Sąjūdžio ąžuolas išaugo ten, kur buvo tik šiukšlių krūva

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinė grupė buvo įkurta 1988 m. liepos 6 d.

„Tada Klaipėdoje vyko „Roko maršas“. Vasaros estradoje turėjo būti „Anties“ koncertas ir minia žmonių ėjo į jį per senamiestį. Tada prie Biržos tilto buvo pirmą kartą iškelta trispalvė ir Sąjūdžio vėliava su gediminaičių stulpais ir paskelbta, kad Klaipėdoje taip pat buriasi Sąjūdžio grupė ir visi kviečiami joje dalyvauti“, - prisiminė Algirdas Grublys, vienas iš šio judėjimo lyderių.

Sąjūdį atnešė „Roko maršas“

Pasak pašnekovo, tik susibūrusioje Klaipėdos sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo 21 narys.

„Kažkas bijojo, kažkas - ne. Tie, kurie norėjo būti Atgimimo bangos paliesti, tie ir buvo paliesti“, - filosofiškai permainų laikotarpį prisimena A. Grublys.

„Taip jau gyvenime klostėsi, kad man daugeliu atvejų žmonės priskirdavo lyderio vaidmenį. O jis uždeda sunkią pareigos naštą. Po triukšmo, diskusijų Sąjūdžio būstinėje likdavau vienas posėdžių salėje ir bandydavau sudėlioti į “stalčiukus" žmonių suneštas idėjas.

Buvome tarsi du atsakingi klaipėdietiško Sąjūdžio sekretoriai - Nijolė Laužikienė tvarkydavo kanceliarinius, organizacinius reikalus, o man reikėdavo „styguoti“ politinius sprendimus - derinti akcijas, mitingus tarp įvairių judėjimų, politikų, kurie tuomet taip dar nė nebuvo vadinami", - pasakojo A. Grublys.

Pasak jo, svarbiausia patirtis, kurią įgijo per kelerius aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje metus, yra ta, kad išmoko įsiklausyti į kiekvieną žmogų, kad ir su kokiomis idėjomis šis ateitų.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos bendruomenės susitikimus A. Grublys organizuoja kas penkerius metus. Paskutinį kartą, minint Sąjūdžio 30-metį Klaipėdoje, susitikime, pasak A. Grublio, dalyvavo apie keturiasdešimt žmonių.

„Į trispalvę žvelgėm kaip į stebuklą“

Klaipėdietis leidėjas ir spaustuvininkas Saulius Jokužys Atgimimo metu dirbo miesto dienraščio redakcijoje fotoreporteriu, tad 1988-1989 m. turėjo galimybę stebėti ir fiksuoti tiek Atgimimo bangą bei jos iniciatorius, tiek pastebėti ir veiksmą kitoje barikadų pusėje, pas „jedinstvinininkus“.

„Atsimenu tą laikmetį kaip vilčių metą. Atsimenu žmonių akis, kupinas ryžto, atsimenu lyderius, kuriuos tuo metu, regis, pati tauta iškėlė. Tai buvo šviesaus atminimo Vytautas Šliogeris, Dionyzas Varkalis, Nijolė Laužikienė, dar daug žmonių. Atsimenu, kaip Rytas Staselis, Gintaras Tomkus prie Biržos tilto iškėlė vėliavą su Sąjūdžio ženklu ir visi nuščiuvę laukė, kas bus.

O nieko nebuvo. Ir tada pradėjo kilti minia, tūkstančiai žmonių rinkdavosi į spontaniškus renginius, kalbėdavo mitinguose. Didžiausią įspūdį man paliko įvykis, kai pirmą kartą buvo iškelta trispalvė Muzikinio teatro bokšte. Visi žiūrėjo į ją kaip į stebuklą, su didžiuliu tikėjimu laisve ir savo valstybe“, - kalbėjo S. Jokužys.

Pašnekovas prisimena ir kitą įvykių pusę. „Kaip fotoreporteriui man tekdavo susidurti ir su „Jedinstvo“ atstovais. Jie man atrodė labai sutrikę, nes koordinacija iš Maskvos buvo labai silpna. Jie pražiopsojo pradinį momentą, kai dar buvo galima viską gesinti, ir matė, kad kontrolė slysta iš rankų.Dauguma rusakalbių klaipėdiečių tuo metu dirbo uoste, žvejybos sektoriuje, tačiau ir tarp jų buvo visokių nuotaikų.

Pavyzdžiui, būdavo tokių situacijų, kaip prie Lenino paminklo kažkas padėdavo gėlių, o iš paskos ateidavo kita grupė žmonių ir gėlių nelikdavo, tačiau fizinis konfliktas, nesantaika tautiniu pagrindu Klaipėdoje nekilo. Manau, kad tai yra labai didelis Vytauto Čepo diplomatijos nuopelnas. Taip pat jautėsi, kad ir milicija buvo sąjūdiečių pusėje", - pasakojo S. Jokužys.

Sąjūdžio ąžuolas

Vienas pirmųjų Klaipėdos sąjūdiečių menininkas Vytautas Karčiauskas pasidalijo istorija, kaip senamiestyje, Tiltų gatvėje, tarp 2 ir 4 namų, 1988-aisiais buvo pasodintas Sąjūdžio ąžuoliukas, kuris per 35-erius metus tapo tikru galiūnu.

„Toje vietoje, kur auga ąžuolas, tuo metu mėtėsi šiukšlių krūva. Kažkas kažką tvarkė ir paliko. Aš šalia gyvenau.

Kelis kartus kreipiausi į miesto tvarkymo skyrių, kad išvežtų tas šiukšles, bet nesureagavo. Tada sugalvojau iš tų šiukšlių padaryti meninę akciją.

Atgimimo banga kilo, o su ja ir naujos idėjos, kurias norėjosi savaip išreikšti. Taip iš šiukšlių krūvos vieną rytą išlindo iš metalo nulietos rankos. Šalia jų buvo šūkis „Senamiestį žmogui“.

Į objektą netrukus sureagavo kaimynai, o aš ėmiau visus agituoti, kad suneštų visas šiukšles į tą vietą. Prisijungė senamiesčio vaikai, paaugliai ir pradėjo tempti visokius metalus.

Su kolega Svajūnu Jurkumi iš tų metalų suvirinom improvizuotą medį. Draugus menininkus iš „Prarastosios kartos“ pakviečiau, kad atvežtų savo kūrinius. Meninė akcija išvirto į pilietinį sąjūdį su krūva reikalavimų: grąžinti senamiestį žmonėms, stabdyti Kuršių marių taršą ir t. t. Mano dukros ėmė rinkti parašus. Per dvi dienas surinko per du tūkstančius parašų", - pasakojo V. Karčiauskas.

Į meninę-pilietinę akciją buvo sureaguota. Šiukšlės buvo išvežtos, meniniai objektai išmontuoti, tačiau jų vietoje V. Karčiauskas su bendraminčiais pasodino gyvą ąžuolą.

„Tas ąžuoliukas atkeliavo iš Girulių miško. Kaimynas atvežė vieną medį, bet jis netiko, išsiunčiau, kad surastų būtinai dvikamienį ąžuoliuką. V raidės formos kamienas simbolizuoja „victory“ (pergalė) ženklą“, - atskleidė V. Karčiauskas.

Sąjūdžio 20-mečio proga menininkas šalia šio ąžuolo įkomponavo nedidelę meninę metalo kompoziciją, kurioje įspaustos dvi vaikiškos pėdutės - pirmieji mūsų laisvės žingsniai.

Pašnekovas prisipažino, kad tame pačiame kieme augantis dar vienas panašus ąžuolas - taip pat jo sodintas. „Tą ąžuolą pasodinau dar prieš Sąjūdį, Vasario 16-osios proga. Tai yra Laisvės ąžuolas“, - sakė V. Karčiauskas.