„Rugsėjo 1-oji - galimybės būti savo ateities architektais simbolis“

„Taip jau nutiko, kad tiek teatro menas, tiek pedagogika visada lydi mane kartu, tik pagal įvairias aplinkybes kartais viena sritis labiau dominuoja, o kartais - kita. Aš jas drįsčiau pavadinti viena sąvoka - kultūra“, - sako R. Kaubrys ir praskleidžia dabartinės veiklos užkulisius.

Ramūnai, pradėkime nuo to - kokias emocijas jums kelia Rugsėjo 1-oji?

Man kiekviena Rugsėjo 1-oji yra naujo starto, naujos pradžios simbolis, juk vėl visi kviečiami atverti duris į atradimų kupiną žinių pasaulį. Rugsėjo 1-oji, manau, yra galimybės būti savo ateities architektais simbolis. Mokykloje ne tik mokslo duonos paragaujame, bet susiformuojame kaip pasaulietiškos asmenybės, laikas mokykloje ne tik prasmingas, bet ir turiningas. Visada malonūs ir šilti prisiminimai apie mokyklinius mano paties metus. Ar gali būti kas įstabesnio - tu mokaisi darydamas klaidas ir yra kas taiso tavo klaidas - mokytojai. Juk kai užaugę išeiname į platųjį pasaulį, nebėra kam mūsų klaidų pataisyti...

Ilgą laiką savo gyvenimą siejote su teatru. Daugelis iki šiol prisimena jūsų režisuotus unikalius spektaklius Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Išėjęs iš teatro dirbote mokykloje, dabar jau dveji metai vadovaujate Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centrui. Ar teatras ir švietimas turi kokių nors sąsajų?

Norėčiau jus patikslinti - mokykloje pradėjau dirbti dar būdamas Klaipėdos universiteto studentu ir dirbdamas teatre visada paraleliai dirbau pedagoginį darbą. Kai buvau priverstas išeiti iš teatro, pedagoginis darbas tapo pagrindiniu. Juk ne veltui sakoma, kai Viešpats uždaro duris, kažkur atveria langą.

Teatro meno ir švietimo sąsajos, žinoma, yra visaapimančioje žmogaus prigimties lavinimo siekiamybėje, bendra sąvoka tai vadiname kultūra. Juk žmogaus būtis skleidžiasi ne tik gamtoje - jis turi kurti ir plėtoti savo egzistavimo sąlygas, o tam reikalingas nuolatinis ir nuoseklus ugdymas(is) - dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas.

Visada manau, kad esu ten, kur turiu būti. Džiaugiuosi kiekviena likimo padovanota veikla. Dirbdamas teatre sau visada kėliau svarbiausią uždavinį, kad publika, išėjusi iš mano spektaklio, norėtų į jį vėl sugrįžti, kad jame rastų atsakymų sau ir kad nesigailėtų, kad padovanojo savo negrįžtamą gyvenimo laiką mums, teatralams.

Pasakykite nuoširdžiai - kuri iš šių dviejų sferų jums pačiam arčiau širdies?

Mūsų kiekvieno širdis - galiūnė... Ji atlaiko daugybę mūsų gyvenimo pokyčių, pakilimų, nuosmukių, praradimų, liūdesio, išorės paradoksų, farso ir netikėtumų. Vertinu abi mano buvimą šiame pasaulyje lydinčias sritis, nes jos man suteikia galimybę nusipirkti ne tik duonos...

Taip jau nutiko, kad tiek teatro menas, tiek pedagogika visada lydi mane kartu, tik pagal įvairias aplinkybes kartais viena sritis labiau dominuoja, o kartais kita. Aš jas drįsčiau pavadinti viena sąvoka - kultūra. Sakau nuoširdžiai, kad mano širdžiai arti tai, kas teikia kasdienybei džiaugsmo, tai, kas teikia drąsos, vilties ir jėgų judėti į priekį.

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad įstaigos, kuriai dabar vadovaujate, pagrindinė misija - suteikti galimybę atsiskleisti mažųjų klaipėdiečių talentams. Kokias matote tendencijas - ar uostamiestyje auga talentingi vaikai?

Pastarųjų metų įstaigos šūkis - „Atverk duris savo talentams!“ Siekiame ugdyti sėkmingą žmogų, gebantį kurti, tobulėti ir būti aktyviu piliečiu visuomenėje. Į neformaliojo ugdymo programas priimame nuo 4 iki 18 metų, tad, ko gero, mūsų įstaigą būtų tikslingiau vadinti vaikų ir jaunimo centru. Kiekvienas jaunasis klaipėdietis gali pasirinkti sau veiklą bet kurioje meno srityje ir skleisti savo talentus. Visų svarbiausia, kad mūsų vaikai ir jaunuoliai nenuobodžiautų gatvėse ar prekybos centruose.

Mūsų centro ugdytiniai ne tik Lietuvos, bet ir gausybės tarptautinių konkursų laureatai. Kasmet teikdami steigėjui ataskaitas fiksuojame ir didžiulį skaičių mūsų įstaigos talentingų mokinių, laimėjusių įvairius apdovanojimus.

Kiekviena neformaliojo ugdymo veikla ne tik augina mokinio savivertę, bet ir suteikia asmenybinio polėkio - juk muzika moko mus jausti, dailė - matyti, teatras - įsivaizduoti, o šokis - pažinti aplinką ir save. Esu įsitikinęs, kad neformaliajame ugdyme tikrai kiekvienas vaikas gali atrasti laimės formulę.

Įdomu, kurie menai ar veiklos labiausiai vilioja mažuosius klaipėdiečius?

Sunku išskirti kurią nors meno sritį ar veiklą, kuri būtų mažiau ar daugiau populiari. Praėjusiais mokslo metais mūsų centro būrelius ir studijas lankė apie 1 200 klaipėdiečių. Šokių studijos „Vijurkas“, „Junga“, „Inkarėlis“, „Aurora“, teatro studijos „Aušra“, „Svajonė“, „Trepsė“, dainavimo studija „Keberiokšt“, gitaros studija, keramikos studija, dailės studija „Varsa“, dizaino studija „Kukutis“ ir akvarelės studija visada sulaukia gausaus vaikų ir jaunimo dėmesio.

Vokalo studijoje „Belcanto“ išskirtinai gausu tautinių mažumų vaikų. Gitaros ir „Junior City Jazz“ studijose mokiniai randa ir patiria daug muzikos raiškos pažinimo, todėl šios veiklos ypač populiarios. Džiaugiuosi, kad mokinių gausa pasiteisino ir naujas tik šeštadieniais vykstantis dailės būrelis „Šeštadienio dirbtuvėlės“.

Ar nutinka taip, kad kai kurie būreliai ilgainiui išsisemia arba dėl laikmečio tendencijų tampa nepopuliarūs?

Nepopuliarių būrelių tikrai nėra, bet turime keletą siūlomų veiklų, į kurias yra sudėtingiau surinkti mokinius. Tai lemia tų studijų ar veiklų unikalumas. Pavyzdžiui, senosios muzikos ir šokio ansamblis „Dolce musica“, kur mokiniai groja išilginėmis fleitomis baroko ir renesanso epochų kūrinius, taip pat šoka to laikmečio įstabius šokius, pasidabinę ne mažiau įspūdingais išskirtinės epochos rūbais. Kol kas man nepavyksta surasti atsakymo, kodėl susiklostė tokia paradoksali situacija - kai šios studijos mokiniai pasirodo publikai, visi, pamatę ir išgirdę rezultatą, maloniai aikčioja iš nuostabos ir vienbalsiai tvirtina, kad tai neįtikėtina, bet kai renkame narius - sunku prikviesti. Visomis išgalėmis stengiamės, kad ši studija gyvuotų. Jeigu paklausite - kodėl, manau, atsakymo galima paieškoti nesenai vykusiame NATO valstybių lyderių suvažiavime. Lietuva pristatydama savo kultūrinį unikalumą būtent labiausiai akcentavo baroko ir renesanso muzikos ir šokio tradicijų puoselėjimą ir išsaugojimą.

Žinoma, mums iššūkis - gausiai užpildyti tautinės muzikos ansamblio „Ralio“ narių sąrašą, bet tai visos Lietuvos problema. Visos šalies mastu išsikeltas tikslas stiprinti etnokultūros ir tautinio ugdymo tradicijas. Siekiamybė, kad vaiko sąlytis dabartyje glaudžiai sietųsi su senolių tradicijomis ir papročiais. Situacija taip pat paradoksali: sukviesti į studiją, kurioje grojama skrabalais, kanklėmis ir kitais tautinės muzikos instrumentais, nėra paprasta, bet kai pristatomas rezultatas koncertuose, nuolat salėje girdžiu žodelytį „Vau!“ Kai į sceną išeina tautinės muzikos ansamblis „Ralio“, visa žiūrovų salė tiesiog atgyja.

Taip pat sunkiau sudominti ir patraukti dėmesį būreliais ir studijomis, kurių pavadinimai truputį užkoduoti, pavyzdžiui - Edukacinės meninės raiškos studija. Reikalingos papildomos pastangos, siekiant ištransliuoti, kad tai studija patiems mažiausiems, kurioje ruošiamasi pirmai klasei, čia stiprinamos vaikų kompetencijos ruošiantis į mokyklą, ruošiantis būti pradinuku.

Ką pastebite - kokios popamokinės veiklos dabar labiausiai traukia vaikus?

Šiuo metu mokinių tėvai pirmiausia renkasi veiklas pagal mokytojo populiarumą, visgi niekas ir niekada nepakeis pačios tobuliausios reklamos formos - „iš lūpų į lūpas“. Mokinių tėvai, vieni iš kitų sužinoję apie mokytojo asmenybę ir jo veiklos išskirtinumą, pirmiausia stengiasi savo vaikų ugdymą patikėti tokiems mokytojams.

Manantieji, kad šiandien vaikus traukia tik šiuolaikinių technologijų persunktos veiklos, labai apsirinka. Ir šokis, ir dailė, ir teatras, ir dainavimas bei muzikavimas savo populiarumo neprarado. Pavyzdžiui, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras, tik paskelbęs mokinių priėmimą, jau po vienos dienos užpildė kai kurių studijų ir būrelių mokinių grupes.

Kasmet mūsų centro mokiniai grįžta pas savo mokytojus. Vaikus traukia mokytojai - asmenybės, sudominantys savo ugdymo sritimi, toleruojantys ir vertinantys kiekvieną mokinį.

Žinoma, šiandienos popamokinėse veiklose turime turėti sąlytį su šiuolaikinėmis technologijomis, stiprinti medijų srities būrelių pasiūlą, todėl centre praėjusiais mokslo metais įsteigėme fotografijos ir kūrybinio rašymo bei žurnalistikos grupes. Džiaugiuosi, kad pavyko taip pat surasti šių sričių pedagogus, sugebančius išskirtinai sudominti vaikus ir jaunuolius, todėl šiais mokslo metais šių sričių grupių skaičių padidinome. Nenustebkite senamiestyje išvydę didžiulį būrį jaunųjų fotografų arba jei mieste jus sustabdys ir pakalbins jaunieji žurnalistai.

Šokis, teatras, dailė ir muzika - keturios pagrindinės meno sritys nuo neatmenamų laikų visada domino ir, tikiu, dar domins mūsų jaunąją kartą.

Tėvų nuomonės dažnai išsiskiria. Vieni mano, kad būreliais apkrautam vaikui nebeliks laiko ruoštis pamokoms, o kiti galvoja atvirkščiai - kuo daugiau vaikas užimtas popamokine veikla, tuo labiau geba viską susiplanuoti ir tuo daugiau suspėja. Kurios teorijos šalininkas esate jūs?

Atsakydamas į šį klausimą pirmiausia pasiremsiu savo asmeniniu pavyzdžiu - ne tik mokykliniais metais, bet ir dabar, kuo daugiau turiu veiklų, tuo daugiau ir tuo labiau gebu viską susiplanuoti, tuo daugiau suspėju. Kai tik veiklų pamažinu, tai ir imu tinginiauti...

Socialinės pedagogikos požiūriu kai kurių mokinių prasto lankomumo ar delikventiško elgesio viena iš dažniausių problemų ir yra būtent negebėjimas planuoti savo kasdienybės, neturėjimas siekių, veiklų stoka.

Papildomų užsiėmimų lankymas gerina akademinius rezultatus mokykloje. Neformalusis ugdymas lavina kantrybę, susikaupimą, mažina įtampą ir padeda perkelti mintis nuo mokslų mėgstamų hobių link. Taip pat lankydami edukacines, popamokines veiklas ir jose tobulėdami šiuos įgūdžius vėliau pritaikome ir bendrojo lavinimo pamokų metu.

Kiekvienas vaikas, manau, turi lankyti bent dvi popamokines veiklas, kad ugdytųsi laiko planavimą, bendradarbiavimo ir bendražmogiškąsias vertybes.

Šiandienos pasaulyje reikia gebėti rasti laiko dažniau padėti mobilųjį telefoną ar kompiuterį į šoną, nes svarbu, kad neatsitiktų taip, kad vieną dieną vaikas ištars: „Aš palauksiu, kol internete man pasakys, ką aš turiu daryti ir ką turiu jausti...“

Prisiminkite save vaikystėje - ar pats lankėte būrelius? Ar jų lankymas turėjo kokios nors įtakos jūsų tolesniems gyvenimo pasirinkimams?

Bendrojo lavinimo mokykloje lankiau labai daug būrelių: šokio, teatro, literatų, skaitovų, dainavimo... O daugiausia mano laiko buvo skiriama nuo ketvirtos iki devintos klasės vaikų muzikos mokykloje muzikavimui akordeonu.

Turbūt nustebsite, bet būdamas 11-12 klasėse aš jau talkinau mokyklos muzikos mokytojo suburtai pedagogų instrumentinei grupei kaip koncertų vedėjas - pranešinėdavau jų atliekamus kūrinius, skaitydavau poezijos ir literatūros ištraukas gausiai publikai. Dažnai turėdavome koncertines gastroles po regioną.

Būdamas penkerių metų pirmą kartą dainavau scenoje gausiai susirinkusiai publikai ir iki pat aštuoniolikos save prisimenu visada aktyviai dalyvaujantį popamokinėje sceninėje veikloje. Žinoma, visa ši patirtis turėjo įtakos mano tolesniems gyvenimo, karjeros, profesijos pasirinkimams.

Vadovauti įstaigai nemenkas iššūkis. Ar pats dabar randate laiko „popamokinei“ veiklai. Kokie pomėgiai šiuo metu jus labiausiai įtraukia?

Manau, kad švietimo įstaigų vadovai nelabai turi prabangos rasti laiko „popamokinei“ veiklai. Dažnai pagaunu save sau sakant, kad kai išeisiu į pensiją, būtinai lankysiu suaugusiųjų neformaliojo ugdymo ir menines veiklas.

Man be galo svarbu periodiškai save „įkrauti“ geru kino meno kūriniu. Taip pat gera knyga, dviratis ir kelionės yra mano sielos džiaugsmo puoselėtojai.

Ar nepasiilgote režisūros ir teatro?

Teatro menas turi savo paslapčių, kurių dažnai negalima nei paaiškinti, nei suprasti, todėl, žinoma, kad pasiilgau, nes veikti, kurti, reikštis šioje srityje - tai susidurti su magija ir neišsemiamu atradimų pasauliu.

Lietuvos teatro korifėjus Juozas Miltinis sakė: „Teatras yra puiki žmogaus metamorfinė būklė“, todėl teatro menas ir yra žavus, todėl dažnai pagaunu save sprendžiant sceninio veiksmo idėjas ir dėliojant mintyse vieno ar kito kūrinio scenines eksplikacijas. Šiuo metu dažniausiai statau spektaklius tik sapnuose...

Smagu, kad kai kurie mano režisuoti spektakliai Klaipėdos valstybiname muzikiniame teatre dar vis teberodomi. Kai kuriems spektakliams jau net dvidešimt metų... Manau, kad rasčiau laiko „popamokinės“ veiklos sąskaita įgyvendinti vieną ar kitą sceninę interpretaciją, ir tikiu, kad taip tikrai bus.