„Saviraiška leidžia pasijusti laisvu žmogumi“, - įsitikinusi Kelkio premijos laureatė Izabelė Kurpeikytė

Prieš porą metų Klaipėdos rajono savivaldybės įsteigta premija siekiama skatinti jaunimo kūrybiškumą, socialinį, visuomeninį aktyvumą. „Jaunimo erdvė“ domėjosi, ką Izabelei reiškia ši premija, kokios yra jos vertybės ir kokie ateities planai.

Dėkinga mokytojai

– Kas paskatino dalyvauti konkurse? 

– Turiu nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Rasą Rusteikienę, kuri yra be galo jaunatviška, aktyvi, nuoširdi. Ji man papasakojo apie „Jaunojo publicisto“ konkursą, paskatino išbandyti savo jėgas.

Jei ne brangi mokytoja, nebūčiau sužinojusi apie Johano Ferdinando Kelkio premiją „Jaunasis publicistas“, ką jau kalbėti apie laimėjimą.

Iš pradžių šiek tiek dvejojau dėl dalyvavimo, dėl idėjų ir laiko stokos. Esu labai dėkinga savo mokytojai už pasitikėjimą, motyvaciją ir palaikymą esė „Akimirkų galia“ rašymo metu.

– Ką tau reiškia šios premijos gavimas? Kaip jautiesi laimėjusi?

– Pirmiausia esu labai laiminga gavusi šią premiją. Esu gana optimistiška asmenybė, tad visad tikiuosi geriausio įvairiose situacijose. Ne išimtis buvo ir ši. Išsiuntusi darbą giliai širdyje vyliausi, kad mano darbas ir pastangos bus įvertintos.

Dėl ligos negalėjau dalyvauti renginyje, tad apie laimėjimą buvau informuota žinute.

Nemeluodama galiu pasakyti, kai perskaičiau žinutę, šypsena pakilo iki ausų. Nuoširdžiai esu dėkinga vertintojams, konkurso organizatoriams už suteiktą galimybę išbandyti savo jėgas rašant apie tai, kas yra svarbu.

Galimybė pasijusti atsakingai

– Žinau, kad esi mokyklos prezidentūros narė, organizuoji ir pati dalyvauji įvairiuose renginiuose ir konkursuose. Kas tave motyvuoja visur dalyvauti? 

– Tiesą sakant, esu veiklus žmogus, dažniausiai darau kelis darbus vienu metu. Atėjusi į „Vaivorykštės“ gimnaziją ieškojau vietos, kur galėčiau realizuoti savo idėjas, laisvą laiką išnaudoti produktyviai.

Prezidentūra tam yra puiki vieta, nes čia ne tik rengiamos įvairios veiklos, bet atstovaujama mokinių nuomonei, kas man yra labai svarbu.

Prezidentūroje išmokau dirbti didelėje komandoje, rašyti informatyvius ir įdomius tekstus, kurti maketus.

Žinojimas, kad turi galimybę spręsti svarbius klausimus, dalintis novatoriškomis mintimis su kitais, leidžia pasijusti atsakingu, veikliu žmogumi.

– Kokios yra tavo vertybės? 

– Yra daug gražių citatų apie vertybes, tačiau visose yra minimi tie patys dalykai. Pačios svarbiausios vertybės man yra šeima, meilė, laimė, sveikata.

Tai pamatinės vertybės, be kurių nejausčiau gyvenimo džiaugsmo, nepastebėčiau jo grožio. Labai vertinu optimistiškus žmones, nes tikiu, kad pozityvios mintys padeda įveikti visus gyvenimo sunkumus.

– Su premijos laimėjimu atsiranda ir atsakomybės. Ką žadi dėl to nuveikti? 

– Kaip ir anksčiau minėjau, esu veikli, atsakinga, tad su malonumu nekantraudama laukiu visų iššūkių, užduočių, susijusių su gauta premija.

Keletą darbų jau esu sugalvojusi. Pirmoji užduotis, kurią prižadėjau įvykdyti, – uždegti Johanui Ferdinandui Kelkiui žvakelę kapinėse. Antroji – tapti Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos rajono skyriaus nare.

Požiūrį išreiškia rašydama

– Motyvaciniame laiške buvo paminėta, kad planuoji rinktis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos profesiją. Kaip sugalvojai?

– Šios profesijos žmonės nuo mažens man atrodė galintys pakeisti pasaulį. Atvirai kalbėdama galiu pasakyti, kad labai gerbiu visus pedagogus. Manau, kad jų darbas tikrai nelengvas, tačiau neapsakomai svarbus.

Savo gyvenimo kelyje esu sutikusi nemažai mokytojų, kurių šypsenos ir žodžių nepamiršiu, kol būsiu gyva.

Mokytojai mane įkvepia stengdamiesi išugdyti jaunas asmenybes, padėdami mokiniams pasirinkti teisingą gyvenimo kelią, tikėdami mokslo galia. Tad didžiausią įtaką, renkantis ateities profesiją, padarė mylimi mokytojai.

– Kas tave įkvepia kurti? Ar rašai laisvalaikiu? 

– Jei reikėtų save apibūdinti, vienas iš būdvardžių tikrai būtų kūrybinga. Kurti mane įkvepia supanti aplinka, peržiūrėti filmai, paklausytos dainos, kasdieniniai įvykiai.

Esu bandžiusi rašyti poeziją, tačiau supratau, kad tam dar netinkamas laikas, tad eilių nerašau. Laisvalaikiu mėgstu rašyti tekstus, kuriuose išreiškiu savo požiūrį tam tikromis temomis.

Tai padeda formuotis mano asmenybei, vertybėms. 

Ypatingomis progomis mėgstu rašyti žmonėms laiškus ranka. Kartais norisi tiek daug pasakyti, bet neužtenka drąsos, laiko, žodžių. Tuomet į rankas pasiimu popieriaus lapą ir rašiklį, taip išlaisvindama savo mintis ir apnuogindama savo sielą.

– Kaip manai, kodėl yra svarbi saviraiška? 

– Mano nuomone, saviraiška – tai galimybė žmogui parodyti, kaip jis mato pasaulį, supranta tam tikrus dalykus, įvykius. Aš savo požiūrį išreiškiu rašydama, kalbėdama, pasitelkdama meninį skaitymą.

Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi jam priimtiną būdą išreikšti save, susikaupusias mintis ir idėjas. Manau, kad saviraiška yra labai svarbi, nes ji leidžia pasijusti laisvu žmogumi, gyventi pilnavertį gyvenimą, ginti branginamas vertybes.

Gimtoji kalba – savastis

– Ką tau reiškia žodis „kalba“? 

– Gerai pagalvojusi net negaliu žodžio „kalba“ apibūdinti vienu sakiniu.

Juk kalbų yra įvairių – kūno, šokio, veido, na, ir, žinoma, šnekamoji. Pastaroji man leidžia komunikuoti su kitais žmonėmis, dalintis širdžiai maloniomis akimirkomis.

Tai vienas iš svarbiausių dalykų, skiriantis mane iš viso pasaulio žmonių.

Lietuvių kalba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Lietuvių kalbos unikalumas ir autentiškumas visad nustelbs visų kitų kraštų kalbas ir tarmes.

Ne veltui minimas jos sunkumas ir tvirtumas – ne kiekvienam lemta ją mokėti. Tai buvo pirmoji kalba, kuria aš ištariau savo pirmuosius žodžius, pirmoji kalba, kuria padėkojau, išreiškiau gailestį ir meilę. 

– Kur žadi išleisti gautą premiją? 

– Pirmoji mintis gavus premiją buvo labai paprasta – atostogoms. Dabar ruošiuosi penkiems valstybiniams brandos egzaminams, tad galvoje sukasi tik mintys apie jų išlaikymą.

Rimčiau pagalvojusi nusprendžiau, kad gautą premiją noriu išnaudoti prasmingiau, bet kol kas tam idėjų neturiu. Net neabejoju, kad vieną dieną tikrai sugalvosiu, kur trokštu išnaudoti prizo lėšas, pati nekantraudama laukiu šitos akimirkos.