Sklendžiančių ikarų lizdas Nidoje

Iš viso 1933-1939 m. buvo paruošta net 500 mokinių, dalis kurių tapo profesionaliais lakūnais, o tai jaunai Lietuvos valstybei reiškė labai daug, nes oreivystė anuomet simbolizavo tautos pažangą. Dabar iš aukso raidėmis šalies oreivystės istorijoje įrašytos Nidos sklandymo mokyklos likęs tik jos šešėlis, ir retas kuris didžiausios Kuršių nerijos gyvenvietės svečias yra aplankęs autentišką mokyklos memorialinę vietą.

Be kita ko, liepos 8-10 d. Nidoje pirmą kartą vyks parodomieji istorinių sklandytuvų skrydžiai šiauriniame paplūdimyje ir Nidos aerodrome.

Statė patys

Nida Sklandymo mokyklai tarpukariu pasirinkta neatsitiktinai: jos pietuose dangų rėmė aukščiausios Kuršių nerijoje kopos, nuolat vėjuota, o pučiant šiltam rytų vėjui susidaro tobulas sklendimui kopos šlaito antvėjis, šiltos srovės (vadinamieji termikai). Be to, nukritus į smėlį mažiau žalojamas sklandytuvas, rečiau įvyksta nelaimingų atsitikimų.

Grobšto rezervate, skalaujama marių ir 50 metrų aukštį siekianti Sklandytojų kopa tokį pavadinimą ir gavo dėl jos panaudojimo paleidžiant nuo šlaito sklandytuvus. Tiesa, prieš šimtą metų šis smėliakalnis siekė per 70 metrų aukštį, tačiau dėl bėgiojimo šlaitais (sklandytuvą reikėjo į orą pakelti tempiant už trosų ir leidžiantis žemyn link marių) dabar ji besiekia 50 metrų.

Unikalu yra tai, kad Sklandymo mokyklą ir net pačius orlaivius lietuvaičiai pasistatė patys, savo rankomis. Dabar mišku apaugusioje, o anuomet atviroje aikštelėje išdygo didžiulis medinis angaras su dirbtuvėmis jame, mokinių ir instruktorių, dėstytojų gyvenamuoju namu, valgykla, nedidelis aerodromas. Medieną oreivystės entuziastai plukdė Nemunu iš Kauno.

Nidos sklandymo mokykla buvo įsikūrusi dabar mišku apaugusioje vietoje apie 1,5 km į pietvakarius nuo dabartinio kurorto centro. Deja, iš autentiško komplekso nieko nebeliko: jo vietoje įrengtas memorialas, pastatytas informacinis stendas. Spėjama, kad pastatus sudegino sovietų armijos kariškiai apie 1945 m.

Sklandymo paslapčių Nidoje galėjo mokytis žmonės nuo 16 iki 40 metų, o jų buvę įvairiausių: moksleiviai, kariškiai, amatininkai, prekybininkai ir kt. 1933 m. mokestis už mokslą būdavęs 50 litų už kiekvieną (A, B ir C) piloto laipsnį (gaudavo specialius ženkliukus su vienu, dviem arba trimis sklandančiais baltais kirais mėlyname fone).

Jei mokinys vieno sezono metu gaudavo visus tris laipsnius, mokėdavo 120 litų. Tarpukario spaudoje rašoma, jog per vieną mėnesį „vidutiniškai galima gauti A ir B laipsnius“.

Pirmasis Lietuvoje sukonstruotas medinis sklandytuvas „Technikas-1“ (T-1). Jo autorius - Lietuvos oreivystės legenda Bronius Oškinis, todėl sklandytuvas dar vadinamas BRO-1. 1933 m. šis aviatorius Nidoje įvykdė C piloto normatyvus ir tapo pirmuoju tokią kategoriją turėjusiu sklandytoju Lietuvoje. Jo sukonstruotas sklandytuvas buvo iš Kauno atgabentas į Kuršių neriją, pagal T-1 pavyzdį statyti kiti pirmieji Nidos sklandytuvai.

Pradėjusi nuo vos kelių sklandytuvų, mokykla 1937 m. jų turėjo per tuziną. Visi orlaiviai buvo sukonstruoti pačių lietuvių ir turėjo vardus „Sakalas“, „Nida“, „Gandras“, „Pūkas“, „Uodas“, „Perkūnas“ ir kt.

Oro piratai

Gyvendavo mokiniai Sklandymo mokyklos mokyklos pastate, o dienotvarkė atrodė išties spartietiškai: 6 val. - kėlimasis, po 10 min. - Lietuvos Trispalvės pakėlimas, nuo 8 val. iki vidurdienio - užsiėmimai kopose, nuo 12 val. iki 14 val. - pietūs ir poilsis, o nuo 14 val. iki 18 val. - ir vėl užsiėmimai kopose. 19 val. pavakarieniaudavo, 20 val. sugiedodavo Lietuvos Respublikos himną ir eidavo miegoti.

Tvarka - kariška, tačiau būsimieji oreiviai turėjo ir linksmų tradicijų. Patiems neveikliausiems ir žiopliausiems mokiniams per specialią ceremoniją įteikdavo negarbingą „Oro pirato kalaviją“ arba „Juodojo vabalo ordiną“.

Pirmasis pasišaipant būdavo įteikiamas tiems nelaimėliams, kurie palauždavo sklandytuvą. Mokinys sklandytojas turėdavo raudonuoti iš gėdos, nes kalaviją gaudavo pompastiškai, iškilmingoje rikiuotėje arba valgykloje, Sklandymo mokyklos viršininko ir instruktorių akivaizdoje. Būdavo perskaitomas humoristinis aktas.

Tai buvusi pereinamoji dovana, nes kaskart atitekdavo vis naujam „oro piratui“, sugadinusiam sklandytuvą. Ceremoniją organizuodavo „Oro piratų tarnyba“: šią sudarydavo anksčiau orlaivius gadinę sklandytojai. Medinis kalavijas privalėjo būti laikomas virš mokinio lovos, puošiamas gėlėmis bei prisijuosiamas rikiuočių metu. Atsikratyti „oro pirato“ arba „juodojo vabalo“ (šis „apdovanojimas“ būdavo įteikiamas mokiniui pakartotinai sulaužius sklandytuvą) pravardžių būdavo įmanoma tik vienu būdu: pralenkiant kitus ir taip užsitarnaujant pagarbą.

Ant mokyklos sienų greta piešinių kabodavo ir šūkiai: „Punktualumas - gerbimas svetimo laiko. Vėlintis - lygu vogti bendradarbių laiką“, „Pabauda - atpildas už nusižengimą. Kas sugeba nusižengti, privalo sugebėti ir atkentėti“ ir pan.

Mokiniai vesdavo ir „Oro karaliaus dienyną“, kuriame aprašydavo pačius įdomiausius nuotykius. Sklandytojai naudojo savitą žargono kalbą: pavyzdžiui, naujokui vos pakilus drėbtis į smėlį reikšdavo „pasodinti agurką“. Patyrę vilkai ore „gazuodavo“, „skusdavo“, „užplėšdavo“, „kirsdavo“, „sėsdavo ant debesies“. Kadangi sklandytuvus kas rytą reikėjo ištempti iš angaro ir užtempti juos biriu smėliu į Sklandytojų kopą, į darbą buvo pasitelktas ir arklys, kurio pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu buvo orlaivių vilkimas smėliu į kopą. Arkliuko vardas - Pegasas (mitologinis, skrajojantis žirgas).

Vienas tokių oro karalių - mokyklos siela, vėjo burtininku vadintas Jonas Pyragius (1901-1975 m.), vienintelis tuo metu turėjęs D sklandymo laipsnį, kurį suteikdavo tik Tarptautinė sklandymo federacija. Jis 1933 m. pasiekė Lenkijos ir Baltijos valstybių sklandymo rekordą, ore be nutūpimo išbuvęs 12 val. 35 min. Po dvejų metų, naudodamasis audros frontu, vėjo burtininkas sklandytuvu be nusileidimo pirmą kartą iš Nidos nuskrido į Palangą (75 km). 1936 m. vasarą oreivis sklendė dar ilgiau - 22 val. 36 min., ir tuo metu šis rezultatas buvo ketvirtas pasaulyje.

Reklamavo ir neriją

Sklandymo mokykla atliko ir kitą svarbią funkciją: garsino Nidos kurortą, nes oreivių pratybos, o ir pati bazė sulaukdavo milžiniško vasarotojų dėmesio. 1937 m. nuo birželio iki spalio veikdavusią Nidos sklandymo mokyklą aplankė per 20 tūkst. ekskursantų. Vykdavusios ir tarptautinės sklandymo šventės. Bazėje lankėsi prancūzų diplomatai, Suomijos aviacijos karininkų sąjungos atstovai, estai, latviai, vokiečiai, prancūzai, čekoslovakai.

1937 m. Nidoje vyko šventė, skirta paminėti Lietuvos sklandymo kultivavimo penkmetį (pirmoji šalies sklandymo mokykla įkurta 1932 m. prie Kauno, Pažaislio smėlynuose) ir Nidos sklandymo mokyklos ketverių metų sukaktį.

„Nidos sklandymo mokykla išgarsėjo ir tapo žinoma ne tik visoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Ji sutraukė gražų būrį jaunimo, trokštančio tauraus padangių sporto, norinčio būti naudingais krašto civiliniais lakūnais“, - buvo rašoma laikraštyje „Vakarai“.

Žinoma, per šešetą gyvavimo metų būta ne tik linksmų, iškilmingų nutikimų, bet ir nelaimių. Antai 1938 m. rugsėjį buvo sunkiai susižeidęs pats Sklandymo mokyklos viršininkas ats. ltn. Povilas Žaltauskas. 4.30 val. ryto jis mokomuoju sklandytuvu pakilo į orą ir jame išsilaikė 4 val., tačiau dėl neaiškių priežasčių sklandytuvas trenkėsi į kopos viršūnę taip smarkiai, kad visiškai sudužo.

„Liemuo sutrupėjo į gabalėlius, tik sparnai mažiau nukentėjo. Lakūnas Žaltauskas susitrenkė labai smarkiai. Susidaužė galvą ir nulūžo kairiąją koją. 11 val. buvo iššauktas iš Rasytės (dab. Rybačio) gydytojas. Visą laiką iki vakaro Žaltauskas gulėjo be sąmonės. Jam sutrenkti smegenys. Gyvybei gresia pavojus“, - 1938 m. rašė spauda.

Dabar, praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams, sklandymo tradiciją į Užmarį po truputį bandoma grąžinti: norima įkurti vaikų sklandymo mokyklą, kuri veiktų Bulvikio rage, Nidos aerodromo teritorijoje.

Neseniai įkurta VšĮ „Nidos sklandymo mokykla“ jau padėjo pirmuosius žingsnius įgyvendinant šį tikslą, o siekiant populiarinti sklandymo meną ir priminti istoriją, Nidoje pirmą kartą šią liepą buvo organizuojamas sklandymo mokyklos festivalis.