Savo „vėliavėlę“ Monika Liu nusiveš į Italiją

Interviu ir sveikinimų maratone paskendusi Monika Liu teigia, kad dar normaliai nesuvokia, kas įvyko ir kas jos laukia toliau. Atsikvėpti ir gerai apgalvoti, pasidžiaugti laimėjimu dar nuo šeštadienio nebuvo laiko.

Kaip jaučiatės po šeštadienio? Ar jau spėjote atsigauti po pergalės?

Dar tikrai nespėjau. Man artimieji sako, kad aš dar nesuvokiu, kas man įvyko ir kas dar manęs laukia. Dabar man reikia gerai išsimiegoti ir tada viskas, manau, man gražiai galvoje susidėlios. Kadangi esu perfekcionistė, tai jau šeštadienio vakarą galvojau, nuo ko reikia pradėti ruoštis. Aš tikrai esu labai rimtai nusiteikusi ir labai noriu jau dabar pradėti ruoštis.

Ar tikėjotės šios pergalės?

Aš tikėjausi, bet žinojau, kad negalima iš anksto džiūgauti, nes visada visur būna įvairiausių netikėtumų. Bet, ačiū Dievui, viskas labai gerai susidėliojo. Labai džiaugiuosi, kad ir komisija, ir žiūrovai vienbalsiai mane vertino aukščiausiai. Jeigu būtų aukščiausi balai buvę tik iš komisijos, o žiūrovai už mane būtų nebalsavę, tada aš nesijausčiau taip gerai.

Ar kažkas pasikeis pasirodyme, įvaizdyje vykstant į Italiją?

Pokyčių bus, nes pasirodymą reikia adaptuoti naujai scenai, kuri, žinoma, bus kitokia ir gerokai didesnė. Visuma ir stilius bus tas pats, tikrai nebus kažko labai naujo, nes tai yra mano natūralus stilius ir tik tokį pasirodymą įsivaizduoju aš. O dėl suknelės, tai aš ją tikrai vešiuosi į Italiją. Tada ten vietoje žiūrėsime, ar ji tiks prie vizualinio sprendimo, ir jeigu taip, būsiu su ja.

Dainoje „Sentimentai“ minite Nidą, pajūrį. Kokią Jūsų gyvenimo dalį užima jūra ir gimtasis kraštas?

Pačią svarbiausią. Didžiąją savo gyvenimo dalį aš praleidau būtent Klaipėdoje, todėl nutolti nuo šio krašto niekaip negalėčiau. Jūra yra mano stichija, jūra - tai esu aš. Jeigu man reikia atsigauti, geriausiai tai galiu padaryti pajūryje - namie.

Koks jausmas atstovauti savo šaliai su lietuviška daina?

Jausmas yra dvigubai džiaugsmingesnis. Aš džiaugiuosi daug labiau, nei važiuočiau su angliška daina. Daug kas kompleksuoja dėl lietuvių kalbos ir man tai yra labai keista, nes man ši kalba yra labai graži. Aš šią dainą įrašiau Londone su britų prodiuseriais ir jie sakė, kad ši daina geriausiai skamba būtent lietuviškai.

Aš dėl lietuviškos dainos esu tikrai labai rami ir visiems sakau, kad gal laikas savo didžiausią kompleksą, „minusą“ paversti pliusu.

Žinoma, visko gali būti, niekas negali žinoti, bet nereikia iš anksto negatyviai nusiteikti. Viskas priklauso nuo viso konteksto, nuo kitų dalyvių. Bet kadangi aš jau esu išrinkta, tai reiškia, kad žmonės myli šią dainą ir ja tiki taip pat, kaip ir aš ja tikiu.

Džiaugiasi ir tėvai

Sėkme „Eurovizijos“ finale džiaugiasi ne tik pati Monika Liu, bet ir ją labai mylintys tėvai. Mama Rita Liubinienė pasakojo, kad šitą džiaugsmą sykiu lydi ir didžiulis jaudulys.

Kaip jaučiatės dėl dukters laimėjimo?

Žinokit, turbūt, kaip tėvams, kaip mamai, tai dvejopos nuotaikos. Žinoma, mes labai džiaugiamės dukters pasiekimais, bet nuoširdžiai sakau, kad nebuvau sureikšminusi šio rezultato. Pati Monika jo nesureikšmino. Pačiame pradiniame etape ji sakė, kad ji daro tai, ką myli, ir jos širdyje pirmenybė buvo skiriama pačiam pasirodymo momentui, o ne vienintelės pergalės siekiui.

Jau po pirmo turo mes abi su Monika labai nustebome ir džiaugiamės tokiomis maloniomis klausytojų reakcijomis.

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė, nes aš, kaip mama, jaudinuosi, ar ji pavalgė, ar gerai jaučiasi, ar išsimiegojo. Žinau, kad dabar ją yra užgriuvusi didžiulė atsakomybė ir dėmesys, todėl pirmiausia ji dėmesį skirs savo žiūrovams, o tik po to pagalvos apie save. Kaip žiūrovė, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi Monika, o kaip mama - jaudinuosi ir pergyvenu.

Turbūt nepraleidote nė vieno Monikos „eurovizinio“ pasirodymo?

Nuo pat „Eurovizijos“ pradžios kartu su vyru stebėjome kiekvieną jos pasirodymą. Finale, kadangi Monika buvo priešpaskutinė, negalėjau ramiai žiūrėti kitų atlikėjų pasirodymų, nes pradėjo kilti spaudimas. Tas laukimas žudė.

Kokia buvo Jūsų reakcija, kai dukra pranešė, jog šiais metais dalyvaus „Eurovizijoje“?

Kai ji pasakė, kad šiemet dalyvaus, mano pirmas klausimas buvo: „Monikut, ar tau to tikrai reikia?“ Bet ji buvo užtikrinta šiuo sprendimu ir sakė, kad ji turi dainą, kurią girdi Italijos didžiojoje „eurovizinėje“ scenoje. Tada ji man leido paklausyti savo dainą, kuri man iš karto patiko.

Šioje dainoje yra tiek daug detalių, kurias gerai įsiklausę gali išgirsti kiekvienas. Teksto prasmė, muzikoje skambantys tūkstančiai skirtingų garsų ir jos artumas pačiai Monikai yra geriausias derinys, koks tik gali būti. Man pati Monika seniai yra sakiusi, kad jeigu kažkada dalyvaus „Eurovizijoje“, tai tik su lietuviška daina.

Ar ilgai Monika Liu svarstė dalyvauti „Eurovizijoje“?

Monikos daina yra organiška, kaip ir ji pati. Todėl ir atėjimas į „Euroviziją“ yra toks pat natūralus ir neplanuotas. Pirmiausia gimė daina, kurią Monika labai pamilo, ir tik tada nusišvietė kelias, kad tai jos šių metų „eurovizinė“ daina.

Kaip Monika jaučiasi, kad galės savo šaliai atstovauti su lietuviška daina?

Ji tikrai tuo labai didžiuojasi ir visiškai nebijo likti nesuprasta. Tai yra būtent jos „vėliavėlė“. Didžiausia visiems dilema, ar mus kažkas supras? Bet aš nesuprantu, kaip gali nesuprasti, nes muzika yra kalba, kurią supranta visi.

Monika Liu dainoje „Sentimentai“ mini Nidą, pajūrį. Ar ji pasiilgsta savo gimtojo krašto ir ar grįžusi čia daug laiko praleidžia prie jūros?

Meilė jūrai pas ją yra begalinė. Monika yra intravertė, todėl jai reikia pabūti vienai su savimi, o geriausia tam vieta yra jūra, gamta. Čia ji randa atgaivą ir iš kūrybinės pusės, čia ji pasisemia daug idėjų. Prieš porą savaičių ji buvo atvažiavusi pas mus, tai mes labai daug laiko praleidome prie jūros. Ji nuo vaikystės mėgsta vaikščioti pajūriu, gulėti kopose, medituoti priešais jūrą.

Monika prieš „Euroviziją“ yra pasakiusi, kad į Italiją turi išankstinį bilietą. Kam bilietas atiteks dabar?

Kas pažįsta Moniką, tai žino, kad ji turi labai gerą humoro jausmą. Todėl suradusi progą ji nusprendė šitaip pajuokauti. Jokio bilieto nebuvo. Tie, kas jos nepažįsta, galėjo suprasti šį pasakymą kaip aroganciją, bet ji nieko panašaus nenorėjo. Monika nori, kad žmonės pradėtų viską priimti daug lengviau ir paprasčiau.