Dvi pagrindinės JAV lietuvių ideologinės srovės – katalikai ir tautininkai, turėję gana skirtingus įsitikinimus – sugebėjo susitarti ir drauge dirbti „dėl tos Lietuvos“.
Vėliau tai tapo pavyzdžiu visai išeivijai, kad lemiamais momentais galima vienybė, į šalį padedant savo ambicijas ir partinius įsitikinimus, siekiant bendro tikslo – laisvės Lietuvai.
Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijos valdžios pasitraukimas iš krašto 1915-aisiais davė impulsą ne tik Lietuvos, bet ir išeivijos lietuviams dėti pastangas atkurti savo valstybę.
JAV lietuvių vadai savo veiklą sutelkė į dvi svarbiausias kryptis: skelbti straipsnius Lietuvos valstybės atkūrimo tema ne tik lietuviškoje, bet ir angliškoje spaudoje, ir bandyti užmegzti ryšius su JAV valdžios struktūromis, siekiant būsimai nepriklausomai Lietuvai gauti materialinės paramos ir pripažinimą.
Pastebimas iki tol neregėtas tautinis išeivijos pakilimas, nuoširdus JAV lietuvių siekis aukotis. Atsiranda viltis sugrįžti į laisvą Lietuvą.
Karo laikotarpis Amerikos lietuviams svarbus ir dėl to, kad tuo metu galutinai susiformavo jų ideologinės srovės (katalikai, tautininkai ir socialistai), buvo dedami pagrindai bendriems veiksmams siekiant savo senajai Tėvynei nepriklausomybės.
Lietuva – nepaminėta JAV Prezidento Taikos programoje
1918 m. pradžioje pirmą kartą įvyko tai, ko siekė visi JAV lietuvių išeiviai, kurių tuomet buvo apie 700 tūkstančių: išeivijos dvi įtakingiausios ideologinės srovės – katalikai ir tautininkai – pagaliau nusprendė politinėje plotmėje veikti išvien.
Jos jau buvo susitelkusios į politines organizacijas: katalikai turėjo sukūrę Amerikos lietuvių tarybą, o tautininkai – Amerikos lietuvių tautinę tarybą.
Tad kas galiausiai paskatino, kas tapo pirmuoju postūmiu JAV lietuvių vadams ryžtis vienybės žingsniui? Tai buvo JAV prezidento Woodrow Wilsono 1918 m. sausio 8 d. paskelbta 14 punktų Taikos programa, kurioje JAV lietuviai taip ir nerado Lietuvos vardo. Lenkija buvo, o Lietuva – ne! Tarp išeivių kilo didelis triukšmas.
Iškilusį pavojų lietuvių tautai Europoje, kad Lietuva bus vėl prijungta prie kažko, jautė ne tik išeivijos lyderiai, bet ir eiliniai lietuviai. Ir iš visų lietuvių telkinių į Vašingtoną pasipylė protesto telegramos ir pravestų susirinkimų rezoliucijos. Masinis sujudimas vertė išeivių sroves ir jų vadovus glaudžiau telktis.
Seime dalyvauti atsisakė JAV lietuviai socialistai
Sausio pabaigoje ir vasario pradžioje vyko derybos tarp katalikų, tautininkų ir socialistų atstovų. Nuspręsta šaukti Seimą, tuo pačiu susitarus, kad Seime nė viena pusė nekels tokių klausimų, kuriems bus priešiška kuri nors ten dalyvaujanti srovė.
Taigi, buvo paskelbta, kad 1918 m. kovo 13–14 dienomis Niujorke bus šaukiamas Visuotinis lietuvių seimas. Norėta, kad JAV lietuvių delegatai suvažiavę viešai pareikštų, jog lietuvių išeivija nori matyti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę.
Tuo pačiu buvo parengtas bendras JAV lietuvių atsišaukimas į visuomenę, sudarytos Seimo sušaukimo ir rezoliucijų parengimo komisijos.
Tačiau į Niujorką sutiko atvykti tik katalikų ir tautininkų delegatai. Socialistai atsisakė ir savo spaudoje pradėjo griežtai kritikuoti Seimą bei raginti kitus jame nedalyvauti. Kodėl?
Socialistai laikėsi internacionalizmo dvasios – jiems buvo svarbesni JAV lietuvių darbininkų glaudūs ryšiai su kitų tautų bei šalių darbininkais ir jų kova su taip vadinama buržuazija.
Šio judėjimo atstovai pasisakė už „laisvą Lietuvą, surištą federacijos ryšiais su proletarine Rusijos valstybe“. Tuo pačiu jie pasisakė prieš katalikų ir tautininkų siekiamą, kaip socialistai įvardino, „buržuazijos valdomą Lietuvą“.
Todėl JAV lietuviai socialistai ir atsisakė dalyvauti Seime. Kitų srovių spaudoje toks socialistų atsisakymas buvo įvertintas kaip joks praradimas išeivijai, nes kairieji nebuvo Lietuvos nepriklausomybės šalininkai. Taigi, katalikai ir tautininkai vieni pradėjo rinkti savo delegatus į Seimą.
Katalikai – dauguma, tačiau ieškojo susitarimo kelių
Seimui Niujorke buvo išnuomota didžiulė ir prestižinė „Madison Square Garden“ teatro salė, kur oficialiais duomenimis susirinko 1 101 delegatas, tačiau iš tiesų – daugiau nei 1 200, kadangi dalis nebuvo tinkamai užsiregistravę.
Apie du trečdalius jų atstovavo katalikiškoms organizacijoms, vienas trečdalis – tautininkams. Dar keliasdešimt atvykusiųjų buvo JAV lietuviai socialistai, nepaklusę savo vadovams.
Seimąs prasidėjo iškilmingai. Jį atidarė katalikų delegatas Julius Kaupas, būsimasis JAV lietuvių atstovas Lietuvos Steigiamajame seime; sekretoriavo laikraščių redaktoriai Leonardas Šimutis ir Juozas Širvydas.
Kiekviena srovė paskyrė ir savo kalbėtojus: katalikams atstovavo Jonas Miliauskas ir kunigas Jonas J. Jakaitis, o tautininkams – Matas J. Vinikas ir advokatas bei redaktorius Bronius K. Balutis. Virė diskusijos.
Kilusius nesklandumus pavyko įveikti ir seimas baigė darbą nesuiręs. Po daugelio metų L. Šimutis prisiminė, jog nors Seime katalikai turėjo daugumą, „tačiau, toji dauguma, siekusi įtraukti į bendrą darbą Lietuvai laisvinti visus patriotingus lietuvius, nesiėmė diktuoti mažumai. Ji ieškojo susitarimo kelių ir juos surado“.
JAV Prezidentui – reikalavimas pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę
Seimo delegatai priėmė dvylika svarbių rezoliucijų. Viena svarbiausių – nepriklausomybės Lietuvai reikalavimas. Jau pirmoje rezoliucijoje, skirtoje pasveikinti prezidentą W. Wilsoną kaip mažų tautų užtarėją, reiškiamas JAV lietuvių noras matyti „visiškai nepriklausomą Lietuvos tautą“.
Antroje, pačioje svarbiausioje rezoliucijoje „Dėl Lietuvos nepriklausomybės“ Seimas nutarė „Kreiptis į Amerikos Suvienytų Valstijų Prezidentą ir į visas talkininkaujančias bei neutralias valstybes ir reikalauti pripažinti:
I) Kad Lietuvos plėtojimuisi reikalinga sudaryti nepriklausomą demokratiškai sutvarkytą valstybę etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis.
II) Kad Lietuvos Neprigulmybę užtikrintų taikos kongresas, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvos atstovai.
III) Visus šiuos nutarimus tinkamai perduoti mažųjų ir pavergtųjų tautų užtarėjui aukštai gerbiamajam mūsų Prezidentui Woodrow Wilsonui ir visoms talkininkaujančioms bei neutralioms pasaulio šalims“.
Rezoliuciją Seimas priėmė vienbalsiai. Šie nutarimai buvo svarbi JAV lietuvių politinė parama Lietuvos Tarybai Vilniuje ir Tarybos vasario 16 d. paskelbtam Lietuvos nepriklausomybės aktui, apie kurį Seimo delegatai greičiausiai nieko nežinojo arba tuo metu dar nesugebėjo jo įvertinti.
Tai iš dalies iliustruoja to meto JAV lietuvių laikraščių analizė. Apie Vasario 16 d. aktą spauda prabilo tik gegužės-birželio mėnesiais.
Kitos priimtos svarbesnės rezoliucijos: „Dėl Lietuvos atstovybės Taikos konferencijoje“, „Rezoliucija dėl valdžios formos“, „Dėl pabėgėlių sugrąžinimo ir Lietuvos atstatymo“, „Rezoliucija apie atsinešimą į kaimynines tautas“, „Dėl lietuvių žemės“ ir kt.
Vašingtone atidaryta pirmoji Lietuvos atstovybė
Iki Visuotinio lietuvių seimo Niujorke politinį darbą katalikai ir tautininkai dirbo atskirai. Dabar buvo nutarta politinį Lietuvos laisvinimo darbą dirbti kartu. Seimo antrą dieną tautininkų delegatas, savaitraščio „Lietuva“ redaktorius Bronius K. Balutis pristatė rezoliuciją apie bendrą Pildomąjį Komitetą.
Tekstas skambėjo taip: „Amerikos Lietuvių Visuotinas Seimas nutaria, kad Lietuvai neprigulmybę išgauti ir kituose išlaukinės lietuvių politikos klausimuose, Amerikos Lietuvių Taryba ir Amerikos Lietuvių Tautinė Taryba turi išrinkti bendrą Pildomąjį Komitetą, kuris pildytų abiejų Tarybų bendrus nutarimus. To Pildomojo Komiteto buveinę ir narių skaičių nutars pačios Tarybos“.
Deja, tas bendras politinis organas – Vykdomasis (Pildomasis) komitetas – galutinai susiformavo tik spalio 29 d. Vašingtone Lietuvių informacijos biuro patalpose, kuris veikė nuo 1917 m. ir buvo katalikų finansuojamas.
Vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Tomas Norus-Naruševičius, sekretoriumi – kunigas Jonas Žilius, nariais – Jonas Šliūpas ir Kazys Česnulis. Jie visi turėjo gyventi Vašingtone.
Vėliau komitetą papildė šie nariai: tautininkai Matas Vinikas, Juozas Širvydas, Jonas Liūtas ir Anicetas B. Strimaitis, katalikai Julius Kaupas, Balys Mastauskas, Jonas Lopatto ir Leonardas Šimutis, kurie jau galėjo gyventi savo vietovėse. Lietuvių informacijos biuras veikė ir toliau. Jam ir toliau vadovavo Julius Bielskis.
1918 m. pabaigoje, pirmasis Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Jurgis Šaulys įgaliojo Vykdomąjį komitetą laikinai atlikti Lietuvos neoficialios atstovybės funkcijas.
Taigi, Vykdomasis komitetas ne tik JAV lietuvių, bet ir Lietuvos vyriausybės vardu įvairiais klausimais kreipdavosi į JAV valdžios įstaigas, informuodavo amerikiečių visuomenę, nuolat primindavo Lietuvos pripažinimo būtinumą.
1919 m. pabaigoje atvykusi Lietuvos vyriausybės delegacija perėmė Vykdomojo komiteto funkcijas savo žinion, paliekant jos narius toliau dirbti Lietuvos valstybei.
Rašyti komentarą