Raitelei hobis tapo darbu ir gyvenimo būdu

Dailusis jojimas kartu su konkūrais ir trikove jau daugiau kaip šimtmetį yra vasaros olimpinių žaidynių programoje. Štai 2024 m. Paryžiaus žaidynių dailiojo jojimo asmeninėse ir komandinėse varžybose rungsis 60 duetų.

Dailusis jojimas, kitaip dar vadinamas išjodinėjimu, yra viena iš meniškiausių sporto šakų. Laisvąją programą raiteliai atlieka pagal pasirinktą muziką.

Panašiai kaip dailiajame čiuožime, čia irgi kiekvieną elementą teisėjai vertina balais nuo 0 iki 10. Šie balai verčiami procentiniu rezultatu. Laimi duetas, surinkęs didžiausią visų galimų balų dalį.

Apie šios sporto šakos ypatumus kalbėjomės su geriausia Lietuvos dailiojo jojimo meistre, pirmąja ir vienintele lietuve, dalyvavusia pasaulio ir Europos čempionatuose, Justina Vanagaite.

Šnekėjome Justinai priklausančio Vilniaus jojimo klubo patalpose Buivydiškėse. Kad naudingiau išnaudotume laiką, ji treniruotei rengė savo „kovinį“ žirgą Nababą – bintavo kojas, tepė kanopas, o aš stovėjau prieš juos abu ir klausiau sklandžių, nenutrūkstama srove tekančių atsakymų.

Gal norėdamas patikrinti, koks žurnalistas atėjo, Nababas kelis sykius mane apuostė ir bandė krimstelėti striukės sagą. Šeimininkės sudrausmintas vėliau kone valandą ramiai klausėsi jam skirtų pagyrų ir pritariamai linkčiojo galvą.

– Ar visada treniruotėms, varžyboms žirgą rengiate pati? Neturite pagalbininkų?

– Aš pati moku viską ir man patinka tai daryti. Kasdienei treniruotei galiu parengti arklį per pusvalandį, o jeigu reikia greičiau – tai ir per 10 minučių. Varžyboms su pynimu jau reikia valandos. Kai pati ruošiu, pajuntu žirgo nuotaiką. Galiu pasakyti, kad šiandien bus gera treniruotė.

Aš ir į varžybas pati žirgus vežuosi. Štai po dienos vyksiu į Lenkiją. Prisikabinsiu prie džipo priekabą žirgams vežti, įlaipinsiu į ją Nanabą bei antrąjį savo žirgą Fedoną ir keliausim.

Šį kartą kelionėje mums padės mano auklėtinė Sofija Gribkova.

– O kaip dažnai treniruojatės?

– Intensyvios treniruotės su Nababu vyksta keturis kartus per savaitę. Du kartus dirbame su trenere Svetlana Snarskiene. Yra dar ir kitų žirgų.

– Kada ir kaip jūs pati atėjote į jojimą?

– Mano tada dar būsimasis patėvis Ramūnas Bogdanas (žinomas žurnalistas, rašytojas – aut. pastaba) pakvietė mamą į pasimatymą jojimo sporto klube „Mustangas“ Šalčininkų rajone.

Mama nusivežė ten ir mane – trylikametę. Tada pirmą kartą iš arti pamačiau arklius ir jie man patiko. Apie sportą negalvojau, bet jojimas sudomino.

Iš pradžių jodinėjau savaitgaliais, į žirgyną nuveždavo tėvai. Vėliau kasdien pradėjau lankyti treniruotes.

Keliaudavau autobusais, susirasdavau, kas važiuoja į žirgyną, ir įsiprašydavau drauge. Po treniruočių visada rasdavosi, kas į Vilnių parveža. „Mustange“ vykdavo ne tik išjodinėjimo, bet ir konkūrų treniruotės. Išbandžiau ir juos. Būdama šešiolikos dalyvavau varžybose, su arkliu šokau per 130 cm kliūtis. Vis dėlto pasirinkau dailųjį jojimą.

– Mažesnių gyvūnų – kačiukų, šuniukų namie neturėjote? Ar iš karto patraukė draugystė su dideliais, galingais žirgais?

– Mama neleido laikyti nei šuns, nei katės. Tiesa, turėjau namuose žiurkę. Vaikystėje svajojau būti delfinų dresuotoja. Arba jojike.

– Jokių kitų sporto treniruočių prieš jojimą nelankėte?

– Gyvenome ne pačiame saugiausiame sostinės Naujininkų rajone. Ten gatvė mane traukė labiau negu sportas. Jeigu ne žirgai, nežinau, kur būčiau nujojusi. O dabar jau beveik dvidešimt metų dalyvauju varžybose, treniruojuosi pas tą pačią trenerę Svetlaną Snarskienę.

– Kiek Vilniaus jojimo klube turite žirgų, su keliais dalyvaujate varžybose?

– Aš turiu penkis sportinius žirgus, o iš viso – penkiolika. Iš sportinių vienas dar labai jaunas, kitas traumą patyrė. Tai šiemet varžybose dalyvauju su trimis žirgais.

Mūsų žirgyne, kaip mes sakome, stovi 22 arkliai. Tarp jų yra ir čia besitreniruojančių privatininkų arklių. Jie neruošiami rimtam sportui, dalyvauja teikiamose jojimo pamokose bei pramogose.

– Jau žinau, kad dabar jūsų mylimiausias žirgas, nuolatinis svarbiausių varžybų partneris yra devynerių metų belgų šiltakraujis vardu Nababas. Papasakokite, kaip jis atsirado jūsų žirgyne.

– Manęs paprašė jį parduoti. Parodė vaizdo įrašą. Ir aš, net nepabandžiusi joti, jo gyvai neapžiūrėjusi, ėmiau ir nusipirkau. Atsivežiau, kelis sykius pabandžiau joti.

Tuomet leidau vienai mergaitei pabandyti. Ir Nababas ją negailestingai numetė. Pagalvojau: eina sau toks arklys… Po šio įvykio lipdavau ant jo labai nedrąsiai. Bet gan greit pamačiau ir pajaučiau didelę perspektyvą.

Jau treji metai Nababas mūsų žirgyne. Jis ramus, nuovokus, paklusnus, visada geros nuotaikos. Labai jaučia, kada bus varžybos. Jeigu kalbėsime apie dailųjį jojimą, tai Nababas dar jaunuolis, nes mūsų varžybose sėkmingai pasirodo ir 17 ar net 18 metų žirgai.

– O kokia jo vardo kilmė?

– Taip pavadintas nuo gimimo. Į Vilnių jis atkeliavo jau su tuo vardu. Mūsų žirgyne dažniausiai jis vadinamas Kebabu. Gerai rimuojasi: Nababas – Kebabas.

– Kiek dabar kainuoja toks žirgas? Gal pasakykite, kiek apskritai kainuoja žirgai?

– Arklį, kaip ir mašiną, galima nusipirkti ir už pusantro tūkstančio eurų, ir už milijoną ar net kelis. Ūkio darbams skirto arklio kaina bus pirmoji. Beje, su juo galima ir sėkmingai pajodinėti.

Aukščiausios klasės sportiniai žirgai kainuoja milijonus. Girdėjau, kad vienas buvo nupirktas už penkiolika milijonų dolerių. Nababo aš nesirengiu parduoti.

– Ar galima sakyti, kad jūs vienas kitą suprantate be žodžių?

– Dabar taip. Apie pusmetį vienas kitą tyrinėjome. Matote: aš prie jo dirbu, jis ramiausiai stovi. O štai buvau minutei atsitraukusi, jis jau kanopa maišus krapštė, bandė jūsų sagas patikrinti. Grįžau – ir vėl olimpinė ramybė.

Labai jaučiu jo būseną prieš varžybas. Atsisėdu į balną ir jaučiu, kad kaskart vis kitoks. Prieš startą daug ramiai, tyliai kalbu, drąsinu. Jokios prievartos.

– Ar per laisvąją programą žirgas girdi muziką, skiria roką nuo valso?

– Manau, kad jam vienodai mielos visos melodijos. Tik garsi ir tranki muzika gali sunervinti.

– Pakalbėkime apie dailiojo jojimo varžybas. Kiek jos trunka?

– Dažniausia vyksta dvi dienas. Priklauso nuo raitelių gausos. Vieną dieną atliekame privalomąją programą, kitą – laisvąją. Privalomojoje programoje testas (33 elementai) trunka apie 6 minutes, laisvojoje – laikas griežtai nurodytas, reikia tilpti į 6 minutes (16 elementų).

Varžybos vyksta lygioje 20×60 m aikštėje, aptvertoje žema tvorele ir simetriškai pažymėtoje 12 raidžių – pagal jas nustatoma aikštelės vieta, kurioje atliekamas elementas.

Žirgas demonstruojamas trimis aliūrais: žingine, risčia ir šuoliais. Vertinamas žirgo judesių laisvumas, lengvumas – turi matytis, kad žirgas pratimus atlieka savo noru, o ne atsakydamas į vos regimas raitelio komandas.

Dažniausia varžybose dalyvauja iki 20 raitelių, bet Europos čempionate buvo per 60, o pasaulio čempionate – net 96 sportininkai.

– Muziką laisvajai programai pasirenkate jūs pati?

– Taip. Mano laisvojoje programoje skamba „Žvaigždžių karų“, „Indiana Džounso“, „Betmano“ muzika. Kadangi vienos varžybos vyko tuoj po Rusijos invazijos į Ukrainą, tai pabaigoje įtraukiau ir ukrainietiškų motyvų.

– Jau minėjome, kad dailiajame jojime, kaip ir dailiajame čiuožime, kiekvieną elementą teisėjai vertina balais. Tai, spėju, ir subjektyvumo jūsų sporte, kaip ir čiuožime, netrūksta?

– Subjektyvumo tikrai yra. Nė vienas debiutantas į aukštumas nepakils. Reikia ne vienerių metų, kad teisėjai gerai susipažintų su žirgu ir su raiteliu. Man pasisekė, kad arbitrai labai gerai vertina mano žirgą.

– Kokios didžiausios jūsų pergalės?

– Anksčiau važiuodama į varžybas sakydavau, kad vykstu semtis patirties. Dabar į daugelį varžybų jau vykstu kovoti ne tik dėl prizinių vietų, bet ir dėl nugalėtojos titulo.

Štai šiemet jau laimėjau devynerias „Grand Prix“ varžybas, daugiau negu pusę vykusių. Pagerinau Lietuvos procentinio rezultato rekordą iki 71,7 proc.

Europos čempionate į finalą nepatekome, bet sulaukėme palankių vertinimų, kad einame teisinga linkme. Na, o pasaulio čempionate Danijoje šiemet tarp 96 raitelių buvome 44-ti. Mums, debiutantams, tai tikrai geras pasiekimas.

Dabar jau praktiškai 99 proc. esu užsitikrinusi vietą iš Centrinės Europos zonos į kitų metų pasaulio čempionatą JAV.

– Ar brangus jūsų sportas?

– Labai. Žirgų kainas trumpai jau aptarėme. Kiekviena išvyka į varžybas Europoje man kainuoja nuo 1,5 iki 3 tūkstančių eurų. Per mėnesį būna vienerios arba dvejos varžybos. Nemažos išlaidos pašarams, arklidžių priežiūrai, maniežo išlaikymui ir t.t.

– Gal dideli piniginiai prizai?

– Didžiausias iki šiol buvo 1000 eurų. Dažniausia būna tik 600–800 eurų.

– Kaip po sėkmingo pasirodymo palepinate Nababą?

– Jis labai mėgsta obuolius. Nesvarbu kokios rūšies.

– Ar turite rėmėjų?

– Finansinių – ne. Žirgo sveikata rūpinasi „Equus Sanus“ merginos. Inventoriumi remia „Equine Paradise“ parduotuvė, o Nababą nemokamai kausto auksinių rankų meistras Tadas Baltrušaitis. Jeigu atsirastų finansinių rėmėjų, jų ženklais ar logotipais mielai papuoštume Nababo pobalnį per varžybas.

– Ar yra jūsų planuose Paryžiaus olimpinės žaidynės?

– Žinoma, kad yra. Manau, visada reikia būti dideliu svajotoju. Iš mūsų Centrinio Europos regiono, kuriam priklauso 30 šalių, į olimpines žaidynes pateks du raiteliai. Šį sezoną esu reitingo lyderė.

Bet puikiai žinau, kad olimpinė atranka prasidės tik kitą sezoną. Šiemet keli pajėgūs sportininkai dėl įvairių priežasčių nerungtyniavo.

– Kokie dar jūsų pomėgiai, be žirgų ir jojimo?

– Kažkada žirgai buvo mano pomėgis, arba, kitaip sakant, hobis. Bėgant metams tas hobis tapo darbu ir gyvenimo būdu. Man labai patinka žirgai. Aš maniežo žmogus.

Viduje galėčiau dirbti ištisus metus, į lauką net nelįsčiau.