Jogailos dvaro Velykų stalo prabanga: 120 varškės sūrių, metro aukščio „baumkuchenas“ ir dešimt velykinių bobų

Gastronominio paveldo tyrinėtojas, prof. Rimvydas Laužikas sako, kad tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse ypatingas dėmesys buvo skiriamas saldiems velykiniams kepiniams: priklausomai nuo regiono, jie šiek tiek skyrėsi, buvo ir itin originalių – tarkime, rytiniame Lietuvos pakraštyje Velykoms kepti mieliniai paukšteliai.

Prekybos tinklo „Rimi“ komercijos operacijų vadovė Olga Suchočeva pastebi, kad nors kiekviena šeima turi savų pyragų receptų, noriai ragaujamos ir naujovės: neseniai išpopuliarėję iš Italijos atvežti colomba ir panettone, ieškoma ir specialiai Velykoms konditerių iškeptų saldžių kepinių.

Kodėl Velykų stalas pasižymi pyragų gausa?

Pasak prof. Rimvydo Laužiko, pagal tai, kaip atrodo šventinis stalas senovinėse fotografijose, galima nustatyti, kokia proga jis padengtas.

„Kūčių stalas tenka pasninko laikui, tad ant jo nerasime mėsos, pieno produktų, tačiau gausu įvairiais būdais paruoštos žuvies, o XX a. – ir silkės.

Kūčios turi savo specifinius, kitoms šventėms nebūdingus valgius: kūčią, šližikus (kūčiukus), barščius, aguonų pieną.

Kalėdų stalas turtingas įvairiais būdais paruošta mėsa: vėdarais, šaltiena, tešloje keptu kumpiu, kepta žąsimi ar kalakutu, keptu paršeliu.

Na, o Velykinį stalą atpažįstame iš margučių ir įvairiausių pyragų gausos. Mokslininkai Velykų pyragus sieja su išskirtiniu krikščioniškų Velykų ir duonos ryšiu, nes duona yra dalis Eucharistijos sakramento, kuris buvo Jėzaus Kristaus įsteigtas būtent prieš pat Velykas, Paskutinės vakarienės metu.“

Mokslininkas pasakoja, kad Velykų pyragai, kaip ir kiaušinių dažymas, yra būdingi visai krikščioniškajai Europai, o ypač – regionams, kurie buvo stipriau paveikti graikiškos ortodoksų (bizantinės) krikščionybės: „Graikijoje kepama tsoureki, Ukrainoje – paska, Lenkijoje – bobos, įvairiuose Italijos regionuose – colomba di Pasqua, casatiello.

Tačiau Velykų pyragai žinomi ir kitose šalyse: Olandijoje – paasstol, Vokietijoje – osterbrot. Ne vienoje šalyje (taip pat ir Lietuvoje) žinoma ir velykinių valgių šventinimo bažnyčioje tradicija.“

Kuo toliau – tuo prašmatniau

Prof. R. Laužikas teigia, kad valgių pasirinkimas ant šventinio stalo priklausė ne tik nuo namų turtingumo, jų šeimininkų religijos, bet ir nuo istorinio laikotarpio.

„XIV a. pab. Jogailos dvaro sąskaitose prieš Velykas minima, kad šventiniam stalui pirkta dvi kapos sūrių, skirtų tortams ir maišas baltų miltų kepiniams.

Anuometinis tortas – apvalus kvietinių miltų, kildintos tešlos pyragas, o Velykoms valdovo dvare, ko gero, kepta prašmatnesnė jo versija su varškės sūrio įdaru.

Tortas yra minimas ir 1620 m. Lietuvos jėzuitų provincijos Velykų valgiaraštyje. Tačiau XVII a. tortai – kur kas prašmatnesni už viduramžiškus.

Jei jie nemėsiški, tuomet galėję būti įdaryti šviežiais ar džiovintais vaisiais, konfitiūrais, gausiai pagardinti prieskoniais – Konstantinas Sirvydas tokius vadino karvojais.“

Po Liublino unijos ilgainiui nusistovi „būtinasis“ Abiejų Tautų Respublikos bajorijai būdingas velykinio stalo rinkinys, kuris išliko ir XIX a. Anot prof. R. Laužiko, XIX a. pabaigos pasiturinčiųjų Velykų stalas išties buvo įspūdingas: „Helena Klotilda Tiškevič-Ostrowska savo atsiminimuose apie XIX a. pab. Kretingos dvarą mini, kad ant Velykų stalo puikuodavosi didžiulis (metro aukščio) baumkuchenas, 12 didžiulių plokščių pyragų – mozūrėlių (apelsininis, kavos, šokoladinis, migdolinis, datulių, karališkas, džiovintų vaisių ir kt.), 10 bobų (duoninė, petynetinė, kavos, šafraninė). Panašus Velykų stalas buvo ir tarpukario Lietuvoje.

Žurnale „Moteris“ šiai šventei skaitytojoms buvo rekomenduojama nemažai saldumynų: pyragai su varške, keksai, vaflinis tortas, trapus pyragas, biskvitai, meduoliai, obuolių ir riešutų tortai.

Profesorius pasakoja, kad gastronomija visada buvo atvira mainų erdvė, tad kaimyniškų tautų kepiniai turėję panašumo: „Įdomu tai, kad Velykų bobos ir mozūrėliai dėl mūsų virtuvės konservatyvumo Lietuvoje išliko ilgiau nei Lenkijoje.

Rytiniame Lietuvos pakraštyje, aplink Molėtus ir kitur, žinomas specialus velykinis kepinys – mielinės tešlos paukščiukai.

Panašūs, per įvairias pavasario šventes, kepami ir dalyje dabartinės Baltarusijos regionų.

Mažojoje Lietuvoje Velykoms kepti vokiškai vadinami pyragai: aguoninis mohnstriezel, plokščias osterfladen ir apvalus, su skyle viduryje osterkringel.

Mėgstami tradiciniai kepiniai, bet ieškoma ir naujovių

Prekybos tinklo „Rimi“ komercijos operacijų vadovė Olga Suchočeva pastebi, kad kelios savaitės prieš Velykas padidėja miltų, sviesto, džiovintų vaisių, prieskonių kepiniams pardavimai – ruošiamasi kepti pyragus namuose, o likus kelioms dienoms iki švenčių, ieškoma nusipirkti įmantresnių kepinių.

„Pirkėjai šventėms renkasi tradicinius – „Napoleoną“, medaus, šokoladinius tortus, keksus, itin dailiai dekoruotus mūsų konditerių pyragaičius, tartaletes su vaisiais ir uogomis, naminius zefyrus.

Paklausūs ir kanelių, macarons rinkiniai, taip pat nedideli glazūruoti tortai, kuriuos patogu neštis į svečius.“

Nors prieš keletą metų išpopuliarėję panettone pyragai tradiciškai skirti Kalėdų laikotarpiui, tačiau O. Suchočeva sako, kad jie populiarūs ir prieš Velykas, tik skiriasi jų forma, papuošimas riešutais bei pavadinimas.

„Siūlome paragauti šių tradicinių velykinių itališkų colomba pyragų, kurių turime pačių įvairiausių dydžių ir skonių: su limončelo kremu, vyšniomis, citrusiniais vaisiais, baltojo šokolado glazūra ir pistacijomis, sūdyta karamele, taip pat ir veganiškų.

Tad visi – nuo vaiko iki senjoro ras kaip pamaloninti savo skonio receptorius“, – įsitikinusi komercijos operacijų vadovė.

Ji primena, jog pigiau įsigyti produktų Velykoms padės akcijų sekimas, tikslus pirkinių krepšelio planavimas bei „Mano Rimi“ lojalumo programa, suteikianti asmeninius pasiūlymus ir papildomas nuolaidas.

Visus sutaupyti padedančius „Rimi“ pasiūlymus galima rasti keliose vietose: prisijungus prie savo paskyros adresu www.rimi.lt, taip pat programėlėje telefone arba „Mano Rimi“ kortelių terminale parduotuvėse.

Prof. R. Laužikas siūlo Velykoms išsikepti riešutinį tortą, kurio receptas publikuotas žurnalo „Moteris“ 1937 m. 5 numeryje (kalba taisyta).

Mažas riešutinis tortas

RECEPTAS

Biskvitui reikės:

• 5 vnt. kiaušinių;
• 80 g cukraus;
• 50 g smulkintų riešutų;
• 40 g miltų.

Sviestiniam kremui reikės:

• 200 g sviesto;
• 1–2 v. š. stiprios kavos;
• 100 g cukraus;
• 250 ml vandens.

Kaip gaminti:

1. Kiaušinių trynius išsukite su cukrumi, sudėkite smulkiai sukapotus riešutus. Išplakite 3 kiaušinių baltymus, įsijokite miltus ir atsargiai sumaišykite su kiaušinių trynių mase. Supilkite į formą ir kepkite orkaitėje apie pusvalandį.
2. Pasigaminkite kremą: gerai išsukite minkštą sviestą, supilkite į jį šaukštą ar du stiprios kavos. Iš vandens ir cukraus išsivirkite tirštą lipnų sirupą, ataušinkite jį ir sumaišykite su sviestu. Truputį kremo atidėkite puošybai.
3. Atvėsinkite iškepusį biskvitą, perpjaukite jį. Ant apatinio skritulio dėkite storą sluoksnį kremo, užvožkite viršutiniu skrituliu. Puoškite tuo pačiu kremu ir riešutais.

Skanaus!