Rašytojas Tomas Dirgėla: „Kai augau Palangoje, svajojau būti krepšininku, bet po dažnai praleistų treniruočių pagalvodavau: „Na, būsiu rašytojas”

Jis iki šiol yra dėkingas savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Palangos senojoje gimnazijoje. „Jūratė Galinauskienė  dar ir šiandien dirba joje, o jos mokiniai ir toliau pasiekia labai gerų rezultatų tiek kūryboje, tiek ir egzaminuose,“ – sakė populiarus rašytojas.

–Jums  rugsėjį sukaks 34. O jūs – jau žinomas rašytojas. Net tituluojamas žinomiausiu vaikų rašytoju. Neįtikėtina! Taip ir jaučiatės?

– Tikrai taip! Tiek dėl gaunamų savo skaitytojų ar jų tėvų žinučių socialiniuose tinkluose, tiek dėl atpažįstamumo išėjus į miestą.

Dėl to žiauriai smagu – ne tik dėl dėmesio sau, bet labiau dėl fakto, jog kalbame apie knygas. Kad vaikai seka, domisi, myli ir gatvėje pribėga ne tik prie mylimų atlikėjų ar youtuberių, bet ir rašytojo.

– Ir Palanga gali pelnytai didžiuotis. Jūs – iš jos! Dažnai Palangą pasiekiate?

–  Rašydamas knygas tiek aplinką, tiek mokyklą, tiek centrinę aikštę ar parką įsivaizduoju būtent Palangos.

O dažniausiai čia užsuku vedinas darbinių reikalų, jei turiu renginį kažkur netoliese, tai atvažiuoju iš vakaro pernakvoti pas artimuosius.

– Dažniau vienas ar su visa savo šeimyna? Supažindinkite su jais!

– Paskutiniu metu Palangoje dažniau lankosi mano žmona su vaikais negu aš (juokiasi).

Šiuo metu dirgėlyne esame penkiese - žmona Skaistė, taip pat rašanti knygas vaikams, būsimas antrokas Jaunius Ąžuolas, vidurinėlė Tautė Liepa ir pats mažiausias Vainius Vakaris.

– Ką ryškiausiai atsimenate iš vaikystės Palangoje? Ir mokyklos?

– Gal labiausiai įstrigęs kontrastas tarp vaikystės Palangos vasarą ir žiemą, nes vaizdas būdavo kaip diena ir naktis – tris mėnesius žmonių daugybė, o žiemą tuščia.

Tiesa, šiandien vaizdas jau visai kitas ir Palanga tapusi traukos centru ištisus metus.

Dar krepšinio aikštelė prie namų S. Nėries gatvėje, kurioje žaisdavom ir tamsoje, ir žiemą nusikasę sniegą, poilsiautojų „gaudymas” dar senojoje autobusų stotyje, kovos su vaikais dėl geresnės vietos  pardavinėjant laikraščius gatvėje…

Iš Palangos senosios gimnazijos geriausiai pamenu mokytojų pagarbą dėl mano kūrybos – jie žinodavo, kaip puikiai man einasi su eilėraščiais garsinant tiek mokyklos, tiek miesto vardą, ir dėl to per jų pamokas gaudavau įvairiausių nuolaidų.

Bent jau iš matematikos tai tikrai, nes dar ir dabar sėdėčiau mokyklos suole bandydamas įminti lygčių ir kosinusų paslaptis (juokiasi).

–O kas buvo jūsų lietuvių kalbos mokytoja kurorte? Matyt, su ja turite dalintis visais savo honorarais?! Cha!

– Tai Jūratė Galinauskienė, kuri dirba dar ir šiandien dirba Palangos senojoje gimnazijoj, o jos mokiniai ir toliau pasiekia labai gerų rezultatų tiek kūryboje, tiek ir egzaminuose.

Renginiuose kalbėdamas apie pirmuosius kuriančių vaikų žingsnius visada paminiu, kokią svarbią vietą užima šalia tokio vaiko esantis lietuvių kalbos mokytojas, nes praktiškai nuo jo priklauso tolimesnis kūrybinis kelias: arba paskatins su savo patarimais, arba nusodins.

Mano atveju Jūratė užvedė mane ant kelio padėdama atrasti mano stilių, kuriame gausu humoro - jo buvo tiek eilėraščiuose mokyklos laikais, tiek gausu ir šiandien mano knygose vaikams.

– Atskleiskite, koks yra jūsų vidutinis honoraras už knygą?

– Vidutinis? Na, skaičiais nekalbėkim, bet per savaitę parašęs knygą galėčiau praeiti iškėlęs galvą pro savo mėnesinę algą ką tik gavusį Seimos narį (juokiasi).

– Kitaip paklausiu: kiek knygos egzempliorių turite parduoti, kad užsidirbtumėte metams – sumuštiniams su lašiša kiekvieną rytą ir kelionei į Ispaniją?

Pats knygų nepardavinėju, ir po renginius jų nesivežioju – mano darbas ir misija visai kita.

– Vis tik, kokia buvo pradžių pradžia?

– Po kelių savo knygų pagalvojau, kodėl gi nepabandžius mesti nuolatinį darbą ir pabandyti būti tik rašytoju?

Nors aplink girdėjau daug neigiamų reakcijų, esą Lietuvoje iš to nepragyvensi, bet pabandžiau ir visiškai nesigailiu.

Tiesa, daug ką dariau savaip, sulaukdavau ir kritikos, bet nekreipdavau dėmesio ir šiandien esu kas esu.

–Nesakykite, kad ir vaikystėje svajojote būti rašytoju?

–Taip, jau nuo ketvirtos klasės. Tiesa, dar svajojau būti ir krepšininku, sekėsi visai neblogai, bet dažnai praleisdavau treniruotes galvodamas kad „ne, būsiu rašytojas”.

Po tokių pauzių jau buvo sunku prisivyti draugus, kurie treniruotes lankė be jokių pertraukų.

–  Spėju, kad mokykloje rinkote tik dešimtukus, o mokytoja jūsų rašinius skaitė garsiai visiems prieš klausę? Gal kvatodama ar ašarėlę nubraukdama?

– Būdavo visaip, bet kartais ir klasės draugams kokį rašinį parašydavau, jei užduodavo kaip namų darbus. Liūdniausia būdavo, kai Jie gaudavo geresnius pažymius negu aš už saviškį (juokiasi).

– Knygas rašote vieną po kitos! Arti 40 jau turite. Neįtikėtina! Kiek vidutiniškai laiko vieną knygą rašote?

– Jau spėjau viršyti ir 40 (šypsosi) Prie vienos istorijos užtrunku maždaug nuo penkių iki septynių dienų, per dieną skirdamas po keletą valandų. Į knygų rašymą žiūriu kaip į paprastą eilinį darbą, kad ir plytelių klojėjo.

Kuo daugiau jis plytelių išklos, automatiškai išmoks tą patį padaryti vis greičiau ir greičiau, tad man lygiai taip pat su knygų rašymu.

Tiesa, kad kartais tą procesą pasisunkinti, pasidarau ir rašymo iššūkių –  esu per savaitę knygą parašęs IKEA prekybos centre, TELE2 salone ar LIDL parduotuvėje Vilniaus centre.

– Kuri jų yra jums pačiam ypatinga? Kodėl?

– Tikriausiai dvi, tai knygos „Mano tėtis rašo knygą” ir „Islandija šiandien nedirba”.

–O į kurią ranka numotumėte – galėjo geriau jos ir nebūti?

– Tokios neturiu, galima sakyti visos rado savo vietą ir savo skaitytoją.

–Kai kurias knygas parašėte su savo žmona, tiesa?

–  Mano žmona Skaistė irgi rašo vaikams, tik daug mažesniems negu rašau aš. Bet nepaisant to, esame drauge parašę jau tris knygas.

Dvi iš jų, „Ateiviai mokyklos stadione” ir „Monstrai krepšinio turnyre”, jau pamėgtos skaitytojų, o trečioji greitai keliaus į spaustuvę.

– O jūsų vaikai dalyvauja jūsų kūrybos procese? Gal ir jie yra idėjų knygoms pasiūlę?

– Prieš tai minėtos knygos apie tėtį rašytoją ir kelionę į Islandiją atsirado būtent jų dėka.

Pirmoji – kai jie buvo mažesni ir man patrukdydavo rašyti mano darbo kambaryje, o antroji apie kelionę į Islandiją atsirado iš žaidimų su dirgėliukais, kai lova yra laivas ir įsivaizduojame, kad kažkur plaukiame.

–Jūsų knygų temų įvairovė – stulbinanti: nuo Vytauto Didžiojo iki ateivių. Kaip pasirenkate temas? 

– Taikausi prie skaitytojų, prie šiuolaikinių vaikų. Galvoju, kas jiems įdomu, o kuo galėčiau sudominti jiems neįdomius dalykus parodydamas visiškai kitaip, su humoru, iš netikėto ar neįprasto kampo.

– Ko reikia puikiai vaikų knygai?

– Jei kalbėtume apie mano knygų pavyzdį – humoro, per kurį su vaikais man pavyksta rasti bendrą kalbą nesvarbu apie ką berašyčiau, nuo juokingų istorijų iki artimo žmogaus mirties ar tėvų skyrybų.

Ir, žinoma, nuolatinis veiksmas, dinamika, nes lygiai taip pat atrodo ir šiuolaikinis pasaulis, tad ir knygomis reikia taikyti prie jo.

–  Kokią knygą dabar rašote?

–Per vasarą ir rudenį dar esu suplanavęs parašyti devynias naujas knygas. Šiuo metu rašau vieną iš jų, apie savo žinomiausius veikėjus vaikus detektyvus Domą, Tomą ir Upę.

– Ko gero, jau puoselėjate planus gaminti Tomo Dirgėlos ledus ar virtinukus vaikams? Gi natūralu uždirbti daug iš savo žinomo vardo, ar ne?

– Oi, ne, man daug smagiau kai vaikai mane žino iš įdomių knygų ar tiesiog žavisi manimi kaip žmogumi.

Gal kai nebeturėsiu nei vieno nei kito, tada nebeliks nieko kaip tik dėti veidą ant sūrelių ir jogurtų (juokiasi).

Bet nepaisant to, šiuo metu kuriame stalo žaidimą pagal mano knygų seriją, o taip pat ir dirbame prie vaidybinio filmo ir serialo vaikams pagal mano knygas.

– Be ko neįsivaizduojate savo vasarų?

– Be ledų, akinių nuo saulės, kelionių su šeima ir naujų knygų rašymo.