Špitolės LDK: nuo pamestinukų iki bajorų
Istorijos dulkes nupūtus
Špitolininkų tikėjimo grūdas
„Dauguma špitolių veikė kaip prieglaudos – čia žmonės gaudavo stogą virš galvos, maisto bei šiokią tokią ramybę dėl rytojaus. Kartais palengvinti negalavimų užsukdavo koks barzdaskutys (viduramžių ir Naujųjų laikų chirurgo atitikmuo – red. past), kuris dažniausiai nuleisdavo šiek tiek kraujo, atlikdavo kitas šios profesijos atstovams įprastas procedūras,“ – rašo projekto „Orbis Lituaniae“ straipsnio autorius dr. Martynas Jakulis.
Įdomu, o gal ir ne, kad XVI-XVII a. Vilniuje špitolių tinklas nebuvo formuojamas kryptingai. Mieste nebuvo centralizuotos institucijos, kuri kontroliuotų prieglaudų veiklą. Dažniausiai jas administruodavo skirtingos religinės bendruomenės ir bažnytinių struktūrų organizacijos. Visgi iki XVII a. vidurio mieste veikė net septyniolika špitolių. Vilnius tapo vienu gausiausiu špitolių miestu Abiejų Tautų Respublikoje.
Religinio gyvenimo suintensyvėjimas – tai vešlaus ir šakoto špitolių augalo sėklos ir trąšos. XVI a. prasidėjusi Reformacija, o po jos katalikiškoji Reforma privertė pasitempti ir katalikus, ir protestantus.
Kasdienius bei svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žmonių gyvenimo pasirinkimus formavo religija. Juk praeities visuomenė, kitaip nei šiandien, buvo pasidalinusi ne į politinių pažiūrų stovyklas ar socialinių tinklų burbulus, tačiau pagal išpažįstamą tikėjimą. Skirtingos krikščioniškos bendruomenės degė nevienodais motyvais rūpintis nusilpusiais ir silpniausiais.
„Katalikams, unitams bei stačiatikiams labiau rūpėjo ne tiek spręsti problemą, t.y. ryškiai sumažinti vargšų skaičių, kiek parodyti gailestingumą, dorą bei atlikti gerą darbą, už kurį, tikėta, bus atlyginta po mirties. Funduojamos špitolės dažniausiai būdavo skirtos vos keliems ar kelioms dešimtims vargšų.
Protestantai špitoles suvokė kaip būdą spręsti visuomenės bėdas. Steigdami špitoles, žmonės ne tik įpareigodavo būsimus globotinius už juos melstis, bet kartais ir patys apsidrausdavo nuo bet kada galėjusių užklupti gyvenimo negandų“, – pažymi istorikas.
Silpniausi globotiniai
LDK moterys neretai buvo finansiškai priklausomos nuo sutuoktinių. Todėl jų mirtis keldavo ne tik skausmą, bet ir iš po kojų išmušdavo stabilaus gyvenimo pamatus. Socioekonomiškai pažeidžiamos našlės buvo globojamos špitolėse. Kita dalis globotinių į prieglaudas patekdavo dėl įvairių tamsesnio gyvenimo negandų. Vienuolių ordinų špitolėse vyravo specifinėmis ligomis sergantys pacientais. Pavyzdžiui, bonifratų vienuolių prieglaudose buvo labiau slaugomi karštine ir vidaus ligomis sergantys pacientai, o rokitų – venerinių infekcijų kamuojami ligoniai.
„Dauguma špitolių veikė kaip prieglaudos – čia žmonės gaudavo stogą virš galvos, maisto bei šiokią tokią ramybę dėl rytojaus. Kartais palengvinti negalavimų užsukdavo koks barzdaskutys (viduramžių ir Naujųjų laikų chirurgo atitikmuo – red. past), kuris dažniausiai nuleisdavo šiek tiek kraujo, atlikdavo kitas šios profesijos atstovams įprastas procedūras,“ – rašo projekto „Orbis Lituaniae“ straipsnio autorius dr. Martynas Jakulis.
„Socialinės padėties požiūriu dominavo iš kvalifikuoto ir nekvalifikuoto fizinio darbo gyvenę žmonės, praradę galimybę dirbti ir nuskurdę dėl negalios, senyvo amžiaus ir su juo sietinų ligų.
Galima kelti hipotezę, kad špitolėse globotų bajorų skurdą nulemdavo ne tiek įvairūs fiziologiniai veiksniai, kiek nepalanki ekonominė padėtis, neleidusi pragyventi iš kilmingiesiems įprastų pajamų šaltinių“, – rašo dr. M.Jakulis, pažymintis, kad apsigyvenimas špitolėse užtikrindavo ne tik stabilesnę materialinę padėtį bei naują gyvenamąją vietą, tačiau ir naują religinių praktikų kasdienybę. Be to, špitolininkai rūpinosi ir trapiausiais, negalėjusiais priimti jokių sprendimų.
„Pamestinukai, kurių daugumą sudarydavo nesantuokinės kilmės mergaitės, būdavo paliekami tiek dėl blogos motinų ir (arba) tėvų materialinės padėties, tiek dėl nepalankaus visuomenės požiūrio į nesusituokusias motinas.
Dviejų Vilniaus katalikų parapijų krikšto metrikų knygų analizė parodė, kad pamestinukai tapo aiškiai pastebima problema XVIII a. 2 pusėje, o jų skaičiaus augimas buvo tiesiogiai susijęs su nesantuokinių vaikų skaičiaus didėjimu“, – disertacijoje rašo mokslininkas, kuris priduria, kad įsteigus Vaikelio Jėzaus špitolę buvo išsaugoma daugiau pamestinukų gyvybių, tačiau kartu augo bendras jų skaičius, nes prieglauda suteikė galimybę saugiai ir anonimiškai palikti nepageidaujamą vaiką.
Ne tik žmonės, bet ir pinigai
„Vizitacijų aktuose ne visada būdavo surašomi tuo metu špitolėje globojamų žmonių vardai, tačiau dažnai labai kruopščiai registruota institucijos nuosavybė ir iš jos kasmet gaunamos pajamos.
Dėl nuosavybės nevengta įsivelti į ilgus metus trunkančius teisminius ginčus, nelikdavo pamiršti ir dešimtmečių ar net šimtmečių senumo įsiskolinimai, nuosekliai registruotas kiekvienas gautas ar išleistas grašis, o blogas špitolės materialinis aprūpinimas galėjo tapti argumentu, tiek prašant papildomos paramos, tiek priekaištaujant dėl netinkamo nuosavybės valdymo,“ – materialinės špitolių padėties svarbą disertacijoje iliustravo istorikas. Pasak jo, prieglaudų pajamų šaltiniai buvę įvairūs.
Reikšminga dalis pajamų tekdavo iš geradarių nekilnojamojo turto donacijų. Pavyzdžiui, iš žemės valdų, namų, ūkinės paskirties objektų. Prieglaudoms pinigėlių paaukodavo ir miesto gyventojai. Špitolininkai nemažai pinigų surinkdavo iš prieglaudų patalpų nuomos. Patalpose buvo priimami gyventi ir miesto gyventojai, kurie istoriniuose šaltiniuose vadinti „kaimynais“. Pastarųjų nemokumas tapdavo tikru galvos skausmu.
Špitolės buvo integralia miesto ekonominio gyvenimo dalimi. Špitolininkai gausiai pirkdavo maisto produktus iš Vilniaus parduotuvių ir samdydavo žmones. Prieglaudos tapdavo darbo vieta nekvalifikuotiems ir kvalifikuotiems darbininkams, kurie slaugydavo, gydydavo ir dirbdavo ūkyje.
Tiesa, miestuose prieglaudos dažniausiai buvo statomos už arba prie miesto vartų ar mūrų. Sprendimas nebuvo tik simbolinis veiksmas, mat globojami žmonės buvo visuomenės paribyje, tačiau kartu siekta apsaugoti gyventojus nuo galimų ligų protrūkių.
Rašyti komentarą