Prie Lietuvos krantų neršti atplaukė pirmosios vėjažuvės

Meškeriotojas Mykolas rodo, kokios egzotiškai atrodančios žuvys jau pasirodė prie Lietuvos krantų. Tai – pirmosios šiais metais vėjažuvės. Dabar jos kimba ties Palangos tiltu. Ši žinia kaip mat apskriejo meškeriotojus.

„Šiaip ant vėjažuvių pirmą kartą. Visi šneka, kad smagu traukti jas, tai va, pirmą kartą sugalvojom atvažiuoti ir pabandyti. Smagu. Tik vėjas galėtų būt mažesnis. Svarbu lietus nelyja, saulė šviečia, šilčiau apsirengi ir viskas“, – kalba meškeriotojas iš Šiaulių Mykolas.

Vėjažuvės neršti čia atkeliavo iš Atlanto vandenyno, o meškeriotojai jų gaudyti suplūdo iš visos Lietuvos:

„– Iš kur esat? – Mažeikių pusės. – Vien dėl vėjažuvių atvažiavot? – Taip, kiekvieną metą. – Kokiam laikui? – Kol tik bus.“

Net iki 94 centimetrų galinčios užaugti vėjažuvės maitinasi bestuburiais ir mažomis žuvytėmis. Tad ir meškeriotojai tokiais skanėstais bando jas sugauti:

„Ant krevečių. Ant strimelių galima gaudyti. Ant strimelių ateini, vakare kimba gerai.“

„Ir pasigaudom jūrines krevetes, irgi kartais kimba ant jų. Bet dažniausia krevetės pirktinės.“

Šias žuvis palangiškiai praminė gandriukais dėl štai ilgo jų snapo. Vakariečiai jas vadina tobiais. Tačiau Lietuvoje labiausias jos žinomos kaip vėjažuvės. Matyt, todėl, kad pasirodo papūtus galingiems vakarų vėjams. Tiesa, pirmieji meškeriojimo rezultatai rodo, kad smarkus vėjas ne visada atnešą pageidaujamą laimikį. Gūsiai Palangoje siekė ir 17 metrų per sekundę:

„Vėjas labai didelis, nėra žuvies visiškai. Vėjas yra, ašaros bėga, turėtų būti žuvies. Bet visiškai nėra.“

„Dar kol kas nieko. Tuščia. Palauksiu biškelį.“

„Na, tris pagavau.“

Na, o laukiant laimikio, kalba pasisuka ir apie tai, ką su pagaliau sugauta vėjažuve veikti:

„Reik svarbiausia pagauti, o paskui jau ar kepti ar rūkyti.“

„– Ką čia reikia žinoti, kad pasigaminti? – Ką žinoti? Čia reikia šeimininkių klausti, moterų, mes tik pagaunam.“

„Aš žuvies nevalgau. Ją valgo mano vyras. Sutvarkau, sudoroju, jis valgo, o aš alkana lieku.“

Koks patiekalas iš vėjažuvės yra skaniausias, nepatars ir gamtininkai. Tačiau įdomių faktų pametėti gali.

„– Po penkių užkibimų reikia keisti kabliuką, kadangi jos yra kietas kaulas ir atšimpa kabliukai. Žvejai to gal dar nežino. Jūs turbūt žinot, kad jos kauluose ir mėsoje yra daug fosforo ir tokio žalsvo atspalvio gaunasi. – Bet nepavojinga? – Ne, daugiau žmogui fosforo, žmogus tada švies“, – kalba gamtininkas Gediminas Gražulevičius.

Pirmosios vėjažuvės prie mūsų krantų pasirodė prieš 30 metų. Biologai tikina, kad dėl to kaltas šylantis klimatas. Baltijos temperatūra prie Lietuvos krantų joms jau palanki, tad ir neria čia neršti. Tačiau vanduo per mažai druskingas, todėl mokslininkai dar nėra radę nė vieno išgyvenusio prie mūsų krantų išneršto mailiaus.