Prasideda viena svarbiausių žydų švenčių: kuo įdomios Roš Hašanos ir Sukoto tradicijos?

Žydai pasitinka jau 5783-iuosius metus. Laikas pagal hebrajų kalendorių skaičiuojamas nuo biblinio pasaulio sutvėrimo, tad grigališkasis ir žydų kalendoriai skiriasi 3760 metų. Metų pradžia jiems yra tišrio mėnesio 1-2 dienos, kurių data kasmet skiriasi, tačiau visuomet būna rugsėjo-spalio mėnesiais.

Pradėdama didžiąsias rudens šventes Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky sveikinimą skyrė ne tik visiems draugams ir priešams, žydams ir ne tik.

„Žmonės ima senti nuo gimimo, o miršta visada. Tebūna bent švenčių laikotarpiu ramybė sieloje, o kūnas tesidžiaugia kiekviena atėjusia diena. Pabūkim bent kurį laiką dvasingi, pakilkime virš materialių rūpesčių, įsigilinkime į save ir susitaikykime su savimi. Palinkėkime visiems tik gero ir atleiskime sau ir aplinkiniams. Prisiminkime ir pasimelskime už išėjusius“, - sveikino F. Kukliansky.

Roš Hašana – su artimaisiais ir gausiu stalu

Roš Hašana hebrajų kalba reiškia „Metų galva“ – t.y., metų pradžia. „Naujųjų metų sutikimas žydams yra puošnus ir šventiškas, tačiau mūsų tradicijoje ši šventė taip pat vadinama baimės ir drebėjimo dienomis. Tai yra atsakingiausios metų dienos“, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės edukatorė Natalja Cheifec.

Tikima, kad būtent žengiant į naujuosius metus Dievas sprendžia, koks likimas laukia kiekvieno žmogaus ateinančiais metais. Žydai sako, kad sprendžiasi ne tik judėjų, bet ir visų žmonių likimai, tik kiti apie tai nežino.

„Iš vienos pusės, šios šventės laukiame su džiaugsmu, nes nuoširdžiai tikime, kad Dievas kiekvienam linki gėrio, yra gailestingas. Tačiau kita vertus – kartu ir jaudinamės, nes nežinome, koks bus Aukščiausiojo nuosprendis. Per naujuosius metus turime analizuoti savo praėjusių metų poelgius, atrasti trūkumus ir duoti pažadą vieną jų ištaisyti“, – apie šventės prasmę pasakoja N. Cheifec.

Svarbi Roš Hašanos tradicija – avino rago šofaro pūtimas sinagogose, žydų bendruomenėse. Iškilmingi, didingi garsai simbolizuoja Dievo šlovinimą ir ištikimybę jam, kad bus susitaikyta su bet kokiu sprendimu dėl žmogaus likimo.

Švenčiant naujuosius metus rengiamasi šviesiais drabužiais, o į sinagogą renkasi net ir netikintys žydai – bent kartą metuose. Po maldų ir giesmių sėdama prie bendro stalo, šią dieną stengiamasi leisti su artimais žmonėmis, jiems skirti kuo daugiau dėmesio ir meilės.

Naujųjų metų stalas pagal žydų tradicijas būna ypač gausus ir skanus, o patiekalai ant jo turi ir simbolinę prasmę.

Granato vaisiaus grūdelių gausa primena, kad reikia siekti laikytis visų 613 Dievo įsakymų Toroje. Obuoliai su medumi simbolizuoja būsimų metų saldumą, apskritimais pjaustytos morkos – turtus, o žuvies arba avino galva – palinkėjimą kitąmet pirmauti, o ne „būti uodegoje“.

Šiai progai kepama ne įprasta pailga, bet apvali duona chala, savo forma primenanti gyvenimo begalybę. Taip pat stengiamasi, kad ant stalo būtų ir vaisių, kurie gausiai auga Izraelio žemėje – pavyzdžiui, datulių, figų, alyvuogių.

Per Jom Kipurą – griežtas pasninkas

Praėjus dešimčiai dienų po Roš Hašanos sulaukiama Jom Kipuro – Atpirkimo arba Teismo dienos. Tądien, tikima, Dievas savo sprendimą dėl žmogaus sutvirtina antspaudu, ir jo pakeisti nebegalima.

„Tos 10 dienų būna gana įtemptos – daug meldžiamės, užsiimame labdara ir savianalize. Yra ir tradicija susirinkus prie upės iškratyti kišenes – srovės nunešami trupiniai simbolizuoja nuodėmių atsikratymą“, – pasakoja N. Cheifec.

Jom Kipuro metu galioja griežti draudimai: kategoriškai neleidžiama valgyti, gerti, praustis, avėti odinę avalynę, naudoti kosmetiką ir parfumeriją, turėti lytinių santykių. Šių draudimų prasmė – pamiršti materialinius gyvenimo aspektus ir apmąstyti nemirtingą žmogaus sielą.

26,5 val. trunkančiam pasninkui ruošiamasi ir dvasiškai, ir fiziškai. Paprastai prieš jį susirenkama sinagogoje arba šeimos rate ir pavalgoma neriebaus, nesūraus maisto, pavyzdžiui, vištienos sriubos. Praėjus pasninkui taip pat nevalia iškart puotauti – renkamasi lengvą maistą, kad nebūtų pakenkta ir sveikatai.

Sukotas – palapinės, linksmybės ir įdomus puokštės paprotys

Praėjus penkioms dienoms nuo Jom Kipuro, ateina neįprasta šventė – Sukotas, Lietuvoje dar vadinamas Kūčkomis. Šventė skirta atminti 40 metų trukusias žydų klajones Sinajaus dykumoje, kai išėję iš Egipto jie glaudėsi laikinose buveinėse ir neturėjo gyvenamosios vietos.

Šia proga žydai prie savo namų stato palapines, kuriose anksčiau būdavo gyvenama visą savaitę. Šiais laikais tokia tradicija nublanksta, tačiau išlikęs paprotys vis dar statyti laikinas buveines ir surengti jose bent vieną vakarienę.

Palapinės statomos pagal griežtas taisykles. Pavyzdžiui, viena siena turi likti atvira, mat Sukotas yra ir svetingumo šventė. Stogas taip pat turi būti ne aklinai uždengtas – pro jį turi matytis žvaigždės, tad paprastai jis dengiamas medžių šakomis. Pietuose – palmių, Lietuvoje – eglių ar pušų.

Laikini statiniai puošiami girliandomis, stengiamasi prikviesti kuo daugiau svečių, o šventę lydi gausūs, skanūs patiekalai, dainos ir šokiai. Maldomis prašoma lietaus, gero derliaus, taip pat meldžiamasi už kitas tautas.

Įdomus šios šventės paprotys – mojuoti keturių augalų puokšte. Į dešinę ranką imamas citronas (etrog – į didelę citriną panašus vaisius), į kairę – datulės palmės ir gluosnio šakelės bei mirta.

Ši tradicija aiškinama dvejopai. Viena vertus, laikoma, kad šie augalai simbolizuoja žmogaus kūną: citronas savo forma primena širdį, palmė – stuburą, mirtos lapeliai – akis, o gluosnis – lūpas.

„Yra ir kitas paaiškinimas, remiantis augalų kvapų ir skonių skirtumais. Citronas turi puikų ir kvapą, ir skonį. Mirtos lapeliai skaniai kvepia, tačiau skonis nekoks – kartus. Datulės – malonaus saldaus skonio, bet neturi jokio kvapo. O gluosnis nepasižymi nei geru kvapu, nei skoniu.

Kaip augalus, taip ir žydus galima suskirstyti į keturias tokias kategorijas, kur skonis atitinka Toros studijas, o kvapas – nuoširdžias maldas. Tad citronas – kaip žydai, kurie giliai studijuoja Torą ir karštai meldžiasi, o gluosnis – lyg tie, kurie nedaro nei to, nei to.

Tačiau jie irgi yra žydai, priklauso tautai – štai kodėl augalai surenkami į puokštę ir mojuojami kartu. Vienų trūkumai yra kompensuojami kitų žmonių privalumais. Kaip ir tautoje – visi turime palaikyti vieni kitus“, – pasakoja N. Cheifec.

Simchat Tora – Toros džiaugsmo šventė

„Mes, žydai, esame labai laimingi žmonės. Turime labai daug švenčių, ypač rudenį“, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės edukatorė. Rudens šventes vainikuoja paskutinis etapas Simchat Tora – Toros džiaugsmo šventė, kuri šiemet bus švenčiama spalio 17-18 dienomis. Tai itin linksmas metas, kupinas dainų, šokių ir džiugesio.

Šią dieną Tora, žydų Šventojo Rašto penkiaknygė, suvyniojama iš pradžių, taip pažymint naujų metų pradžią. Vaikams yra dalijami saldumynai ir vėliavėlės, kurios simbolizuoja 12 Izraelio genčių, o šventines apeigas lydi šokiai su Toros ritinėliais.