais iš Ukrainos – tais, kurie atvyko po Krymo aneksijos 2014 m.

„Į Lietuvą atvyko vyras su žmona ir trimis nepilnamečiais vaikais. Vyras rado darbą, moteris pradėjo mokytis lietuvių kalbos, vaikai lankė ugdymo įstaigas.

Šeima puikiai tvarkėsi ir jiems reikėjo tik konsultacijų, bet įvyko nelaimė. Vyras pateko į avariją, jam buvo atliktos net kelios operacijos, o po to jis buvo pripažintas turinčiu negalią.

Kaip tik tuo metu moteris sužinojo, kad laukiasi ketvirto vaiko. Šeimai reikėjo visko – nuo asmens priežiūros namuose paslaugų iki funkcinės lovos sunkiam ligoniui.

Taip pat labai reikėjo ir emocinės paramos, palaikymo“, – pasakoja ji ir priduria, kad socialinių paslaugų sistema tuo metu dar nebuvo išvystyta taip, kaip dabar, todėl nežinia, ar šeima be socialinių darbuotojų pagalbos būtų išsikapsčiusi iš bėdų.

Be to, socialiniai darbuotojai padėjo vyrui susitvarkyti dokumentus ir neseniai šeima gavo socialinį būstą, kuris pritaikytas negalią turinčiam žmogui. „Mūsų centras sumokėjo ir už moters kursus.

Dabar ji sėkmingai dirba socialinio darbuotojo padėjėja – pati padeda teikti asmens priežiūros paslaugas negalią turintiems asmenims“, – priduria Jonavos rajono socialinių paslaugų centro vadovė.

Pagalba vieno langelio principu

Itin didelis privalumas – pagalba pabėgėliams teikiama vadinamuoju „vieno langelio“ principu. Anot V. Demidenko, tai itin svarbu, kai reikia suteikti pagalbą naujoje aplinkoje bandantiems apsiprasti žmonėms, kuriems reikia laiko susivokti, kaip veikia mūsų medicinos, socialinių paslaugų ar švietimo sistema.

„Į svetimą šalį atvykęs žmogus dažniausiai nežino, kur ir kaip ieškoti atsakymų į daugybę klausimų, todėl socialinio darbuotojo buvimas šalia – labai svarbus jo sėkmingos integracijos veiksnys, nes viskas vyksta greičiau ir paprasčiau.

Pabėgėlis, atvykęs į Jonavą iš bet kurios pasaulio šalies, ateina į mūsų centrą ir su juo bendraujantis socialinis darbuotojas įvertina jo poreikius, nustato, kokios pagalbos žmogui reikia. Pavyzdžiui, jei jis turi nepilnamečių vaikų, šeimai būtinos ugdymo paslaugos. Tuomet susisiekiame su ugdymo įstaiga“, – pasakoja centro vadovė.

Pasak jos, paprastai socialiniai darbuotojai padeda pabėgėliams kreiptis į švietimo, sveikatos ir kitas įstaigas, tačiau pagalba, kurios žmogui reikia, priklauso ir nuo jo gebėjimų savarankiškai spręsti iškilusias problemas, todėl „vienus reikia lydėti ir pas gydytojus, ir į Užimtumo tarnybą, o kitiems pakanka tik konsultacijos.“

Mokytis turi ne tik pabėgėliai

„Kai mums nutinka nelaimė, mes kreipiamės į artimuosius ar draugus, bet juk šie žmonės Lietuvoje tokių neturi! Jų ramsčiu nelaimėje gali tapti tik socialinis darbuotojas“, – sako V. Demidenko.

Ji pabrėžia, kad ne tik pabėgėlius reikia mokyti kalbos, konsultuoti, padėti jiems adaptuotis. Ne mažiau svarbu mums patiems mokytis būti ir dirbti kartu su kitos kultūros, religijos, pasaulėžiūros žmonėmis. „Mūsų centro Ruklos ir Jonavos padaliniuose dirba socialinio darbuotojo padėjėjas, individualios pagalbos darbuotojas iš Sirijos, kuris kažkada pats buvo pabėgėlis.

Jis puikai kalba lietuviškai ir padeda mums dirbti su kitataučiais. Bet pabėgėlių integracija yra dvipusis procesas ir tai ne vienos dienos kelias. Mes jau turėjome patirties – esame dirbę su afganistaniečiais, sirais, įgyvendinome nemažai tarptautinių projektų, mūsų specialistai dalyvavo tiksliniuose mokymuose ir turi tarpkultūrinės komunikacijos įgūdžių, bet tokios patirties turi ne visi Lietuvos socialinių paslaugų centrai, todėl daliai jų migracijos krizės tampa rimtais iššūkiais.

Net ir mes jų neišvengiame. Pavyzdžiui, suplanavome tam tikras veiklas, o paskui sužinojome, kad vienas mūsų darbuotojas negali jose dalyvauti dėl Ramadano. Atrodo, žinome apie Ramadaną, bet anksčiau neturėję kolegos, kuriam tai aktualu, į tai neatsižvelgėme.

Taigi, kad galėtume gyventi ir dirbti kartu, mes turime išmokti būti kartu“, – sako V. Demidenko, kuriai 2022 m. minint Tarptautinę pabėgėlių dieną už sėkmingą darbą padedant pabėgėliams integruotis Lietuvoje įteikta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Gerumo žvaigždė“.

Paklausta, su kuo šiuo apdovanojimu dalintųsi, ji nedvejodama atsako: „Su visais mūsų socialinio paslaugų centro darbuotojais, nes kiekvieno vertingas pasiekimas yra labai svarbus.“

Sutikus pirmą pabėgėlį, subyrėjo visi stereotipai

Ilgametę darbo su pabėgėliais patirtį turi nevyriausybinė organizacija (NVO) Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Jos padalinyje „Užsieniečių integracijos programa“ su prieglobstį gavusiais ir jo prašančiais žmonėmis dirbantys specialistai pastebi, kad neretai lietuviai kratosi kitataučių kaimynystės, nes vis dar yra „įsikibę“ stereotipų, kad į mūsų šalį atvykstantys pabėgėliai siekia naudotis mūsų socialinėmis ir sveikatos sistemos paslaugomis, bet nenori dirbti, o akivaizdūs kultūriniai, religiniai ir net rasiniai skirtumai skatina dar aktyviau klijuoti socialines etiketes.

„Bet mano sąmonėje visi šie stereotipai subyrėjo, kai sutikau pirmą pabėgėlį“, – prisipažįsta savanorių koordinatore jau ketvirtus metus dirbanti Regina Krukonienė. Šiandien ne vieną istoriją apie tai, kaip pagalba, kurią suteikė socialiniai darbuotojai ir savanoriai, pakeitė pabėgėlių gyvenimą, galinti papasakoti moteris sako, kad prieš šešerius metus, kai nusprendė savanoriauti, net neįtarė, jog tai iš esmės pakeis ir jos pačios gyvenimą.

„Esu baigusi humanitarines studijas, dešimt metų dirbau versle, bet matyt, pritrūko gyvenime prasmės ir nusprendžiau savanoriauti „Carite“.

Kai manęs savanorių koordinatorė paklausė, kas man įdomu, atsakiau, kad noriu pažinti kitas kultūras“, – savo pasakojimą apie pirmuosius žingsnius nauju keliu, atrastą pašaukimą padėti kitiems ir perkopus per 30 metų priimtą sprendimą įgyti socialinio darbuotojo profesiją pradeda Regina, dabar jau bebaigianti bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete.

„Prieš dešimtmetį net nebūčiau pagalvojusi, kad man tai bus įdomu, bet dabar kasdien jaučiu prasmę to, ką darau. Džiugina bendravimas su žmonėmis, galimybė jiems padėti, pokyčiai, kuriuos matau jų gyvenime“, – sako ji.

Misija – padėti žmonėms nesijausti atstumtaisiais

Pasak savanorių koordinatorės, jie dirba ne tik su tais, kuriems Lietuvoje jau suteiktas prieglobstis, bet ir su prieglobsčio prašytojais, kurie gyvena Pabradės Užsieniečių registracijos centre.

„Kartais užtenka su pabėgėliais tiesiog šiltai pasikalbėti, bet dažniausiai prireikia rimtesnės pagalbos – nuo vizitų pas medikus organizavimo iki būsto suradimo. Tenka ir tarpininkauti, ir pasirūpinti psichologine pagalba. Integracija trunka nuo 12 iki 36 mėnesių, bet kai kurie žmonės sugrįžta ir vėliau.

Juk jie atvyksta palikę namus, patyrę įvairias traumas, smurtą, atvyksta šeimos su vaikais, turinčiais specialių poreikių. O kur dar kultūriniai skirtumai, stereotipai. Tad mūsų misija ne tik padėti įsikurti, bet padėti žmonėms nesijausti atstumtaisiais“, – pasakoja Regina.

R. Krukonienę džiugina, kai „Carito“ globojamas žmogus susiranda svajonių darbą ar draugų Lietuvoje, bet smagiausia, kai pagalbos sulaukęs kitatautis pats nori padėti kitam, panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui.

„Yra pabėgėlių, kurie savanoriauja kituose „Carito“ padaliniuose – labdaros valgykloje „Betanija“ dalija maistą, vienas kirpėjas nemokamai kerpa tuos, kuriems tokios paslaugos per brangios“, – pasakoja ji, džiaugdamasi, kad keičiasi ir lietuvių požiūris į kitataučius kaimynus, o mes patys geriau sugebame įvertinti tai, ką turime.

„Pabėgėlis, kurio šalyje vyksta karas, džiaugiasi, kad čia jo vaikai gali saugiai eiti į mokyklą, o mes suvokiame, kokioje demokratinėje, saugioje šalyje gyvename“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

O kas svarbiausia socialiniam darbuotojui, dirbančiam su pabėgėliais? Kritinis mąstymas, atsako R. Krukonienė: „Turi suprasti, ką konkrečioje situacijoje galima pakeisti, o ko ne. Kad ir kaip norėtųsi ką nors už tą žmogų padaryti, daryti turi jis, o socialinio darbuotojo pareiga – jį palydėti.

Reikia išmokti kitą priimti ir pažinti – be stereotipų ir išankstinių nuostatų. Reikia pasidomėti šalimi ir kultūra, iš kur žmogus atvyko. Pavyzdžiui, vyrams iš kai kurių musulmoniškų šalių labai sunku įvykdyti tai, ką socialinė darbuotoja moteris prašo padaryti – reikia laiko priprasti.

Žmonių patirtis taip pat skirtinga. Vieni atvyksta iš pabėgėlių stovyklų, kuriose praleido nemažai laiko, o ukrainiečiai atvažiuoja tiesiai iš karo siaubiamos šalies. Jų kūno ir sielos žaizdos gyvos.

Bet nepaisant skirtingų aplinkybių, dėl kurių žmonės buvo priversti palikti savo kraštą, visus juos vienija tas pats tikslas – noras kurti visavertį gyvenimą sau ir savo vaikams saugioje aplinkoje, o socialiniai darbuotojai jiems padeda to siekti“.