Spartietis, per gyvenimą žengiantis svajonių keliu

Jis per savo gyvenimišką patirtį įrodė, kad jei kažko nori trokšti iš širdies - tavęs niekas negali sustabdyti.

„Kad ir kas būtų, kad ir kas jums atsitiktų, niekad nenuleiskite rankų ir negailėkite savęs! Žiūrėkite tik į priekį, į savo tikslus, ir viskas bus gerai“, - pabrėžia S. Maslobojevas.

Jis - tarsi spartietis, nuolat besigrumiantis ne tik su konkurentais kovų ringe, bet ir kaskart bandantis ieškoti motyvacijos, jėgų ir pozityvumo žygiuoti teisingu gyvenimo keliu bei savo pavyzdžiu įkvėpti kitus.

Todėl neatsitiktinai S. Maslobojevas fotosesijoje įsiamžino su spartiečio rūbais, kalaviju ir šarvais.

„Tai tarsi atspindi mano gyvenimo kelią ir filosofiją“, - žurnalui „Vakarai“ sakė S. Maslobojevas.

Jis tarsi vadovaujasi Henrio Fordo posakiu: „Kliūtis pradedama matyti tuomet, kai nukreipiame žvilgsnį nuo tikslo“ ar Napoleono mintimi: „Neįmanoma“ yra žodis, kurį rasi tik kvailių žodyne."

Brolio netektis įkvėpė nepasiduoti

Buvo metas, kad S. Maslobojevas, būdamas dar paauglys, susidūrė su kliūtimis siekti savo svajonės - eiti kovotojo keliu, tačiau nepasidavė ir, priešingai nei jo bendraamžiai, vardan savo tikslo aukojo linksmybes ir laisvalaikį.

„Tėvai buvo prieš mano pasirinktą kelią. Paauglystėje jie griežtai pasakė, kad ko jau ko, bet pinigų kovų treniruotėms tikrai neduos. Pasakė kažką panašaus: “Nemokėsime pinigų už tai, kad ten daužytumėte vieni kitiems galvas."

Pamenu, teko parduoti mobilųjį telefoną, kad galėčiau susimokėti už pirmąsias kikbokso treniruotes. Vėliau, baigęs vienuoliktą klasę, per vasaros atostogas dirbau metalo kirtimo ceche. Uždirbtais pinigais susimokėjau už treniruotes metams į priekį.

Bendraklasiai siuntinėjo vieni kitiems nuotraukas iš įvairių pramogų, kaip smagiai leidžia vasaros laiką, o aš visas murzinas ir pavargęs vakare po darbo lėkdavau į treniruotes. Kiti treniruočių vaikinai į mane žiūrėjo skersai. Turbūt manė - koks čia murzius atėjo į treniruotes. Aš tiesiog į nieką nekreipiau dėmesio, o siekiau savo tikslų ir svajonių. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti tikslų ir jų iš visų jėgų siekti. Būtent tikslai ir daro gyvenimą įdomų", - akcentavo S. Maslobojevas.

Jis vaikystėje su didžiuliu susidomėjimu stebėdavo filmus apie Arnoldą Švarcenegerį ir svajodavo būti panašus į jį.

„Mane žavėjo jo jėga, drąsa ir didžiuliai raumenys. Tuomet buvo sudarytas toks įvaizdis, kad raumeningi vyrukai gali viską“, - šyptelėjo S. Maslobojevas.

Jis pamena, kad žiūrėdavo kovinius filmus ir kai kuriuos epizodus bandydavo atkartoti.

„Mokydavomės, “lupdavomės„ ir panašiai. Tai darydavau su devyneriais metais vyresniu broliu (iš pirmosios tėčio santuokos - aut. past.). Brolis mane nuo vaikystės mokė muštis. Tiksliau, mane “lupdavo" ir auklėjo taip, kad ateityje sugebėčiau pats apsiginti. Tuomet buvo tokie laikai, kai TV ekranuose dominavo koviniai kino filmai. Mano svajonė buvo tokia: aš užaugsiu ir galėsiu įveikti visus. Turbūt pusė mano kieme augusių berniukų turėjo panašią svajonę. Panaši filosofija buvo ir mano vyresniojo brolio.

Deja, 1994 metais atsitiko nelaimė - jis nuskendo Baltijos jūroje ir su šiomis kovotojo svajonėmis likau aš vienas... Klaipėdoje užaugau Mogiliovo rajone, ten buvo visko. Reikėjo mokėti apsiginti", - akcentavo Sergejus.

Tais laikais, kai dar toli gražu ne visi turėjo internetą ir kompiuterius, Sergejui kiemo draugas parodė kovų vaizdų su gražiausiais pergalių epizodais.

"Tai mane užkabino. Anksčiau nedrįsdavau pradėti lankyti kovinio sporto, tačiau prisižiūrėjęs šių vaizdų įgavau pasitikėjimo savimi ir drąsos.

Taigi, su draugais pradėjome lankyti „Titaniko“ sporto klubą, vėliau treniravomės Klaipėdos „Muay thai imperijoje“ pas trenerį Vadimą Gridiajevą.

Buvo ir toks periodas, kai Klaipėdos miesto centre nuomojomės patalpas ir treniravomės tiesiog ant betono. Bėgdavome ir nuo grindinio kildavo dulkės. Kosėdavome, čiaudėdavome, durys žiemą būdavo visos baltos - apšerkšnijusios.

Nebuvo dušų, nieko nebuvo... Po treniruočių važiuodavome namo praustis.

Nesiskundėme, treniravomės ir siekėme savo tikslų. Dabar jaunimas yra išpuikęs, nori idealių sąlygų, tačiau būtent tokios sąlygos, kokiomis aš treniravausi, mane ir užgrūdino", - pabrėžė kovinio sporto pasaulio lyderis.

Klaipėdiečio gyvenimo kelią būtų galima apibūdinti tokiais rašytojo Paulo Coelho žodžiais: „Kai tu tikrai ko nors trokšti visa širdimi, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.“

Geriausia dovana - vaikai

Sergejus pamena ir dar vieną savo svajonę, kurią taip pat pavyko įgyvendinti.

„Kai žuvo mano brolis, sau pasakiau, kad užaugęs turėsiu du sūnus, kurie galėtų atsiremti vienas kitam į petį ir taip palaikyti vienas kitą, kaip buvo mano vaikystėje su broliu. Esu be galo laimingas, kad dabar turiu du sūnus - Ramirą (8 m.), Raoną (3 m.) ir tarsi vyšnaitė ant torto - jaunėlė dukra Raja (2 m.). Tai dar vienos mano svajonės išsipildymas“, - sakė Sergejus.

Jis teigė, kad vaikai visada motyvuoja tapti nugalėtoju, tikru lyderiu.

„Noriu, kad kiek paaugę jie galėtų didžiuotis tėčiu“, - sakė Sergejus.

Sportas - lyg narkotikas

S. Maslobojevo gyvenime buvo ir momentų, kai jis vos nemetė sporto - prieš daugiau nei dešimtmetį buvo išvykęs į Norvegiją, ten fabrike dirbo po 12 valandų per parą.

"Buvau pradėjęs rūkyti, kadangi pagrindinė taisyklė buvo tokia: kas rūko, tas tuo metu ilsisi. Per dieną drąsiai surūkydavau po pakelį cigarečių. Mano bendradarbiai po darbų vartodavo alkoholį, bandė ir mane į tai įtraukti. Tada aš supratau, kad einu ne tuo keliu. Darau ne tai, ko man gyvenime reikia.

Norvegijoje dirbdavau 11 dienų, po to devynias dienas praleisdavau Klaipėdoje. Darbdavys apmokėdavo visas kelionės išlaidas. Darbo grafikas išties buvo geras. Ir pinigų buvo į valias: nuomojausi butą Klaipėdos miesto centre, turėjau du automobilius. Restoranai, barai, merginos... Ko tik nebuvo... Nors atrodė, kad turėjau beveik viską, ko norėjau, tačiau manęs tai netenkino. Pasiilgau ringo, turnyrų, to adrenalino, žmonių palaikymo.

Sportas - lyg narkotikas. Man viso to labai trūko. Vieną dieną sau pasakiau: geriau būsiu be pinigų, bet laimingas.

Taigi, grįžau į Lietuvą ir pradėjau ieškoti laimės gimtinėje. Buvau sukaupęs kapitalo ir nusprendžiau, kad turiu visas investicijas paaukoti sportui. Klaipėdoje nebuvo lygiaverčių mano svorio grupės treniruočių partnerių, tad nusprendžiau, kad reikia išvykti į Vilnių. Taip iki šiol čia gyvenu", - pasakojo S. Maslobojevas.

Sportas - lyg narkotikas. Vieną dieną sau pasakiau: geriau būsiu be pinigų, bet laimingas“, - sakė S. Maslobojevas.

Apsipylė ašaromis

Buvo ir toks metas, kai S. Maslobojevas vaikystėje ir paauglystėje lankė sunkiąją atletiką ir net buvo tapęs Lietuvos jaunimo čempionu.

„Kai lankiau sunkiąją atletiką, važiuodavau mieste ir matydavau Ramūno Vyšniausko plakatus. Tai buvo tarsi Klaipėdos miesto sporto veidas. Visada svajojau tapti Klaipėdos veidu. Kai tapau Metų klaipėdiečiu, tai buvo tarsi svajonės išsipildymas“, - pabrėžė S. Maslobojevas.

Be to, Sergejus šiais metais per Klaipėdos miesto sporto apdovanojimus buvo pripažintas Klaipėdos miesto sporto ambasadoriumi.

Šį vardą jam padėjo pelnyti 2022 metų spalio mėnesį iškovotas pussunkio svorio „Glory“ organizacijos pasaulio čempiono diržas.

"Šiai mano svajonei įgyvendinti prireikė net 17 metų. Bet tai pasiekiau. Esu neapsakomai laimingas. Matėte, kad po kovos ringe liejau ašaras. Tai natūralus mane užvaldęs jausmas.

Toks jau esu: jei tą akimirką norisi verkti - verkiu, jei norisi rėkti - rėkiu. Niekada nesistengiu atrodyti kietaširdis.

Esu toks, koks tą akimirką esu", - 2022 metų spalį po šios čempioniškos kovos sakė S. Maslobojevas.

Jo teigimu, neįmanomų dalykų nėra, tačiau norėdamas pasiekti tikslą, turi dėl to atiduoti visą savo širdį ir pastangas.

„Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti svajonių. Tai ir padaro gyvenimą žavų. Viskas yra įmanoma. Jeigu tu nori tapti kovotoju, tu gali juo tapti. Svarbiausia - noras. Kovinės sporto šakos yra naudingos, ypač vyrams, nes jų prigimtis yra kariauti, medžioti ir būti tikrais lyderiais. Dvikovinės sporto šakos išvysto drąsą, pasitikėjimą savimi, gerina reakciją į stresines situacijas, padeda priimti teisingus sprendimus, leidžia patiems atsakyti už savo klaidas. Niekas nežaidžia bokso - padarai klaidą ir iškart už ją atsakai. Būtent tai man padėjo gyvenime - mokėjimas prisiimti atsakomybę už savo klaidas“, - sakė S. Maslobojevas.

 Manto GRIMO nuotraukos