Laiko senjorę už rankų

Psichologas: savanoriaujantys žmonės – laimingesni

(1)

Privalomoji savanorystė arba socialinės valandos, kurias turi „surinkti“ moksleiviai, gali įtraukti ne tik pačius moksleivius, bet ir jų tėvus į labai naudingą reguliarios savanorystės veiklą. 

Psichologinės pagalbos organizacijos „Krizių įveikimo centras“ budintis savanoris, psichologas Giedrius Jakubauskas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turėtų nors dalį savo laiko skirti savanoriškai veiklai – tai vertinga ne tik visuomenei, bet ir pačiam savanoriui.

Neturime įpročio savanoriauti

Psichologas mano, kad daug žmonių nesavanoriauja, nes paprasčiausiai nėra to bandę – neturi patirties, augo aplinkoje, kurioje nebuvo savanorystės pavyzdžio.

„Mes esame įpratę savo laiką skirti tam, kas atrodo įprasta ir vertingiausia, pavyzdžiui, darbui, šeimai, draugams, hobiams, kelionėms.

Rinkdamiesi veiklas visad pasveriame: „kokią naudą iš to gausiu?“ Tai ir tampa barjeru, kurį tenka perlipti žengiant į savanorystę.

Kartais jį perlipame patys, pavyzdžiui, susidūrę su gyvenimo iššūkiais ar ieškodami didesnės gyvenimo prasmės, kartais paskatinti įkvepiančio draugų pavyzdžio, kartais dėl sisteminio paskatinimo, kaip, pavyzdžiui, privalomos socialinės valandos vaikams“, sako G. Jakubauskas.

Jo teigimu, tokie sisteminiai sprendimai, nors ir gali atrodyti  kaip prievartiniai, iš tiesų, praplečia žmonių galimybes.

„Dažnai jauni žmonės blaškosi, nežino, ko nori iš gyvenimo. Privalomos socialinės valandos suteikia galimybes jiems pasavanoriauti įvairiausiose srityse, pavyzdžiui, įvairiausiuose festivaliuose, gyvūnų organizacijose ir pan.

Pabandžius, galima suprasti, ką savanorystės patirtis atneša, kokia sritis labiau patinka. Taigi tikrai gerai, kai kas nors paskatina žengti pirmą žingsnį“, tvirtina psichologas.

Savanorystė – tai atradimų laukas

Pasak G. Jakubausko, tiek jaunas, tiek ir vyresnis žmogus mokosi visą gyvenimą, ir savanorystė yra tai, kas gali suteikti dar daugiau galimybių mokytis, patirti, pažinti.

„Reikia turėti omeny, kad jaunas žmogus turi mažiau išankstinių nuostatų ir tai, ką jis patiria jaunystėje, formuoja jo pasaulėžiūrą, vertybes.

Tad jei vaikai per metus pasavanoriauja tam tikrą kiekį valandų, tai formuoja jų nuostatas ateičiai, jie patiria, ką reiškia dirbti neatlygintinai, padėti žmonėms, gyvūnams, patiria gero poelgio jausmą, be to, būna tarp kitų žmonių, kurie savanoriauja, daro gerus darbus, jie mato gerą pavyzdį“, įsitikinęs psichologas.

Anot „Krizių įveikimo centro“ savanorio, vaikų savanorystė gali tapti pavyzdžiu ir jų tėvams – šie gali ir patys prisijungti prie savanoriškos veiklos.

Apskritai, pasak jo, tai jiems leidžia pamatyti, kad visuomenėje vyksta tam tikras teigiamas pokytis, kad keičiasi nuostatos.

Į savanorystę – dėl prasmės paieškų

Psichologas sako, kad jis pats pirmiausia epizodiškai savanoriavo keliose vietose – prasidėjus karui Ukrainoje padėjo ukrainiečiams, taip pat drauge su dukromis, kurios turėjo sukaupti socialinių valandų, tačiau reguliariai savanorystei pasiryžo, nusprendęs ieškoti prasmingesnės veiklos gyvenime.

„Tiesą pasakius, aktyviai savanorystės vietos neieškojau, tačiau susitikau su bičiule iš „Krizių įveikimo centro“, kuri įkvėpė ateiti pabandyti savanoriauti čia.

Pabandžiau, patiko, taip ir likau. Taigi kartais tikrai prireikia visai nedidelio postūmio, ypač jei jau mąstei apie prasmingą, savanorišką veiklą, bet dar nesupratai, kaip pasiryžti ir nuo ko pradėti. Tad dalinimasis patirtimi yra labai sveikintinas dalykas“, – teigia savanoris.

Suteikia laimės jausmą

Pasak psichologo, savanoriška veikla naudinga ne tik tam tikrai organizacijai ar žmonėms, kuriems padedi, bet ir pačiam savanoriui.

„Savanorystė yra puikus būdas mokytis labai svarbaus dalyko – paleisti savo egoistinį „aš“. Lygiai to paties mes mokomės patirdami svarbiausius gyvenimo įvykius: vaikų gimimą ir auginimą, draugystę su kitais, buvimą su partneriu, išgyvendami netektis.

Šis ego paleidimas, sugebėjimas atjausti kitą, labai susijęs ir su laimės jausmu. Tad tie, kurie savanoriauja, padeda kitiems, sugeba „paleisti“ savo egoizmą, dažnai jaučiasi laimingesni, reikalingesni“, – sako G. Jakubauskas.

Be to, anot jo, savanoriaudamas žmogus dažnai būna tarp kitų savanorių – tai reiškia, gerų, laimingesnių žmonių, o tai suteikia dar didesnį efektą, nes nuo to, kokie žmonės mus supa, labai priklauso ir mūsų asmeninė būsena.

„Savanoriaudamas psichologinės pagalbos centre matau, kad čia dirba žmonės, kurie kitaip žiūri į gyvenimą, nei man buvo įprasta“, – pastebi psichologas.

Savanoriauti gali visi

Jis įsitikinęs, kad visi žmonės yra pasiruošę savanorystei – tam nereikia didelio nusiteikimo ar pasiruošimo, svarbiausia atrasti sritį ar veiklą, kuri tinka.

„Reikia nebijoti išbandyti ir stebėti, kaip tai, ką darai, atliepia viduje. Tada pastebėjus ir pareflektavus spręsti, ar tai tau ar ne. Eksperimentuoti nėra blogai.

Bet kokia sritis yra gera savanorystei. Ar tai prieglaudos šunų vedžiojimas, ar pagalba pabėgėliams, ar maisto nuvežimas senyvo amžiaus žmonėms.

Nebūtinai tai turi būti veikla, kuriai, atrodo, labiausiai reikia savanorių pagalbos. Pavyzdžiui, man patinka kinas, tad kažkada savanoriavau „Kino pavasaryje“, – sako G. Jakubauskas.

Tai, kad savanorystė kai kur atrodo sunkesnė, nedaro jos vertingesnės, – įsitikinęs psichologas. „Taip, galbūt vieni žmonės savanoriaudami traukia kitus iš labai sunkių gyvenimo duobių, bet jokiu būdu nereikia nuvertinti kitų savanoriškų veiklų.

Savanorystės esmė yra ne tai, kad savanoris kuo labiau kankintųsi, o kad kaip tik kuo daugiau džiaugsmo patirtų iš to, ką daro.

Savanorystėje nereikėtų nieko daryti per prievartą, siekiant kažką kažkam įrodyt ar gauti aplinkinių dėmesio. Savanoryste galima tiesiog džiaugtis“, – mano G. Jakubauskas.

Atsargiai, galima ir perdegti

Tačiau psichologas pastebi, kad savanoriaujant, kaip ir su bet kokia kita veikla gyvenime, galima perdegti. „Reikia stebėti save, pajusti, ar ta veikla tau ar ne.

Jeigu žmogus sąmoningas, reflektuoja apie tai, kaip jaučiasi, stebi savo energijos lygį, nuotaikas, jis nesunkiai supras, ar tai, ką jis daro, jam tinka.

Aš grįžęs namo visada pasitikrinu, kokia mano būsena: ar grįžau išsekęs, pavargęs, suirzęs ir nieko nebenorintis, ar grįžau su jausmu, kad padariau kažką gero, kad turiu energijos ir kad galiu eiti miegoti laimingas“, – sako „Krizių įveikimo centro“ savanoris.

Jei, anot jo, žmogus pajunta, kad nebesijaučia gerai, tada verta arba padaryti pertrauką, arba keisti veiklą ir nesijausti dėl to kaltam.

„Man atrodo, kad Vakarų kultūroje labai gaji yra saviplaka, tarkime, kad jei jau atėjau savanoriauti, tai kaip dabar galiu išeiti iš tokio gražaus ir prasmingo dalyko.

Tačiau reikia pažiūrėti gana paprastai ir laisvai, kad tai netaptų dar viena pareiga ir našta, kurią tempiu per gyvenimą. Savanorystė gali ir turi teikti malonumą.

Jei savanoris perdega, tai nei jam, nei aplinkiniams nebus gerai“, – pažymi psichologas.

Pasak jo, savanoriaujant tokiose psichologinės pagalbos organizacijose labai gerai būti tarp kitų savanorių ir dalintis patirtimis, kalbėtis apie savo jausmus, tai padeda neperdegti.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder