Saulės ratas: Pusiaužiemis

Liaudyje sakoma, kad tądien ne tik Paulius atsivertė į krikščionybę, bet ir žiemos miegu miegantys gyvūnai: meška, barsukas, ežys persiverčia ant kito šono.

Tikima, kad Pusiaužiemį barsukas išlenda iš olos. Jeigu diena saulėta, barsukas mato šešėlį ir lenda atgal atbulas į olą slėptis, gula ant to paties šono, - tada sniegas jau greit prasmegs. Jei apsiniaukę, barsukas pavaikšto po mišką ir grįžęs kietai įminga ant kito šono, - tada pavasario teks dar ilgai laukti.

Tądien meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Koks oras šios dienos popietę, tokia bus ir antroji žiemos pusė.

Šis senoviškas tikėjimas ateina gal net iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kuomet būdavo skiriami tik du metų laikai - žaliasis ir sniegingasis. Žaliuoju metų laiku miške karaliauja Meška ar Lokys, snieginguoju - Elnias ar Briedis. Tradicinėje mūsų tautos kultūroje iki šiol dar ganėtinai žymūs miško galiūnų kulto aidai.

Jo atitikmenų yra ir kitose Europos šalyse. Senojo žemyno išeiviai nuvežė Pusiaužiemio tradiciją net į Ameriką. JAV ir Kanadoje sausio 25 d. švenčiama Švilpiko diena. Sakoma, kad jei tą dieną giedra ir šviečia saulė, tai dar mažiausiai 6 savaites truks žiema.

Lietuviški papročiai Pusiaužiemy pataria pasidairyti gamtoje pirmųjų pavasario ženklų ir pačiam pažadinti gamtos gyvastį: pabelsti į apsnigtus avilius, kad bitelės visu kamuoliu persiristų ant kito korio. Papurtyti apšarmojusias obelis sode...

Per Pusiaužiemį būdavę įvairiausių draudimų. Kadangi šis kalendoriaus momentas laikytas posūkio į pavasarį pradžia, žmonės stengėsi naują laikotarpį sėkmingai pradėti.

Į mišką tądien nevažiuodavo: jeigu parsiveš malkų, vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Gyvatės miške nesutiksi, jeigu žinosi, kurią savaitės dieną buvo Šventos Kalėdos.

Ir su kirviu nedirbdavo, nes dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Dzūkai per pusiaužiemį bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų.

Tą dieną ir vilnų neverpdavo, nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų.