Solistė Rita Petrauskaitė: „Šiame kelyje negali sustoti“

R. Petrauskaitė - Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre soliste dirba nuo 1991 metų. Talentinga atlikėja bendradarbiauja ir su kitais Lietuvos muzikiniais teatrais, orkestrais, lietuvių kompozitoriais, atlikdama jų kūrinių pasaulines premjeras. „Vakarų ekspreso“ skaitytojams solistė pasakoja apie savo profesijos kasdienybę, išskirtinius vaidmenis ir kylančius iššūkius.

Kokios partijos slepia daugiau dainavimo iššūkių solistei? Tragiškos, o gal komiškos? Kokios Jūsų mėgstamiausios?

Aš mėgstu įvairovę. Nenorėčiau būti vieno plano atlikėja. Man patinka ir dramatiški, ir komiški, ir lyriški vaidmenys. O vokalinių iššūkių - jų yra kiekvienoje partijoje. Tam ir skirtas pasiruošimo laikas, kai mokomės, ruošiamės ir tobuliname savo vokalinę techniką.

Kaskart operoje tenka persikūnyti į vieną ar kitą vaidmenį ir įdėti į jį dalelę savo širdies. O ką Jūs pasiimate iš tų vaidmenų?

Scena yra tokia vieta, į kurią įžengęs turi turėti tiek energijos ir potencialo, kad galėtum tai atiduoti, išdalinti publikai. Todėl privalu gebėti kaupti energiją, būti pailsėjusiai, geros psichologinės būklės, kad vyktų abipusis ryšys su žiūrovais.

Gal turite kokių ypatingų ritualų rengdama vaidmenis ar kasdienybėje?

Taip, mano kasdienybė yra prisitaikiusi prie mano teatrinio gyvenimo. Rutina, disciplina, sportas ir teigiamos mintys - patys geriausi padėjėjai. Žinoma, ir artimiausių žmonių palaikymas yra labai svarbi pagalba.

Kas, Jūsų manymu, lemia solisto sėkmę: prigimtis, talentas, darbas ar aplinkybės? Kiek solisto gyvenime užima vietos nuojauta, intuicija, o kiek juodas darbas, rutina ir kaip šie dalykai dera tarpusavyje?

Virgilijus Noreika yra sakęs, kad solistas - skirtingų savybių kompleksas. Vien gero balso ar gražios išvaizdos tikrai neužtenka. Reikalingos ir tam tikros charakterio savybės ir vidinis užtaisas, gebėjimas komunikuoti. Daug dalykų lemia solisto sėkmę. O ypač - gebėjimas patyrus nesėkmę atsistoti ir eiti toliau. Šiame kelyje negali sustoti. Tai maratonas. Visada turi „bėgti“ ir mėgautis tuo „bėgimu“.

Rita Petrauskaitė

Ar turite autoritetų, kurių nuomone niekada neabejojate - tiek kūryboje, tiek gyvenime...

Kažko vieno tikrai negalėčiau įvardyti, bet man patinka pozityvūs, kūrybiški ir nestandartinės mąstysenos žmonės. Tokie mane labai įkvepia.

Ar svarbūs atlikėjui apdovanojimai, įvertinimai?

Visada smagu, kai tave pastebi ir įvertina. Bet tai tik akimirka! Į sceną einame tikrai ne dėl apdovanojimų.

Sakoma, kad kiekvienas solistas turi savo svajonių partiją. Kokia Jūsų svajonė?

Per daug nesvajoju. Yra realybė ir prie jos tenka taikytis. Kartais pamąstau apie G. Donizetti operą „Lucia di Lamermoor“, norėčiau kada nors sukurti Liučijos di Lamermur vaidmenį.

Esate bičių augintoja. Koks dar laisvalaikis padeda atsipalaiduoti nuo kūrybinės veiklos?

Mėgstu sportuoti, keliauti. Pradėjau domėtis geopolitika. Tai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

O bitės - mano draugės, smagiai dūzgia ir kelia pozityvias mintis. Tai mano kvapnusis hobis, relaksas ir naujas pasaulis, pilnas įdomybių.

Įdomu tai, kad bičių pasaulyje vyrauja matriarchatas. Pagrindinė bitė karalienė, bičių motina, vadovauja visam avilio pasauliui. Vos užgimusi bitutė savo veiklą avilyje pradeda nuo tvarkymo, valymo, po to jau gali maitinti perus, po to pavedama saugoti avilį ir tik po to ji skrenda nešti nektaro. Kai sudyla jos sparneliai, ji miršta. Per visą savo gyvenimą bitė atneša arbatinį šaukštelį medaus. Ir nesvarbu, kad tik tiek. Žmonėms reikėtų mokytis iš bičių besąlygiško darbštumo, uolumo, atsakomybės. Žmonės, kaip ir bitės, darbuojasi kiekvienas savo „bityne“ ir, kai sudyla sparneliai, - išeina, atnešę savo medaus dalį. Kokia toji dalis - vienas ar du arbatiniai šaukšteliai, priklauso tik nuo tavęs paties.

Papasakokite apie savo gyvenimo būdą, filosofiją, kuri Jus veda į priekį...

Nieko naujo tikriausiai nepasakysiu: būti pozityviu, nuoširdžiu ir supratingu žmogumi. Ir šių dienų kontekste, kiek įmanoma, išlikti optimistu.

Klaipėdos „Padėkos kaukių“ apdovanojimuose buvote nominuota „Metų vaidmens“ nominacijoje kaip Undinės vaidmens atlikėja A. Dvořáko operoje „Undinė“. Už vaidmenį esate apdovanota ir kaip praėjusių metų geriausia solistė. Kuo Jums ypatingas šis vaidmuo?

Prisiliesti prie A. Dvořáko operos „Undinė“ muzikos man yra ir didžiulis malonumas, ir nemažas iššūkis. Labai myliu šį vaidmenį, nes šios operos muzika tiesiog nuostabi. Mano sielos muzika! Joje yra visko tiek daug: naivumo, trapumo, svajonių, aistros, neapykantos, atjautos, atlaidumo, nuoširdumo.

Ypač smagu dainuoti šią partiją.

Kuo Jums, kaip solistei, ypatinga A. Dvořáko operos „Undinė“ kūrėjų komanda. Kuo Jus praturtino kūrybinis bendradarbiavimas?

Bendradarbiavimas su maestro Gyčiu Padegimu man visada suteikia daug pozityvios kūrybinės energijos. Aš mėgaujuosi kiekviena repeticija. Jis tarsi iš šono žiūri, nieko lyg ir nedarydamas, tačiau geba tavyje atrakinti pačias tolimiausias sielos gelmes. Tikras džiaugsmas būti šios komandos dalimi. O tai ir dirigentas Tomas Ambrozaitis. Visada labai vertinu jo energiją ir muzikalumą, muzikinės dramaturgijos pojūtį. Dainuodama spektaklius diriguojant maestro T. Ambrozaičiui scenoje jaučiuosi labai užtikrintai, taip pat ir kūrybiškai. Ypatinga ir šio pastatymo scenografė bei kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, kurios jautrumas, subtilumas ir kūrybinė versmė neišsemiami. Didelis džiaugsmas bendradarbiauti su šiais ypatingais žmonėmis.

O kur dar mano kolegos, su kuriais tenka bendradarbiauti scenoje! Koncertmeisteriai, su kuriais mokaisi, ieškai, šlifuoji savo partiją. Visi žmonės, kurie tave supa, yra svarbūs ir reikšmingi.