Ramybės kasdienybėje ieškanti Edita Užaitė: kai pasiduodame inercijai, gyvenimas prabėga milžinišku greičiu

Ji pripažįsta, kad išlaikyti profesinio ir asmeninio gyvenimo balansą pavyksta tikrai ne visada, tačiau ramybe alsuojančioje miško apsuptyje su vyru Linu ir dukra Kotryna gyvenančiai E. Užaitei tai daryti padeda meditacija ir savanoriška veikla.

 

Aktorės pastangas puikiai atliepia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vykdomas projektas „Daugiau balanso“, siūlantis susidėti individualią iš 11 skirtingų gyvenimo sluoksnių sudarytą darbo ir asmeninio gyvenimo formulę.

Plačiau apie tai, kaip suderinti profesines aukštumas, šeimą, poilsį ir asmeninį tobulėjimą – pokalbyje su E. Užaite.

 

Jūs esate mama, o būtent mamoms dažnai sunku atrasti balansą. Naujausi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimai rodo, kad moterys susiduria su dideliais iššūkiais, siekdamos suderinti vaikų auginimą su profesiniais įsipareigojimais, savirealizacija, mamas dėl to dažnai lydi kaltės jausmas.

Kokius svarbius aspektus išskirtumėte šioje srityje? Kaip skirti laiko darbui, šeimai ir dar turėti kokybiško laiko tik sau?

 

Šis kaltės jausmas man yra labai pažįstamas, o taip pat matau jį ir savo draugėse, kurios augina vaikus. Jos –  tobulos mamos, bet vis tiek yra pačios sau nepakankamos, visą laiką nori padaryti daugiau. Nežinau, kodėl tai yra susiję su moterimis, bet, mano manymu, pas vyrus to yra kur kas mažiau.

 

Manau, kad siekiant išvengti to nepakankamumo jausmo, labai svarbu neįsisukti į kasdienių darbų virtinę ir nežadėti sau, kad vieną dieną skirsiu laiko masažui, susitikimui su drauge, neperskaitytai knygai ar filmui, kurį seniai norėjau peržiūrėti.

Ta diena niekad taip ir neateis, jei laiko sau neskirsime jau dabar. Būtent šimtaprocentinis būvimas su savimi, nors ir kelias ar keliolika minučių per dieną, leidžia jaustis laimingai. Juk tik tada, kai pati gali savimi pasirūpinti, gali padėti ir kitiems.

 

Taip pat labai svarbus ir būtinas yra antrosios pusės palaikymas, vidinė pagarba vienas kitam. Ši pagarba nebūtinai yra mandagūs žodžiai, gėlės ar kava į lovą. Visų pirma, tai vienas kito girdėjimas, buitinių darbų pasidalijimas.

 

Savo šeimoje stengiamės nuolat dalintis kasdieniais darbais, tokiais kaip dukros vežiojimas į mokyklą ar būrelius, apsipirkimas. Aš dažnai mėgstu daug darbų užsikrauti ant savęs, tačiau Linas mane stabdo.

Kiekviena šeima susikuria savo taisykles, padedančias lengviau ir patogiau kurti kasdienybę, tačiau visos jos turėtų išeiti iš pagarbos vienas kitam. Jei tu myli ir gerbi šalia esantį, tu įsiklausysi ir pamatysi, kaip gali jam padėti be jokio prašymo.

 

Atrodo dar ne taip seniai jus dažniau buvo galima išvysti daugybės žmonių apsuptyje, televizijos ekranuose, šurmulyje. Šiandien žvelgiant į jus galima įžvelgti labai daug ramybės. Kas pasikeitė jūsų gyvenime?

 

Kai esi labai jauna, viena, o šeimos kūrimas – tik ateityje, tau labai svarbu įtvirtinti pačiai save, tad per gyvenimą eini beatodairiškai, nelabai atsižvelgi į kitus žmones.

O kai įgauni daugiau gyvenimiškos patirties, sukanka daugiau metų, sukuri šeimą, viskas keičiasi labai natūraliai. Pradedi aiškiau matyti kitus žmones, jų poreikius, negalvoji tik apie save.

Manau, kad gyvenimas tampa prasmingesnis, kai žvilgsnis nuo savęs nusisuka ir į kitus.

Laikui bėgant taip pat keičiasi ir darbų pobūdis – viena veikla keičia kitą. Visgi, žmonių mano gyvenime tikrai nesumažėję. Priešingai – jaučiu, kad esu tarp žmonių labiau nei buvau kada nors anksčiau.

 

Kaip atrodo jūsų kasdienybė? Kaip viskas telpa į vieną dieną ir kas jums padeda išlaikyti ramybę, susikaupimą?

 

Mano diena prasideda anksti – keliuosi apie 6 val. ryto, gaminu šeimai pusryčius ir pietus išsinešti. Rytiniam šurmuliui kiek nurimus, keliauju pasivaikščioti su šunimi, užsiimu jo dresūra ir pradedu darbo dieną.

Sutvarkius reikalus namuose, po pietų dažnai išvykstu į gastroles ir spektaklius, o į namus grįžtu jau vėlai vakare. Į gastroles dažnai pasiimu ir jogos kilimėlį ar kompiuterį, taip čia bent šiek tiek laiko skiriu jogai ar filmui, kurio vis nepavyksta pažiūrėti namuose.

 

Ramybę kasdienybėje kurti man padeda pastangos išlaikyti nuolatinį sąmoningumą. Jei labai susinervinu, bandau sustoti, atsigręžti atgal ir suvokti, kas būtent mane erzina.

Stengiuosi neieškoti priežasčių išorėje, bet ieškau atsakymų, kodėl vienas ar kitas dalykas mane taip stipriai paveikia. Tokios pastangos man leidžia būti ramesnei. Žinoma, tai pavyksta tikrai ne visada.

 

Vienas dalykas yra siekiamybė, o kitas – realybė. Tai, ko aš siekiu, nebūtinai yra tai, kaip aš gyvenu. Aš vis dar dažnai persidirbu, nepaskaičiuoju savo jėgų ir iš to nepasimokau. Tačiau jaučiu, kad emocinės pastangos leidžia man taip nesureikšminti darbo, nesėkmių, suprasti, kad tai nėra viso gyvenimo drama.

 

Dažnai siekiame per dieną nuveikti kuo daugiau darbų, planuojame juos savaitėmis ar mėnesiais į priekį – įsisukame į beprotišką ritmą. Ką apie tai manote?

 

Klausimas, ar tas beprotiškas gyvenimo tempas yra mums reikalingas ir naudingas. Visai neseniai diskutavome su viena jauna mergina, kuri pastebėjo, kad Lietuvoje nuolatinis užimtumas ir laiko neturėjimas yra priimamas pozityviai, su teigiama gaidele. Neva esame labai sėkmingi žmonės ir turime labai daug kuo užsiimti.

O iš tiesų juk taip neturėtų būti. Iš pradžių tas užimtumas tikrai gali vilioti ir žavėti, bet ilgainiui žmogus nebeturi laiko sau, poilsiui, tobulėjimui. Labai daug dalykų pradedame daryti iš inercijos. Siekiame būti daugybėje vietų vienu metu, bet niekur nebūname iš tikrųjų. Taip nepastebimai gali pralėkti ir gyvenimas.

 

Daug dėmesio skiriate meditacijai – ką jums suteikia ši veikla? Kaip ji atėjo į jūsų gyvenimą?

 

Medituoti mane įkvėpė ir ant kelio užvedė vyras, o po to sekė ilgas kelias, bandant suprasti, kaip atsipalaiduoti ir sutvarkyti savo mintis, kurios nuolat bėga nesustodamos. Pabandykite atsisėsti, užsimerkti ir pusę valandos pabūti be jokių minčių. Tai labai sunku, galvoje sukasi toks didžiulis spiečius minčių.

 

Būtent meditacija sukuria plyšius, gaivaus oro tarpus visoje šioje minčių maišalynėje. Leidžia nors sekundėlei neužsiimti inercija, kurios mūsų gyvenimuose tiek daug.

 

Nors meditacijai labai daug laiko skirti nepavyksta, jaučiu, kad sistemingai medituojant didėja kūrybiškumas, pavyksta įgauti ramybės, atsitraukti ir pamatyti, kas vyksta iš tikrųjų.

 

Laiką skiriate ne tik sau ar artimiesiems, bet ir savanoriaujate „Jaunimo linijoje“ bei Raudonajame Kryžiuje. Kaip prie gyvenimo balanso prisideda savanoriška veikla?

 

Savanoriškoje veikloje matau išties labai didelę prasmę, ji mane daro laimingą. Toks paprastas dalykas, kaip, pavyzdžiui, buitinių dalykų išmanymas, gali būti didžiulė pagalba kitiems žmonėms, o man tai kainuoja tik šiek tiek laiko. Savanorystė pasižymi ir ypač stipriu, šimtaprocentiniu grįžtamuoju ryšiu.

 

Padėdamas kitiems, supranti, kad tavo nesėkmės turbūt nėra tokios reikšmingos, kitaip žiūri į tave supančią aplinką. Nešdamas šviesą kitiems, jos atsineši ir į savo kasdienybę.

 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kviečia išbandyti darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo formulę – interaktyvų įrankį kuriuo kiekviena(s) gali susidėti savo asmeninę formulę bei pagerinti gyvenimo kokybę skirtingose srityse: https://daugiaubalanso.lt/formule/