Salantų gimnazija: „smetoninė“ ir išskirtinės dvasios

Buvę mokiniai sugrįžta mokytojais

„Baltas paukštis“ – maestro Vytauto Kernagio žodžiais jubiliejinę savo mokyklos šventę, kurios akcentus nuo pavasario po truputį vis „pabarstydavo“ įvairiuose savo renginiuose, pavadino mokyklos bendruomenė, mat dažnas iš čia į savarankiško gyvenimo kelią išėjęs kaip ratą apsukęs paukštis sugrįžta atgal.

„Keistokai jaučiausi: galvojau, kaip aš, rodos, ką tik pati buvusi šios mokyklos absolventė, atsistosiu priešais vaikų klasę, mokysiu skaityti, rašyti, atsakomybė – didelė, kai supranti, kad labai daug kas pamokoje nuo tavęs priklauso...

O dar keisčiau, kaip bendrausiu su savo buvusiais mokytojais, su kuriais pagal statusą jau esam ant vieno laiptelio? Kai kurie mokytojai iš karto prašė kreiptis, kaip į kolegas, su kai kuriais apsipratom per laiką“, – juokėsi nuo 1994-ųjų pradinukų mokytoja dirbanti Jūratė Žiobienė.

22 metus mokykloje lietuvių kalbą dėstanti Adelė Žeimytė teigė, kad būti savo buvusių mokytojų apsupty – smagu. „Iš pradžių kiek neįprasta buvo kreiptis vardais, bet jie patys to prašydavo“, – atviravo pašnekovė.

Anot Reginos Jokužienės, gali stengtis nesistengęs, tačiau tarp buvusio mokytojo ir mokinio barjeras vis tiek pasijaučia. „Aš manau, kad tai teisinga. O naujos moksleivių kartos auga kitokios – vaikai daug drąsesni, laisviau bendrauja, atstumai tarp jų ir mokytojų nebeegzistuoja, bet nežinau, ar tai labai gerai?“ – svarstė ji.

Salantų mokyklą yra baigusi ir Reginos mama, ir sesė, ir brolis. „Aš buvau mokinė aktyvistė, pamenu, kaip organizuodavom „žiburėlius“, mokykloje virė įdomus gyvenimas“, – pasakojo pedagogė. Kas paskatino ją tapti mokytoja? „Mokytojai autoritetai“, – atsakė ir paminėjo savo buvusias mokytojas Genovaitę Siegienę, Danutę Grabienę.

„Mokytojai mato potencialą vaikuose, kuo jie gali tapti“, – įsitikinusios pedagogės Lina Vaitkuvienė ir Aina Stonkuvienė.

Baigusi vidurinę, Lina svarstė ateitį sieti su bibliotekininkyste. „Bet, atsimenu, paskutinę pamoką mokytoja Saulė Beniušienė atnešė ir ant suolo padėjo surinkusi tikriausiai visų klasių lietuvių kalbos vadovėlius – štai, ką aš turinti studijuoti! – apie savo kelią į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą papasakojo ji. – Nesigailėjau nė vienos dienos.“

Pašaukimą įkvėpė ir pedagogai, ir tėvai

Aina iš pradžių buvo įstojusi į žemėtvarką. „Iki mandatinės komisijos likus porai savaičių trumpam užeinu į savo buvusią mokyklą, o čia, koridoriuje, sutinku direktoriaus pavaduotoją Adolfą Stanevičių.

Klausia, ką aš veiksiu toj žemėtvarkoj, ar tikrai ši specialybė – man?“ – juokėsi vis dėlto pedagogikoje save atradusi, 6-erius metus Kalnalyje, o nuo 1991-ųjų – Salantų gimnazijoje lietuvių kalbą dėstanti, 7-ias ugdytinių laidas išleidusi A. Stonkuvienė. Į žemės ūkį buvo bepasukąs ir Vidmantas Budrys, tačiau, stojant į akademiją, pritrūko vieno balo.

Salantų mokykloje jis įsidarbino laborantu, o, tuometinio direktoriaus Vaidučio Butkaus paskatintas, pedagoginiame institute įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę. Vaikus jis moko ir šokio meno.

„O dabar ir dar vieną savo „arkliuką“ atradau – informatiką. Dalyvauju projektuose, vadovauju būreliui “, – juokėsi jis.

V. Butkus ir daugiau buvusių ugdytinių yra palenkęs gyvenimą sieti su pedagogika ir būtent su mokykla, kurią jie baigė. Tarp tokių – puikius matematikus šiandien ruošianti direktorės pavaduotoja Vilma Gedvilienė. Tiesa, savo nuopelnus ji vertina kukliai: esą jeigu vaikams matematika sekasi, vadinasi, jie yra gabūs ir daug dirba.

Pirmus metus pradinukų mokytoja dirbanti Rūta Samuilienė pašaukimą teigė perėmusi iš savo mamos specialiosios pedagogės Dianos Alšauskienės.

Kaip ir logopedė Rasa Lukoševičienė – iš savo mamos, daugiau kaip 30 metų prancūzų kalbą dėsčiusios Marijonos Gaurylienės.

„Ši mokykla – Salantų gyvenimo centras, įvykių židinys. Daugeliui mūsų, vietinių, čia garbė dirbti“, – atviravo Rasa. Jai pritarė mokslus baigusios, į gimnaziją panašiu laiku dirbti sugrįžusios rusistė Virgina Pociuvienė ir pradinukų mokytoja Aldona Zaleckienė.

Šioms pedagogėms uždegantis pavyzdys buvo jų mokytojai Saulė Beniušienė, Vaidutis Butkus, Aldona Lukošienė, Juzė Tatarūnienė.

Daugiau kaip 20 metų čia dirba ir bibliotekininkė Inga Žukauskaitė, o prieš trejus metus į kolektyvą gimtajame mieste įsiliejo lig tol apie 10 metų Klaipėdos įmonėse dirbęs kompiuterinių sistemų inžinierius ir ūkio dalies vedėjas Bronius Bertašius.

Lieka tie, kuriems pakeliui

„Vieni ateina, kitiems laikas išeiti“, – šypsojosi save omenyje turėdamas 44-erius gyvenimo metus gimnazijai atidavęs pedagogas Romualdas Jonauskas. Didžiulis jo noras buvęs sulaukti mokyklos pastato renovacijos pabaigos. „Sakiau, dirbsiu tol, kol mokykla „nuo iki“ išgražės. Laukiau 14-a metų, bet sulaukiau“, – atviravo jis.

R. Jonauskas pasidžiaugė, ir kad po renovacijos iš antro į pirmą aukštą perkeltas 1987 m. jo iniciatyva įsteigtas ir vadovaujamas istorinis muziejus, 2020-aisiais Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro organizuotame šalies mokyklų muziejų apžiūros konkurse už kraštotyrinės veiklos puoselėjimą, sukauptą medžiagą, išsaugotas tradicijas, bendruomenės įtraukimą į renginius pelnęs Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos I laipsnio diplomą.

Dabar atsirado galimybė fotografijoms panaudoti ir pirmojo aukšto koridoriaus stendus. Per pertraukas smalsūs vaikai tose nuotraukose ieško savo artimųjų – mamų, tėčių, senelių, brolių, seserų, dėdžių, tetų, kaimynų, – kurie kažkada irgi mokėsi Salantų gimnazijoje, rodo klasės draugams, nors valytojos, kurioms po to ne kartą per dieną tenka stiklus nuvalyti, už pirštų pėdsakus turbūt ir nepagiria.

„Mokiniams sakau, kad, eidami į muziejų, jie turi pirkti bilietą... Mažieji išpučia akis – kokį dar bilietą? Čia bilietas kitoks negu į kitus muziejus, čia atnešti reikia eksponatą“, – šmaikštavo R. Jonauskas.

Tarp daugiau kaip 1 tūkst. eksponatų – ne tik daugybė nuotraukų, knygų, bet ir senų daiktų, yra net sovietmečio moksleivio uniformų. „Ko trūksta? Labai reikėtų seno mokyklinio suolo“, – šypsojosi Romualdas.

Salantų gimnaziją ilgametis pedagogas vadina savo mokykla, visada jai buvo ištikimas, neiškeitė į kitą darbovietę, nors jaunystėje sulaukęs siūlymų užimti pareigas ir Kretingoje, ir Kartenoje.

„Yra du dalykai, kurie žmogų „pririša“: mūsų mokykla „smetoninė“ ir turi ypatingą dvasią“, – paaiškino R. Jonauskas.

Tą dvasią esą jau baigia perimti nuo 2019-ųjų gimnazijai vadovauti pradėjusi Aušra Zebitienė. „Žinojau, kur einu. Dar dirbdama rajono Švietimo skyriuje specialiste aš kuravau šią gimnaziją“, – atviravo ji.

Pasak R. Jonausko, tie, kurie „neatlaiko“, ir neužsibūna, išeina – yra pasitaikę ir taip.

Pusė šios mokyklos mokytojų –„grynakraujai“, puoselėjantys senųjų, pokariu dirbti pradėjusių mokytojų, tokių, kaip Alfonsas Ivanauskas, Jonas Daščioras, Konstancija Jurkšaitienė, Valerija ir Petras Kimbriai, Alfonsas Girskis, Bronius Čiapas, Feliksas Grabys, tradicijas.

„Kitoms Lietuvos gimnazijoms pagal reitingus ir dabar mes taip lengvai nepasiduodam“, – kalbėjo R. Jonauskas.

Anot pašnekovo, daugybę metų vaikams mokykloje buvo įdomu viskas – klasės vakarėliai, kiekvieną penktadienį diskotekos, šventiniai karnavalai...

Atėjo metas, kai to nebereikia, mokiniams daugiau rūpi kompiuteriai, mobilieji telefonai, muzikiniai klubai. „Ir – tegul. Kiti laikai dabar. Bet, jei mokiniai prašys, prie tradicijų bus galima sugrįžti, prie kai kurių jau ir grįžtama“, – kalbėjo pašnekovas.

Tik vargu, ar bebus atgaivinti nuo 1965-ųjų gyvavę grandioziniai lietuvių, latvių, estų ir rusų moksleivių festivaliai, kuriais Salantai garsėjo nuo seno. Kaip sakė gimnazijos direktorė A. Zebitienė, draugystės gijos nutrūko dėl geopolitinės situacijos.

---

Pirmoji mokykla Salantuose buvo įkurta 1918 m. dabartinėje M. Valančiaus gatvėje, ji vadinosi Pakalnės mokykla. 1932 m. dabartinėje Žemaitės gatvėje pastatyta nauja pradinė mokykla, kai kurių vadinama Kalno mokykla.

1942 m. čia įsteigta Salantų progimnazija, po metų ji tapo Salantų gimnazija. Nuo 1943 iki 1961 m. ši ugdymo įstaiga dirbo itin sunkiomis sąlygomis, mokiniai mokėsi 6 patalpose, išsibarsčiusiose po visą miestą.

1951-aisiais pradėta galvoti apie naujo pastato statybą, kertinis akmuo padėtas 1958-ųjų pavasarį. 1961 m. spalio 10 d. mokykla persikėlė į naują 880 vietų keturių aukštų pastatą. 1983 m. pastatytas priestatas su valgykla ir sporto sale. Gimnazijos renovacija buvo pradėta 2007, o baigta 2021 m.

Mokyklos direktoriais yra dirbę: Ignas Serapinas, Jonas Daščioras, Pranas Cibauskas, Alfonsas Ivanauskas, Aldona Žemaitienė, Barbora Cibauskienė, Adolfas Stanevičius, Juozas Norkus, Vaidutis Butkus, l. e. p. Lina Vaitkuvienė. Dabar gimnazijai vadovauja Aušra Zebitienė.