Seksualumas sovietmečiu: moteriai buvo būdingas didžiulis frigidiškumas, o skyrybų skaičius vis didėjo

Būtent apie seksualumą sovietmečiu Alfa.lt pasikalbėjo su mokslininku V. Klumbiu, kuris atskleidė, kodėl didelei daliai moterų buvo būdinga seksualinė apatija ir kaip žmonės suvokė vedybas bei meilę.

Istorikas pradėdamas pokalbį atkreipė dėmesį į istorinį to meto kontekstą – tarpukariu vyravo požiūris į santuoką kaip į sandorį tarp dviejų ūkių, o kadangi sovietmečiu nebelieka ūkių, ekonominiai motyvai darosi vis mažiau svarbūs ir ima „laimėti meilė“.

„Kada tiksliai įvyksta lūžis sunku pasakyti dėl šaltinių trūkumo, kurie parodytų, kodėl žmonės tuokėsi –Stalino laikais labai retai rašoma apie meilę. Atsiminimuose visi aišku rašo, kad iš meilės tuokėsi, bet kaime manau dar ilgą tęsėsi ta pati tradicija, kai į vedybas buvo žiūrima, pragmatiškai, kaip į sandorį, kuriame labai svarbi buvo tėvų nuomonė“, – sakė V. Klumbys.

Pašnekovas pridūrė, kad santuoka iš meilės nėra XX a. idėja. Toks idealas visada egzistavo, bet ekonominės sąlygos neleisdavo to daryti – svarbiausi buvo turto paveldėjimo klausimai, o kai žmonės pradėjo gyventi sąlyginai gerai, atsirado galimybės užsidirbti patiems, o tarp turtingųjų pradėjo nykti paveldėjimo problemos – meilė tampa svarbiausiu motyvu.

Pasak istoriko, apie 1980 metu Lietuvoje buvo atlikta apklausa, kurioje apie 3 proc. žmonių prisipažino, kad tuokėsi iš išskaičiavimo, truputį daugiau – kad santuoką lėmė tėvų noras. Tiesa, anot mokslininko, į šią apklausą reikia žiūrėti atsargiai, kadangi sovietinėje visuomenėje santuokos iš išskaičiavimo aplinkinių buvo vertinamos neigiamai, žmonės galbūt gėdijosi pasisakyti, tad turbūt tokių santuokų buvo daugiau.

SSRS eksperimentai skyrybų srityje

Pasisukus kalbai apie skyrybas, V. Klumbys priminė faktą, kad prieškariu egzistavo tik bažnytinė santuoka, kuri faktiškai neleido skyrybų, todėl tarpukariu buvo įprasta sutuoktiniams net nebandyti oficialiai išsiskirti, o tiesiog gyventi atskirai. Sovietams okupavus Lietuvą, įvyksta radikalus pokytis – įvedama civilinė metrikacija. Mokslininkas pabrėžė, kad tai buvo „drastiškas, bet gana lėtas pokytis“, pamažu įsiūbavęs skyrybų procesą.

„Nuo 1945 m. visos bažnytinės santuokos tapo legaliomis, bet naujos santuokos turėjo būti užregistruotos civilinėje metrikacijoje, o vėliau, jei sutuoktiniai norėdavo, buvo galima ir bažnyčioje – atvirkščiai nebuvo galima. Visgi, iš pradžių žmonės nežinojo, kad gali legaliai išsiskirti ir tęsė tarpukario praktiką, kai oficialiai esi susituokęs, bet gyveni su visai kitu žmogumi“, – pasakojo Alfa.lt pašnekovas.

Anot istoriko, stalininė šeimos teisė buvo konservatyvi, o skyrybos – apsunkintos. „Egzistavo dvipakopė teisminė praktika: iš pradžių teismas bandydavo sutuoktinius sutaikyti ir jei nepavykdavo to padaryti, skyrybos pereidavo į kitą teismo pakopą, kurioje buvo sprendžiama, ar yra pakankamai priežasčių skyryboms – ne retas atvejis, kai teismas neleisdavo skirtis. Jei visgi išsiskirti pavykdavo, buvo privaloma į vietinį laikraštį įdėti skelbimą, kuris informuodavo, kad tokia pora išsiskyrė. Visa tai turėjo apmokėti patys skyrybų prašytojai. Tai buvo specialiai apsunkintas procesas, kad vyktų mažiau skyrybų“, – sakė V. Klumbys.

1965 m. skyrybų procesas buvo labai atlaisvintas – nereikėjo net eiti į teismą – užtekdavo nueiti į civilinę metrikaciją ir paduoti pareiškimą. Teismai vykdavo tik tuo atveju, jei vienas iš sutuoktinių nesutikdavo arba kildavo ginčai dėl turto ar vaikų priežiūros. O apie 1975 m. Lietuvoje taip įsibėgėjo skyrybų bumas, kad buvo pasiektas dabartinis skyrybų lygis, kuris nuo to laiko ir nesikeitė.

Istorikas pažymėjo, kad nuo 7 deš. pr. skyrybų iniciatorės buvo moterys, o pagrindinė priežastis buvo vyrų girtuoklystė, dar minėtinos – neištikimybė, smurtas šeimoje, nesuderinami charakteriai.

V. Klumbys pokalbio metu konstatavo, kad sovietmečio visuomenėje egzistavo įsitikinimas, jog moteris turėtų susituokti iki trisdešimties metų. „Egzistavo visuomenės nuomonė, kad jei moteris nesusituokė iki trisdešimties reiškia kažkas negerai. Į vyresnes ir netekėjusias moteris buvo žiūrima su gailesčiu, pvz., draugės ieškodavo galimo sutuoktinio. Atsiminimuose dažnai minima, kai moterys išteka, kad tik būtų -ienė. Vyravo požiūris, kad geriau būti išsiskyrusiai, negu netekėjusiai. Aišku tai priklausė nuo aplinkos, čia apibendrinimas“, – pasakojo istorikas.

Tarp moterų vyravo didžiulis frigidiškumas

V. Klumbys atkreipė dėmesį į Sovietų sąjungoje egzistavusį didelį frigidiškumą t.y. daliai moterų būdingą seksualinio potraukio nebuvimą. Jis priminė 9 deš. pr. pasirodžiusį Mikhail Stern atliktą tyrimą nustačiusį, kad Stalino laikais Ukrainoje net 60 procentų moterų nejautė lytinio potraukio. Tiesa, vėliau šis procentas krito ir pasiekė 40 procentų.

„Lietuvoje situacija galbūt buvo geresnė, bet tokia problema irgi buvo ryški, frigidiškumas buvo visos SSRS problema“, – pridūrė pašnekovas.

V. Klumbys aiškindamas sovietmečiu pasireiškusį frigidiškumo fenomeną išskyrė dvi galimas priežastis. Viena iš jų yra pokariu vykusio partizaninio karo patirtys, dėl kurių vyrai asocijavosi su grėsme.

„Šią hipotezę sunku ir patvirtinti, ir paneigti. Galbūt galima sutikti, juk į kaimus ateidavo ginkluoti vyrai nuo kurių neapsisaugosi. Partizaniniuose karuose dažniausiai būna daug išprievartavimų, tačiau nėra duomenų, kad Lietuvoje partizaninio karo metu jų būta daug – bet vis tiek baimė buvo.

Ta baimė siejasi su vyru ir galbūt susikuria psichologinis mechanizmas – kai vyras lygu baimė, vyras lygu grėsmė – ir pasąmonėje vyras asocijuojasi su grėsme.

Ar tai partizanai, ar stribai šiuo atveju nėra svarbu, moterys girdėdavo apie įvairius smurto protrūkius, kuriuos sukėlė vyrai. Bet norint tą suprasti tikriausiai reiktų psichoterapeutų pagalbos“, – sakė jis.

Antroji priežastis, anot mokslininko, yra menkas tiek vyrų, tiek moterų seksualinis švietimas. Vyrų fiziologija yra tokia, jog jiems malonumą patirti yra lengviau negu moterims, tad susiklostė situacija, kurioje vyrams trūko žinių apie tai, kaip suteikti moterims malonumą.

Tiesa, istorikas teigia, kad nuo 1970 metų pradėtos leisti seksualinio švietimo knygos, nors ir labai konservatyvios, o ledus pralaužė 1984 m. Lietuvoje pasirodžiusi Janio Zalyčio knyga „Meilės vardu“, kuri buvo išleista milžinišku tiražu – per du knygos leidimus susidarė 150 000 tūkst. egzempliorių.

„Žmonės šlavė šią knygą nuo prekystalių.

Ją buvo sunku gauti. Lietuviai buvo ištroškę žinių, nes anksčiau nebuvo rašoma – kaip žmonės turi mylėtis“, – pastebi pašnekovas.

Pasak mokslininko, žmonės taip buvo ištroškę žinių apie lytinių santykių praturtinimą, kad jos pasirodė, net savilaidoje – nelegalioje leidyboje.

„Kaip tik neseniai gavau savilaidinį tekstą, kuriame aprašoma 100 pozų ir pateikiamos jų nuotraukos. Beje, šios knygos originalas buvo išleistas ne Vakaruose, o Jugoslavijoje. Lietuviškoje savilaidoje Jugoslavijos mediko tekstas išverstas į lietuvių kalbą.“, – sakė jis.

„Viena vertus, buvo bandoma šviesti visuomenę ir puse lūpų kalbėti apie seksualinį malonumą, kita vertus, seksas vis tiek sietas su Vakarais ir suvoktas, kaip gėdingas dalykas, apie kurį atvirai kalbėti negalima“, – pokalbį apibendrina V. Klumbys