Rasa Paukšto: Užtikrintai siekiu tikslo!

R. Paukšto pripažįsta, kad ši sporto šaka nesulaukia miesto palaikymo, nėra pelninga, tačiau nuo šios veiklos uždarymo ją sulaiko vaikų susidomėjimas ir noras jiems padėti, suteikti pasitikėjimo savimi.

Rasa, papasakokite, kaip susidomėjote kulkiniu šaudymu.

Kaip aš atradau šaudymą? Besimokant I profesinėje mokykloje duonos kepėjos-tešlos paruošėjos profesijos Galinio Pylimo gatvėje, karinio parengimo mokytojas mus nuvedė į šaudyklą, kur visas mus, studentes, ir vienintelį grupės vaikiną suguldė ant žemės ir liepė šaudyti. Niekas nieko neaiškino, nerodė ir nedalino patarimų, tačiau man iš karto sekėsi. Vos pažiūrėjęs į mano taikinį šaudyklos treneris pasiūlė lankyti šaudymo treniruotes. Nesidomėjau, bet kadangi tuo metu nebuvau labai užsiėmusi, pradėjau lankyti treniruotes. Po pusmečio su kitais jaunuoliais ir treneriu išvykome į pirmas mano varžybas Kaune. Tarp prizų nugalėtojams išvydau diską liemeniui tvirtinti ir visiems garsiai pasakiau, kad aš šiam daiktui taupiau pinigus, o varžybos - puiki galimybė jį laimėti. Niekas nepatikėjo, kad mano svajonė gali išsipildyti, nes neturinčiam patirties varžybose retai kada pasiseka. Vis dėlto paskelbus nugalėtojų sąrašą ir įteikus prizus pas bendramokslius aš grįžau su išsvajotuoju daiktu rankose... Mano bendramoksliai negalėjo patikėti, bet tokia jau aš... Užtikrintai siekiu tikslo!

Laimėjimai ir juos lydintys prizai man patiko net labiau nei šaudymas. Ir man sekėsi. Aš daug dirbdavau, į varžybas vykdavau be streso, nes į laimėjimus žiūrėdavau ramiai: pasiseks – puiku, nepasiseks – irgi nieko tokio. Kai nesijaudini – geriau ir šaudai. Kulkinis šaudymas – labai sudėtinga sporto šaka, nes surinkusieji tą patį taškų skaičių gali pelnyti skirtingus rezultatus varžybų nugalėtojų lentelėje. Šaudant turi atiduoti visą save čia ir dabar. Jei esi bėgikas, matai, kas bėga priekyje, ir stengiesi tą sportininką aplenkti. Šaudyme to nėra, tu nematai, kaip sekasi kolegoms, turi tik tos akimirkos galimybę.

Ko reikia norint tapti geru šauliu?

Auksinės kantrybės. Gebėjimo nugalėti savo emocijas. Jei susijaudinsi dėl netinkamo šūvio, nepataikysi ir kitų, tad šauliai turi gebėti tvardytis.

Beje, grįžkim į jūsų studentavimo metus. Netapote duonos kepėja?

Mane už pravaikštas atleido iš kepyklos, nes bėgiojau į šaudyklą... Anais laikais, nepaisant to, kad aš visai nenorėjau, turėjau baigusi mokslus dvejus metus atidirbti Klaipėdos duonos kombinate. Tačiau mane tuo pat metu pakvietė dirbti į savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti šaudyklą Birutės gatvėje, kur patikėjo šaudymo trenerės pareigas. Taip vos 18-os aš tapau šaudymo trenere. Po kelerių metų prasidėjo Lietuvai lemtingi įvykiai, atvedę mus į nepriklausomybę. Kartu su iš šalies bėgančia sovietine armija buvo išvežti ir ginklai, šaudykla uždaryta, o aš likau be darbo...

Nuo 1991 m. Klaipėdoje nebeliko valstybinės šaudyklos?

Deja, bet taip... Laimei, veikia privačios šaudyklos, pavyzdžiui, Minijos gatvėje, bet valstybinės jau daug metų nėra.

Kokios veiklos jūs ėmėtės po 1991 m.?

Vėtė ir mėtė mane gyvenimo bangos. Pradžioje dirbau valstybinėje apsaugos tarnyboje, budėjau prie pulto kaip operatorė. Darbas pamainomis, naktimis man nelabai tiko, nes mano organizmas tokio ritmo negalėjo suprasti.

Dar besimokydama profesinėje mokykloje, vos būdama 16 metų, šaudykloje susipažinau su savo pirmuoju vyru. Vos sulaukus 19-os, gimė sūnus Gediminas. Sūnus Mantas gimė, kai man buvo 26-eri.

Vyras buvo šaltkalvis: pirkdavo, remontuodavo ir parduodavo mašinas, aš jam padėdavau automobilius parduoti. Plėtėm verslą, norėjom investuoti, tad užstatėme mano butą, norėdami gauti paskolą iš banko. Deja, krizė viską pakoregavo, verslas stojo, o paskolą teko mokėti. Kritom į „bačką“, t. y. praradom visus investuotus pinigus, nors aš visomis jėgomis stengiausi išsikapstyti. Pati varydavau automobilius parduoti į Baltarusiją, nes Lietuvoje mašinų visai nebebuvo įmanoma parduoti. Bankui buvome skolingi 5 000 dolerių, kas tais laikais buvo didžiuliai pinigai, o butą norėjosi išpirkti... Nusprendžiau vaikus palikti vyrui, kuris dar remontavo mašinas, ir mamai, o pati išvykau ieškoti uždarbio į Ispaniją. Teko braškes rinkti, klijuoti baseino plyteles, spiginant 50 laipsnių karščiui, dirbau restorano virtuvėje pagalbine darbuotoja, vėliau virėja... Galiausiai, pašlijus santykiams su sutuoktiniu, iš artimųjų išgirdau, kad antroji pusė manęs nebelaukia... Nors uždirbdavau Ispanijoje, susidariusias senas skolas man padėjo atiduoti mama: pardavė butą ir išmokėjo.

Galiausiai susiradau siuvėjos darbą, susipažinau su dabartiniu savo vyru Nerijumi ir nusprendžiau likti Ispanijoje, t. y. atsivežiau ten gyventi savo paaugusius vaikus. Jaunesnysis Ispanijoje pradėjo lankyti pirmą klasę ir greitai išmoko kalbą, o vyresnysis, septintokas, ten nepritapo, tad pamažu išsireikalavo, kad grįžtume į savo šalį. Taip ir įvyko. Susilaukiau savo jaunėlio sūnaus Luko. Vyrui, dirbančiam statybose, puikiai sekėsi, tad nusprendėme pasiimti paskolą ir pasistatyti namą. Vos pradėjome statyti, vėl užklupo krizė... Namą vis dar statome, jau greitai planuojame dengti stogą.

Grįžusi į Lietuvą iš Ispanijos įsidarbinau pamainos vadove pirmajame Klaipėdos greitojo maisto restorane. Deja, šio darbo monotonijos neatlaikė mano stuburas, teko keisti profesiją. Sulaukiau žinios iš miesto Savivaldybės Sporto skyriaus, kad naujai atidaromas privatus tiras ieško šaudymo profesionalo, galinčio jame dirbti. Taip ir vėl mano gyvenimas susisiejo su kulkiniu šaudymu. Netrukus, norėdama treniruoti vaikus, atidariau nuosavą VšĮ „SK tempas“, pradėjau rašyti programas, kad galėčiau pretenduoti į neformaliajam vaikų švietimui skiriamas lėšas. Pradžioje šaudymu daugiau domėjosi berniukai, dabar – daugiau nei pusė mano auklėtinių mergaitės. Jos turi daugiau kantrybės, kurios šioje sporto šakoje labai reikia. Su vaikais važinėjame į varžybas, rengiu vasaros stovyklas. Ukrainoje prasidėjus karui sulaukiu vis daugiau suaugusiųjų susidomėjimo. Turiu kelis suaugusiuosius, kurie ateina, praktikuojasi, dalyvauja varžybose.

Ar kulkinis šaudymas Klaipėdoje turi ateitį?

Vaikai sportuoja, kol lanko mokyklą, o sulaukę pilnametystės šią sporto šaką dažniausiai meta. Toliau treniruotis lieka mažuma. Jaunimas ieško savo gyvenimo kelio, ruošiasi būsimoms profesijoms... Iš šaudymo duonos, deja, nenusipirksi...

Bet šaudymas - olimpinė sporto šaka. Gal pavyktų išauginti būsimų Klaipėdą garsinančių sportininkų?

Deja, iki šiol kulkinio šaudymo olimpiečiai ugdomi Alytuje, nes šio miesto valdžia daug dėmesio skiria šiai sporto šakai. Natūralu, kad iš ten kilę sportininkai dalyvauja ir olimpiadose. Įsivaizduojate, šio miesto meras vienai mergaitei padovanojo šiam sportui reikalingą priemonę – sportinį šautuvą.

Klaipėdoje situacija visiškai kita. Jau ne vienerius metus Klaipėdos miesto savivaldybės prašau skirti šaudyklai tinkamas patalpas ir nesulaukiu... Šiuo metu VšĮ „SK tempas“ lankantys vaikai treniruojasi Taikos prospekte esančiose patalpose, kurios greitai bus nugriautos, o toje vietoje netrukus išdygs naujas prekybos centras. Be to, esamos patalpos labai blogos būklės: stogas kiauras, vanduo bėga, net čia laikomi sportiniai šautuvai rūdija, neatlaiko drėgmės... Kai kreipiuosi į Klaipėdos miesto savivaldybę, sulaukiu atsakymo, kad tokių patalpų, kokių mums reikia, t. y. dvylikos metrų ilgio, laisvų nėra. Visur sudarytos sutartys, kurių negalima nutraukti. Esu gavusi pažadą, kad situacija turėtų pasikeisti. Laukiu...

Ar nesinori viską mesti?

Rankos man svyra dėl šios situacijos, o laikausi iš paskutinių jėgų dėl vaikų. Matau, kad jiems ši sporto šaka patinka, kad čia jie gerai jaučiasi, atsiveria naujoms galimybėms. Klaipėdoje kultivuojamos įvairios sporto šakos, tačiau dauguma jų skirtos komandinėms rungtims. O kur dėtis vaikams individualistams? Sutikime, kad vis daugėja į kompiuterinius žaidimus įnikusių, antsvorio kamuojamų vaikų, kurie gėdijasi aplinkinių. Intensyviai rezultato siekiančiose komandinėse sporto šakose jie nelaukiami, o aš laukiu visų.

Neseniai neakivaizdžiai baigėte Klaipėdos universitetą?

Taip, ir tuo labai didžiuojuosi. Pagal diplomą esu vaikystės pedagogė, tad galiu dirbti darželyje. Įsidarbinau neformaliojo ugdymo mokytoja Klaipėdos vaikų lopšelyje-darželyje „Papartėlis“, kurį kažkada baigė ir mano vaikai. Dirbu kūno kultūros mokytoja. Džiaugiuosi vaikais ir juos labai myliu. Darželyje vaikai šaukia mane vardu, apkabina. Ir ne tik darželyje, parduotuvėje pamatę bėga apsikabinti.

Esate ilgametė „Volungėlės“ seniūnaitė?

Buvau kelias kadencijas ir planuoju vėl dalyvauti konkurse. Negaliu ramiai žiūrėti į mūsų miesto problemas – noriu jas spręsti, tad vis prisiimu įvairių veiklų. Daugybę metų dirbu rinkimų apylinkės pirmininke, nors po kiekvienų rinkimų pavargusi žadu, kad daugiau jau niekada...

Esate geras žmogus, patyręs daugybę netekčių...

Išlaidojau visus savo artimuosius: mamą, tėvą, brolį, galiausiai – savo vyriausiąjį sūnų... Sakoma, kad laikas viską gydo. Netiesa... Tas skausmas neslopsta. Ypač po sūnaus netekties stengiuosi pasinerti į dar daugiau visuomeninių veiklų ir taip užsimiršti. Neseniai dar tapau savo daugiabučio namo bendrijos pirmininke: niekas nenorėjo užimti šios pozicijos. Nusprendžiau padėti...

Didžiausia svajonė...

Pagaliau gyventi savo name... Ryte išeiti į savo terasą su puodeliu baltos kavos pasitikti saulėtekio kartu su belgų avigane Nika... Prie stalo per šventes susėsti su vaikais ir trimis anūkais.

Manau, gyvenime buvau laiminga, nors buvo visko. Ir juodo, ir balto, ir spalvoto. Norėčiau, jog mano vaikai būtų laimingesni nei aš...