Sociologė: norėdami įveikti COVID-19, turime spręsti ir socialinės nelygybės klausimą

Nors COVID-19 šiandien yra laikomas didžiausia grėsme žmonių sveikatai, pandemija nevienodai paliečia skirtingas visuomenės grupes. „Socialinės nelygybės poveikio sveikatai klausimas gali atrodyti antraeilis siekiui pažaboti koronaviruso plitimą ir išsaugoti žmonių gyvybes, tačiau būtent nelygybė tam tikras visuomenės grupes daro itin pažeidžiamomis COVID-19 atžvilgiu“, – sako sveikatos sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros lektorė dr. Giedrė Baltrušaitytė.

Kodėl COVID-19 kontekste yra aktualu kalbėti apie socialinės nelygybės poveikį sveikatai? Juk virusas plinta nesirinkdamas, ką užkrėsti.

Panašu, kad renkasi. COVID-19 yra ne tik sveikatos siaurąja medicinine prasme ar sveikatos priežiūros krizė. Pandemija atskleidė socialinių, politinių ir ekonominių sistemų pažeidžiamumą, pagilino jau egzistuojančias socialines nelygybes, dėl ko išaugo ir biomedicininis pandemijos poveikis visuomenei. Nors amžius ir sergamumas lėtinėmis ligomis yra laikomi vienais pagrindinių mirtingumo nuo koronaviruso rizikos veiksnių, COVID-19 ligos riziką ir bendrą pandemijos poveikį gyventojų sveikatai svarbu įvertinti ir socialinės nelygybės aspektu.

Pavyzdžiui, Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, didžiausias mirtingumas nuo koronaviruso stebimas senyvo amžiaus gyventojų grupėse. Didesnį senyvo amžiaus žmonių pažeidžiamumą galima aiškinti jiems būdingomis lėtinėmis ligomis, kurios padidina mirtingumo nuo COVID-19 riziką. Tačiau be medicininių priežasčių, senyvo amžiaus žmonės tampa pažeidžiamesni ir dėl socialinių ryšių stokos, skurdo, socialinės atskirties.

Lietuva yra tarp tų Rytų Europos šalių, kuriose vyresnio amžiaus žmonės prasčiausiai vertina savo sveikatą. Šalyje didžiausias skurdo rizikos lygis yra 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių grupėje. Tai didina šios visuomenės grupės pažeidžiamumą COVID-19 atžvilgiu. Pavyzdžiui, JAV atkreiptas dėmesys, kad nuo koronaviruso labiausiai nukentėjo juodaodžių bendruomenės, imigrantai ir kitos socialiai ir ekonomiškai labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės, kurių sveikata dažnai jau ir taip yra prasta.

Grįžtant prie Lietuvos situacijos, dar ikipandeminiu laikotarpiu šalyje egzistavo ženklūs socialiniai gyventojų sveikatos skirtumai. Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 metais gyventojų, sergančių lėtine liga ar turinčių ilgalaikių sveikatos sutrikimų, dalis žemo išsilavinimo grupėje buvo apie 50 procentai, kai tuo tarpu aukšto išsilavinimo grupėje – 25 procentai, o moterys dažniau nei vyrai prireikus negavo įvairių sveikatos priežiūros paslaugų, nes neįstengė už jas susimokėti.

Skirtumai buvo stebimi ir gyventojų savo sveikatos vertinimuose, ypač lyginant skirtingų pajamų grupes: gyventojai, kurių pajamos buvo mažesnės, savo sveikatą vertino mažiau teigiamai nei didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Taigi, žemesnio socioekonominio statuso grupės nepasižymi gera sveikata ir tai jas daro dar labiau pažeidžiamas COVID-19 atžvilgiu. 

Vadinasi, koronaviruso riziką sveikatai suprantame per siaurai?

Paprastai koronaviruso grėsmes sveikatai mes vertiname pagal tai, ar žmogus turi gretutinių ligų, kokio yra amžiaus, koks jo imunitetas.  Pavyzdžiui, daugelyje šalių stebimos sergamumo ir mirtingumo dėl COVID-19 tendencijos rodo, kad moterų sergamumas koronavirusu yra didesnis nei vyrų, tačiau vyrai dažniau miršta nuo jo sukeltos ligos. Šiuos lyčių skirtumus galėtume aiškinti mediciniškai – na, kad virusas dėl tam tikrų biologinių priežasčių abi lytis veikia nevienodai.

Tačiau galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės: moterų yra daugiau tarp dirbančiųjų sveikatos priežiūros, slaugos, socialinės globos, taip pat švietimo srityse, tad dėl didesnio kontakto su jau sergančiais ar kitais žmonėmis didėja rizika ir pačioms užsikrėsti.

Kita vertus, yra toks pasakymas:  moterys serga, vyrai miršta. Pavyzdžiui, statistiškai, moterys dažniau lankosi pas gydytojus, taip pat, tyrimai rodo, kad jos prasčiau vertina savo sveikatą, dažniau nei vyrai nurodo turinčios ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Tačiau Lietuvoje vyrų mirtingumas nuo išvengiamų ir pagydomų ligų yra du kartus didesnis nei moterų, be to, mūsų šalyje vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra apie 10 metų trumpesnė nei moterų.

Jei tai būtų nulemta biologiškai, panašius skirtumus matytume ir kitose šalyse. Tačiau šalys skiriasi tiek pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, tiek pagal šio rodiklio skirtumus tarp lyčių. Vadinasi, čia reikėtų ieškoti socialinių, kultūrinių, ekonominių ar kitų nemedicininių priežasčių. Kitaip tariant, taip, rizikos sveikatai ar pati liga yra kur kas platesnės sąvokos, nei esame įpratę manyti. 

Kalbant apie socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes, socialinę nelygybę ir sveikatą, kokį poveikį šiais atžvilgiais pandemija turi Lietuvos gyventojams?

2020 m. gruodžio mėnesį „Baltijos tyrimų“ vykdyta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad nuo pandemijos pradžios daliai respondentų išaugo išlaidos sveikatos priežiūros paslaugoms. Lyginant su išlaidomis kitoms prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, maistui, būsto išlaikymui, vaikų mokymuisi, komunalinėms paslaugoms ir panašiai, būtent išlaidos sveikatos priežiūrai didėjo labiausiai.

Ir didėjo jos pensinio amžiaus respondentams, taip pat tiems, kurie sunkiai suduria galą su galu, yra žemesnio išsilavinimo, bedarbiai, sergantys ilgalaikėmis ligomis ar turintys negalią. Apie ketvirtadalis respondentų, kurie nurodė, jog išlaidos sveikatos priežiūrai išaugo, taip pat nurodė, kad jų asmeninės pajamos pandemijos metu sumažėjo.

Lietuva dar iki pandemijos buvo tarp tų Rytų Europos šalių, kuriose neturtingesni namų ūkiai dažniausiai patyrė nepakeliamas asmens lėšomis dengiamas sveikatos priežiūros išlaidas. Pandemija šias socialines nelygybes dar labiau išryškina. Taip pat, remiantis gyventojų apklausos duomenimis, tie respondentai, kurie sunkiai suduria galą su galu, yra žemesnio išsilavinimo ir nuogąstauja, kad dėl pandemijos neteks darbo, dažniausiai buvo linkę pažymėti, kad pandemija padarė neigiamą ir labai neigiamą poveikį jų psichinei sveikatai.

O kaip būtų galima paaiškinti padidėjusias išlaidas sveikatos priežiūrai? Juk karantino metu dalis sveikatos priežiūros paslaugų apskritai nebuvo teikiamos.

Išties, Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, pirmosios COVID-19 pandemijos bangos metu sveikatos priežiūros paslaugos buvo iš dalies arba visiškai sutrikdytos. Atlaisvinant karantino priemones šių paslaugų teikimas buvo palaipsniui atnaujinamas, tačiau 2020 m. gruodį įvedus karantiną, planinių stacionarinių ir ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas buvo vėl mažinamas ar išvis stabdomas. 

Kalbant apie padidėjusias išlaidas sveikatos priežiūrai, tai galima aiškinti tiek didesniu gyventojų dėmesiu savo sveikatai pandemijos metu, tiek tuo, kad sumažėjus prieinamumui prie sveikatos priežiūros paslaugų, gyventojams teko išleisti daugiau, kad jas gautų. Kita vertus, remiantis minėtos apklausos duomenimis, padidėjusias išlaidas sveikatos priežiūrai dažniausiai nurodė didmiesčiuose, miestuose ir miesteliuose gyvenantys respondentai. Kaimo gyventojams išlaidos sveikatos priežiūrai padidėjo mažiau – bet tai gali reikšti ir nepatenkintus medicininius poreikius.

Tiesa, gyventojai galėjo konsultuotis su savo šeimos gydytojais nuotoliniu būdu, tačiau taip teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos ne visiems yra prieinamos. Dar pamatysime, kaip šis paslaugų sutrikdymas paveikė ar paveiks skirtingas gyventojų grupes, bet jau dabar mūsų demografai fiksuoja nuo pandemijos pradžios išaugusį perteklinį gyventojų mirtingumą. Tikėtina, kad labiausiai šiuo atžvilgiu nukentės socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės, skurdesnių ar atokesnių regionų gyventojai. Todėl socialinės nelygybės klausimas yra aktualus ir kaip COVID-19 pandemijos įveikos klausimas.