Pokalbis, pakeitęs jaunuolio požiūrį į gyvenimą

Sunku buvo pripažinti, kad kažkas negerai

„Suvokiau, kad su manimi kažkas negerai, kai pradėjau savęs nekontroliuoti: išeidavau pasivaikščioti, net nežinodavau, kur einu, kojos tiesiog nešdavo, o mintys buvo tik tamsios. Skambučiai iki lemtingos sausio 12 dienos buvo tokie, kuriuose išliedavau emocijas ir išgąstį. Nors jaučiau, kad kažkas negerai, bet to negalėjau pripažinti.  Ir tą sausio 12-os vakarą, kai jau buvau taip arti to, kad mes dabar jau nebekalbėtumėme, suvokiau ir pripažinau, kad man negerai. Tuo metu traukiau telefoną, nors atrodytų, daug greičiau buvo suvesti 112, bet mano pagalbos skambučiuose – „Jaunimo linija“ – pirmoje vietoje. Pokalbis su savanore mane nuramino ir padrąsino kreiptis pagalbos“, – apie pokalbį, išgelbėjusį gyvybę, pasakoja Dominykas.

Daugiau nei mėnesį praleidęs ligoninėje ir sėkmingai praėjęs reabilitacijos kursą, namo Dominykas sugrįžo vasario 26 dieną, kur toliau sėkmingai tęsia gydymą. Dabar jis drąsiai kalba apie svajones vieną dieną parašyti knygą, o psichologiškai sutvirtėjus pradėti savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ir pasakoti savo istoriją, kuri įkvėptų kitus laiku kreiptis pagalbos.

Dominyko istorija su „Jaunimo linija“ prasidėjo 2018 m. Jam tuomet buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Nors gydymas buvo pradėtas, vos pasijutęs geriau, vaikinas jį savavališkai nutraukė ir tai, pasak jo, buvo klaida.

Be to, kad Dominykas nebevartojo vaistų ir nebesikreipė pas specialistus, diagnozę ilgą laiką slėpė ir nuo artimųjų. Apie baimę, visuomenėje vyraujančias stigmas bei lemtingą „Jaunimo linijos“ pagalbą plačiau kalbame su Dominyku.

Drąsiau kalbėdavo su savanore nei specialistu

„Mano ryšys su „Jaunimo linija“ užsimezgė atsiradus ligai. Tai yra, kur kas anksčiau, negu man ją diagnozavo. Visada drąsiau jaučiausi kalbėdamas su savanore, nei su specialistu. Galbūt tai lėmė anonimiškumas ir atsiradęs abipusis pasitikėjimas, – pasakoja Dominykas. – Kiekvienas pokalbis būdavo šiltas, baigdavosi juoku, linksmai“.

Kai liga vaikinui buvo patvirtinta, jis apsileido – pasijautė geriau ir visą pagalbą metė. Dabar jis pripažįsta, kad tai buvo jo didžiausia klaida.

Ryšiai su „Jaunimo linija“ atsinaujino 2020 m. gruodį, kai po pakilimo prasidėjo depresijos epizodas. O dar tuo metu jis susirgo koronavirusu, todėl šventes praleido vienas, atskirai nuo visų, jautėsi vienišas.

„Tada ir atsirado niūrios mintys. Pokalbiai su savanoriais dažniausiai vykdavo namuose, kartais net kelis kartus per dieną. Kai neprisiskambindavau, kreipdavausi internetu. Taigi, ryšys užsimezgė 2018 m., o stipriausias buvo tada, kai man jo labiausiai reikėjo – praėjusių metų gruodį ir šių metų sausį“, – pasakoja Dominykas.

Jis neslepia, kad kreiptis į specialistus pagalbos jam buvo baisu.

„Baisu pripažinti sau pačiam, kad sergi, o sunkiausia – tai atskleisti viešai. „Jaunimo linija“ pasitikėjau taip, kaip nepasitikėjau kitais specialistais. Situacijai suprastėjus, nors ir reikėjo, nesinorėjo grįžti į pačią pradžią: ligoninės, vaistai…“ – atvirai dalinasi vaikinas.

Diagnozę slėpė nuo šeimos

Iš pradžių Dominykas diagnozę slėpė ir nuo šeimos narių. Nors jie žinojo, kad jis lankosi pas psichologus, geria vaistus, tačiau šiek tiek tam priešinosi, nes sukosi tas stereotipas, kad vaistai dar labiau blogina situaciją, kelia priklausomybę.

„Tai po pirmo vaistų vartojimo seanso – nustojau juos gerti. Ir ta buvo mano klaida. Šeima iki šiol daug dalykų nežino. Nenorėdamas gąsdinti šeimos, nieko jiems iš pradžių nesakiau“, – sako vaikinas.  

Tik visiškai neseniai Dominykas įsidrąsino ir papasakojo, kokia jo diagnozė, kaip atsidūrė ligoninėje ir kas jį išgelbėjo.

„Mano tėvai yra išsiskyrę, tai prasidėjo ieškojimas kaltų. Bet aš iš karto pasakiau, kad tai gali bet kam atsitikti, ši liga nesirenka nei amžiaus, nei lyties. Nepasakodamas artimiesiems turbūt ir norėjau išvengti tų kivirčų ir kaltų ieškojimo“, – aiškina Dominykas.

Pirmą savaitę, kai jis pateko į ligoninę, nieko artimiesiems nesakė, apsimetinėjo, kad labai užsiėmęs, daug dirba, pavargęs eina miegoti. Visą situaciją nuo pat pradžių žinojo tik jo pusseserė.

„Kai pirmą kartą pasakiau, kad guliu ligoninėje ir man yra blogai, tai prasidėjo toks manęs pačio kaltinimas: „ar tau čia reikia, ligoninėje tik dar blogiau bus“. Na, pasireiškė visi tie stereotipai, kad psichiatrinės ligoninės yra blogiausia vieta, ten tik vaistais šeria. Tuo metu, kai man labiausiai reikėjo pagalbos, buvo kaltinimas ir lipimas ant sąžinės, kad esu kaltas, jog keliu stresą. Džiaugiuosi, kad iš karto neminėjau detalių, kaip atsidūriau ligoninėje“, – atvirai dalinasi Dominykas.

Po pokalbio su „Jaunimo linija“ – palengvėjimas

Vaikinas žinojo, kad „Jaunimo linija“ sulaukia daug skambučių ir suprato, kad negali skambinti kiekvieną kartą, kai tik nori pasikalbėti. Skambindavo tik tada, kai pasijausdavo blogiau, kai nerimo priepuoliai prasidėdavo.

„Po pokalbio ateina toks palengvėjimas. Kiekvieną kartą, kai kalbi su skirtingu žmogumi – vien tas balsas ir kalbėjimas nuramina, o ypač, jei dar randame bendrų temų. Nors skambutis ir anoniminis, ta valanda atrodo tokia ypatinga. Mano paskutinis pokalbis sausio 12 dieną truko ilgiau nei valandą ir aš džiaugiuosi, kad savanorė kalbėjo su manimi ilgiau. Nes tikrai buvo labai sunku“, – prisipažįsta Dominykas.

Jis prisiminė vieną atvejį. Internete vaikinas darė tiesioginę transliaciją, kurioje rodė ženklus, kad jam reikia pagalbos, o aplinkiniai žmonės jį skatino TAI padaryti ir, galiausiai, jis tai padarė.

„Dėl tokių epizodų, dėl visuomenės nusistatymo ir baisu kreiptis pagalbos. Visos psichologinės problemos, savižudybė – vis dar stipriai smerkiamos visuomenės, tad net anonimiškai baisu kreiptis pagalbos. Bent jau mano šeimoje buvo sakoma, kad psichologinės problemos – ne liga. Be to, pripažinti, kad tau blogai yra sunku ir to niekas nemoko. Daugelis teigia, kad visą laiką turi sektis, visada viskas turi būti gerai. Bet juk būna gyvenime ir juodų epizodų: ar psichologiškai, ar finansiškai ir žmonės nemoka su jais gyventi, nemoka sau pasakyti: „dabar man yra blogai ir aš turiu ką nors daryti, kad tai pasikeistų. Jie gyvena pasroviui, o aš manau, kad svarbiausia – priešintis tai srovei ir sakyti: „ne, man yra blogai ir aš turiu kreiptis pagalbos“, – drąsina Dominykas.

Nors žmogui sunku pripažinti, kad reikia pagalbos, bet skambinti yra labai svarbu, nes dirbantys savanoriai visada nukreipia tinkama linkme.

„Jeigu esi pasiklydęs gyvenimo kelyje – pokalbiai gali parodyti šviesą. Visi savanoriai „Jaunimo linijoje“ dirba atsidavę misijai padėti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę“, –įsitikino Dominykas.

Taip artimai pažinęs „Jaunimo liniją“ ir jos misiją, jis norėtų atsidurti kitoje ragelio pusėje.

„Tai yra viena iš mano svajonių. Aišku, turi praeiti kažkiek laiko, kad psichologiškai sutvirtėčiau. Bet ligoninėje kalbėjau su gydytojais, jie manęs klausė apie svajones, tai mano buvo tokios: parašyti knygą, pasidalinti savo istorija žiniasklaidoje ir tapti „Jaunimo linijos“ savanoriu – čia būtų tarsi savotiška padėka, grįžtamasis ryšys“, – neslepia vaikinas.

„Jaunimo linija“ per dieną vidutiniškai sulaukia 100 skambučių

„Jaunimo linija“ – viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, teikianti visą parą nemokamą emocinę pagalbą. Per parą „Jaunimo linija“ vidutiniškai sulaukia apie 100 skambučių. Šiuo metu ji turi per 300 savanorių, kurie budi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Skuode.

Per parą „Jaunimo linijai“ paskambinama apie 100 kartų, deja, savanoriai negali atsiliepti į visus skambučius – vos į 50–60%.  Iš tikrųjų poreikis yra kur kas didesnis.

Tokių istorijų kaip Dominyko – ne viena.  Pasak „Jaunimo linijos“ komunikacijos vadovės Ritos Stanelytės, labai dažnai sulaukiama skambučių, kai žmonės kalba apie santykius, su jais susijusias problemas, ketinimą nusižudyti ar gyvenimą su psichinėmis ligomis, gyvenimo prasmės ieškojimus.

Prasidėjus deklaravimui, „Jaunimo linija“ kviečia paskirti 1,2 proc. GPM. Gautos lėšos bus skirtos naujų savanorių rengimui, apmokymui, kad kiekvienas skambinantysis turėtų progą būti išklausytas ir suprastas sunkiausiu momentu.