Kodėl kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti praktikuoti sąmoningą ėjimą ir kaip to išmokyti mūsų vaikus?
„Sąmoningumo praktikų efektyvumas patvirtintas sergantiems depresija, nerimo ir kitokiais sutrikimais, turintiems per aukštą kraujospūdį, sergantiems onkologinėmis ligomis bei labai jautriems ar streso varginamiems žmonėms“, – pasakoja R. Suchockaitė.
Jau 2015 metais ketvirtadalis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) įmonių savo darbuotojams pasiūlė galimybę mokytis streso mažinimo ir gyvenimo kokybės gerinimo metodų.
Sąmoningumo praktikas, įskaitant ir ėjimą, jau praktikavo Didžiosios Britanijos parlamentas, įvairių šalių specialios tarnybos, kariuomenės, ugdymo bei medicinos įstaigos.
„Mindfulness“ mokytojos teigimu, mūsų smegenys linkę veikti „autopiloto“ režimu: sprendžia apie pasaulį remiantis praeities įvykiais, daugiau dėmesio skiria negatyviai informacijai (instinktyviai ieško grėsmių) ir taip iškraipo realybę.
„Deja, minčių kontroliuoti negalime, bet galime mokytis valdyti savo dėmesį, pastebėti mintis, emocijas, jas įsisąmoninti ir rinktis ką su jomis daryti – įsitraukti, patikėti jomis, ar tik priimti ir nukreipti dėmesį kitur. Sąmoningumas prasideda nuo mokymosi valdyti dėmesį: pastebėti kur jis nuklysta ir pasirinkti, kur norime, kad būtų“, – paaiškina psichologė.
Sąmoningas ėjimas – vaikščiojimo meditacija
R. Suchockaitės teigimu, sąmoningas ėjimas – paprastas procesas, nereikalaujantis itin daug pastangų. Tai koncentracija į pasirinktą objektą (kūno pojūtį, kvėpavimą, vaizdą, garsą) esamu laiko momentu.
Neformaliai sąmoningą ėjimą galime praktikuoti netgi dirbdami ofise – einant nuo darbo stalo iki kavos aparato, tiek pasivaikščiojimo parke metu, tiek išsiruošę į žygį.
„Pirmi žingsniai galėtų būti stabtelėjimas, nukreipimas dėmesio į pojūčius pėdose ir bandymas einant ten išlaikyti dėmesį ar grąžinti kaskart, kai jis nuklysta. Net jei tai bus vos keli pirmi sąmoningo ėjimo žingsniai ar ilgesnio žygio metu kai kuriuos kelio etapus eisime sąmoningai.
Taip pat einant galima atlikti atviro dėmesingumo praktiką ar „mindfulness“ įsižeminimo per 5 sensorinius pojūčius pratimą „5.4.3.2.1“, – teigia psichologė.
„5.4.3.2.1 Pratimas“ – pradžioje užfiksuokite 5 atskirus objektus akimis, tuomet išgirskite 4 garsus, palieskite 3 skirtingus paviršius, užuoskite 2 objektus ir 1 paragaukite (gali būti nevalgomas). Pratimą atlikite lėtai, įsisąmonindami pojūčius juntamus kiekvieną akimirką.
Kaip išmokyti vaiką?
Ėjimo meditacija – tai įžeminanti, dėmesingumą treniruojanti ir sąmoningumą ugdanti praktika, suteikianti vaikams galimybę užsiimti tuo, ką jie gali daryti bet kada ir bet kur, kai jiems reikia susigyventi su savo kūnu ir protu.
R. Suchockaitės teigimu, vaikai daro ne tai mes sakome, o tai ką darome. Tiesiausias kelias kažko išmokyti vaikus – patiems elgtis taip, kaip norime, kad jie išmoktų elgtis.
„Vaikams tėvai yra pirmieji mokytojai, iš kurių ne tik išmoksta elgesio, bet formuojasi kertiniai įsitikinimai apie save, aplinkinius ir pasaulį, jiems integruojame vertybes.
Būti dėmesingi, atliepiantys vaikų emocinius poreikius, talpinantys, įsitraukę, sąmoningi tėvai galime tik patys turėdami šias kompetencijas, tai yra nuolat praktikuodami“, – pasakoja „mindfulness“ mokytoja.
R. Suchockaitė sako, kad svarbiausia – vaikščioti kartu su vaikais, lavinti jų dėmesingumą nukreipiant dėmesį į pojūčius, kurie mus pasiekia visais sensoriniais kanalais: ką jaučiame pėdose, kūne, ką liečiame, ką girdime, ką matome, ką užuodžiame, ar net ragaujame.
Kalbėti su vaikais apie tai, ką patiriame eidami ir būdami čia ir dabar, ėjime.
Rašyti komentarą