Šimtametė Barbora: „Dievas mane laiko ir veda už rankos“
Šimtametė kasdien prašo Dievo jo palaimos ir sako jos sulaukianti – būdama šimto metų ji dar gali vaikščioti, turi gerą atmintį, yra gana geros sveikatos
Juo labiau kad Barbora – siuvėja, daug metų iš rankų adatos nepaleidusi, todėl visada sau apdarą rinkosi atidžiai, dažną pati ir pasisiūdavo.
Siūti – dovana iš Dievo
„Tiek tiko siūti, kad širdį kaip su sviestu tepdavo“, – pasakoja baltu perlų vėriniu ir stilinga palaidine pasipuošusi moteris, kai su ja, žvalia ir guvia šimtamete, susėdame pasikalbėti apie tą ilgą gyvenimo kelią.
Šimtametę prižiūrinti anūkė Nerina Narmantienė juokiasi, kad ir ji pati pastabų iš močiutės dėl aprangos gaunanti. Senolė tvirtą nuomonę apie aprėdus turinti, tad jei anūkė į pastabas ir neatsižvelgia, jai pačiai tai jau tikrai neįsiūlysi apsivilkti to, kas nepatiks.
Barbora siūti mokėsi pas tris siuvėjas. Ir viena iš tų trijų ją norėjo vežtis dirbti su savimi į Kauną, bet nevažiavusi. Pamaniusi, jog tam, kad gyventum ten, didmiestyje, reikia dideliu turčiumi būti, neįsitvirtinsi nieko neturėdamas.
Senolė įsitikinusi, kad gebėjimas siūti jai – Dievo suteikta dovana.
Prisimena, kad jau būdama septynerių, prižiūrėdama vaikus, kai mamos buvo išsiųsta tarnauti, jiems, dvimečiams ir trimečiams, suknelių, kitų rūbų prisiūdavo.
O viskas prasidėjo, kai sykį, nutaikiusi progą, jog šeimininkai turgun išvažiavo, ant trobos viršaus susirado senų marškinių ir šie septynmetės Barborytės rankose kaipmat virto suknelėmis vos už ją mažesniems vaikučiams.
Iš turgaus grįžę šeimininkai tik akis išplėtė – vaikas vaikams siuva! Todėl kitąkart medžiagos naujiems siuviniams samdinei jau patys nupirko.
Pastebėjusi, kad Barbora turi įgimtą talentą, jos vyriausioji sesuo Kotryna, anot senolės, jai lyg už auklę buvusi, nutarė ją leisti siuvimo amato mokytis.
„Per visą metą dirbsi, tik suknelę užsidirbsi“, – apie sesers tarnystę sakydavo vyresnioji. Jos dėka Barbora neliko savamoksle siuvėja.
Sunki gyvenimo pradžia
B. Drąsutavičienė jaunystėje
Barbora savo šeimoje buvo priešpaskutinis vaikas. Užaugo keturiese, nors tėvams Aleksui ir Kotrynai Pukinskiams gimė 7, tik sunkūs laikai buvo, ne visi išliko.
B. Drąsutavičienė Plungėje pas anūkę Neriną gyvena jau trejus metus. Labiau galėtų plateliške vadintis, mat čia praleista 20 metų. O senolės gimtinė – Skuodo rajono Laumaičių kaimas.
Nors didžiąją gyvenimo dalį gyveno Barstyčiuose, kur tėvas, parėjęs iš karo, vietoj turėtų 18 hektarų žemės įsigijo visus 60. Tačiau dosni buvo tik gyvenimo pradžia.
Žemės dokumentai buvo sutvarkyti neteisingai ir dideliais ponais galėję būti Pukinskiai tapo kone bedaliais, iš savų namų turėjo išsikraustyti.
Tėvą Barbora mažai prisimena – mirė gan jaunas, 40-ies, mergaitei tada tebuvo šešeri. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir nors grįžo iš jo gyvas, sveikata jau buvo pašlijusi.
Po vyro mirties, kai turėjo išsikraustyti iš savų namų, Barboros mama Kotryna daug vargo, su pulkeliu vaikų glausdamasi tai pas vienus, tas pas kitus gerus žmones, kaimynus.
Todėl ir Barbora septynerių duonai jau turėjo užsidirbti pati.
Kadangi vasaromis tarnaudavo, raidžių ir skaičių mokykloje mokytis galėjo tik žiemos metu. Prisimena, kaip brisdavo su klumpėmis, kaip šliuksėdavo. Nors mums dabar atrodo, kad klumpės buvo vargingas ir nepatogus apavas, močiutė kitos nuomonės.
Net sako, kad kojos jose kaisdavo, kad ir ne šilčiausiom kojinėm apmautos.
Už siuvimą namie – 100 rublių bauda
Išmokusi gerai siūti, Barbora mėgstamo darbo nepaleido: reikėjo kostiumo „šliūbui“ – pas ją vyrai ėjo, reikėjo puošnios suknelės – moterys Barboros ieškojo. Kostiumėliai mokytojoms, įvairūs paltukai – pasiūdindavo ko tik paprašyta.
Juk jau ne rankomis, kaip vaikystėje, tą darydavo – būdama 16-os, kad nusipirktų siuvamąją mašiną, išėjo tarnauti „už mergą“. Metus minkė, kepė duoną, rugius rinko, vežimus krovė, ir siuvamąją savo prakaitu užsidirbo.
Kad ir koks svarbus siuvimas Barborai gyvenime buvo, dėl tokio savo amato ir bėdų turėjo.
„Kai rusas parėjo, visi siuvimai pasibaigė, – prisimena senolė. – Neleido sau siūti, liepė į buitinį eiti.“
Nėjusi. Juk ir gyvulių turėjo, juos reikėjo žiūrėt. Piktų liežuvių paskųsta, apie 1960-uosius, net 100 rublių baudą gavo, kai buvo nutverta besiuvanti namie ir paduota į teismą.
Bet baudos nemokėjo. Kai prievaizdai vėl atėjo patikrinti siuvėją, ji jau anūkėlę Neriną žiūrėjo, kad jauni tėvai į darbus galėtų eiti, tad valdžia kažkaip ir atlyžusi.
Du gyvenimo palydovai
Taip visą gyvenimą vis ką nors pasiūdavo. Tik tas siuvimas ilgą laiką buvo lydimas baimės, vis pribėgom, vis paslapčia.
Be jo, moteris turėjo ir kitų darbų: yra tekę ne tik samdine būti, bet ir verpėja „Linų audinių“ fabrike Plungėje, o prie Barstyčių mokyklos buvusiame bendrabutyje naktine aukle dirbo. Kai siūti jau buvo leista, darbavosi vienoje siuvykloje Plateliuose.
Gyvenimas Barborą blaškė po Žemaitiją – Barstyčiai, Plateliai, Plungė...
Gyvendama Barstyčiuose ji, 25-erių moteris, auginanti dukrelę, ištekėjo už našlio Stanislovo Drąsutavičiaus ir tapo mama jo dvejų metukų sūnui Robertui.
Senolė kaip šiandien prisimena, kaip jai sapnuose pasirodydavo Stanislovo žmona.
„Tada dar Plungėje gyvenau. Sapnuoju, kad ji man pečius glosto, ašaros byra: „Ženykis už mano vyro, aš žinau, tu mano vaiką mylėsi“, – prisimena šimtametė.
Tuomet jauna moteris dar nė nežinojo, kad Stanislovo žmona, kurią pažinojo, jau mirusi. Tą išgirdo iš piršliauti atsiųsto pažįstamo. Ir jam pažadą tekėti davė tik po trečio apsilankymo.
Neprisimena, kad vestuvės būtų buvusios didelės ir storos. Bent jau tikrai ne tokios, kokios buvo jos pačios mamos Jadvygos Lenkšaitės. Ji buvo iš turtingos šeimos, tad kai tekėjo už vyro, kraitį 10 arklių kinkinių vežė. „Barstyčių miestelis susirinko kaip ant Kalvarijos atlaidų veizėti, kada tą kraitį veš“, – pasakoja šimtametė.
Šeimą sukūrę Drąsutavičiai apsigyveno Barstyčių centre. Su Stanislovu Barbora išgyveno 46-erius metus. Iki pat jo gyvenimo galo.
Turbūt ir pati nebūtų patikėjusi, kad būdama 77-erių tekės dar kartą. Draugėn suėjo du našliai – ji ir toje pat gatvėje gyvenęs ūkininkas Aleksas. Sutuoktiniai tuokėsi bažnyčioje, metrikacijon nėjo, tad ir pavardės Barbora nebekeitė. Užteko, kad du visko gyvenime matę žmonės prisiekė prieš Dievą.
Tik trumpa ta vedybinė laimė buvusi. Barboros vyrą Dievas pasišaukė po ketverių metų santuokos.
Tuomet apie 70 metų Barstyčiuose išgyvenusi močiutė parėjo gyventi pas dukrą Vandą į Platelius. Bet ši amžinybėn išėjo anksčiau už mamą. Tad prieš kelerius metus globoti Barborą apsiėmė Vandos dukra Nerina – anūkė, kurią ji ir pati mažą žiūrėjo.
Barbora su vyru Stanislovu (sėdi) ir liudininkais vestuvių dieną
Padėjo stiprus tikėjimas
Barbora visą gyvenimą kliovėsi Dievu. Jo pagalbos melsdavo, Mišių neapleisdavo. Tik dabar, kai jau nebegali dažnai bažnyčioje lankytis dėl sveikatos, jas per Marijos radiją klauso.
O meldžiasi rytą, vakarą ir dar perpiet. Ir kai tarėmės dėl susitikimo, ją prižiūrinti vaikaitė Nerina iškart pabrėžė, jog turim atvažiuoti iki dvyliktos, kad močiutė spėtų pasikalbėti iki Mišių.
„Visą amžių tikėjau, ir man lengvas darbas buvo. Visad buvau linksma, sveika, nė galvelės neskaudėjo. Iki šiol Dievas mane laiko ir veda už rankos“,– sako
Tik juokiasi, kad ateina metas jai maldos laiką trumpinti.
„Jau mažinsiu. Vieną sykį užmigau rožančių bekalbėdama.“
Pasak senolės, tokį ilgą gyvenimą jai lėmė Dievas. Žinoma, ir be anūkės globos nebūtų 100-ojo gimtadienio sulaukusi: „Gerą anūkę turiu, man sriubas kiekvieną dieną atskirai verda, tuščią lėkštę jai įnešu.“
Jubiliejus – artimiausiųjų apsupty
Šimtametė plungiškė šiandien turi dvi anūkes – šviesaus atminimo dukters Vandos dukras Loretą ir Neriną, bei tris proanūkius – Tomą bei Amerikoje gyvenančias Medėją ir Indrę.
Senolė neslėpė džiaugsmo, kad minėdama jubiliejų pagaliau vėl pamatys už Atlanto, Amerikoje, gyvenančią vaikaitę.
B. Drąsutavičienė su dukra Vanda, anūkėmis Loreta ir Nerina bei proanūke Medėja
Rašyti komentarą