Plastinės chirurgijos profesionalas Renaldas Vaičiūnas: „Nereikia vaikytis grožio madų“

Įkvėptas mamos, gydytojos ginekologės, R. Vaičiūnas pasirinko medicinos studijas.

„Iš manęs juokėsi, kad aš ligoninės “pulko sūnus„. Tėčiui išvažiuojant į komandiruotes, o mamai išeinant į budėjimus, augau buvusioje Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Internatūroje man jau nereikėjo ieškoti, kur koks kabinetas, kur kaip nueiti, viską mintinai žinojau.

Vėliau, jau būdamas chirurgas, grįžau dirbti į tą pačią ligoninę. Nors buvau vadovaujantis chirurgas, senosios akušerės mane vis tiek vadino Renalduku“, - šypsojosi pašnekovas.

Šiemet sukaks jau 40 metų nuo dienos, kai R. Vaičiūnas eina medicinos profesionalo keliu.

„Per tuos metus požiūris į gyvenimą keitėsi, bet visada laikiausi principo, kad ne žodžiais, o darbais reikia rodyti savo meilę žmogui ir tėvynei. Profesionalumo reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų, stengiuosi rodyti pavyzdį. Tiesa tokia, kad reikia mylėti savo darbą, ir tada nė dienos nedirbsi“, - įsitikinęs plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas.

Šiandien R. Vaičiūnas gyvena Palangoje. Nors mokėsi ir ilgus metus dirbo sostinėje, jam pajūris nesvetimas - nemaža vaikystės dalis prabėgo Šventojoje, kur tėtis dirbo statant „Energetiką“, o tėvai Palangoje turėjo namą.

Kas lėmė, kad išsikraustėte iš sostinės?

Netrukus bus dveji metai, kai aš gyvenu Palangoje. Malonus tas pasikeitimas. Mano atvykimas čia buvo ir banalus, ir nebanalus. Visada norėjau gyventi kurorte, be to, mane visada traukė Mažosios Lietuvos kraštas, atrodė paslaptingas ir tarsi prie širdies.

Seniai puoselėjau mintį čia gyventi, tik nebuvo klinikos, kurioje būčiau galėjęs dirbti. Sutapo, kad „Northway“ Klaipėdoje ėmė kurti plastinės chirurgijos departamentą ir pakvietė mane prisidėti prie šios srities vystymo.

Siekiant profesionalaus darbo nepakanka atvykti porai dienų per savaitę. Viskas susiklostė taip, kad kai gavau šį pasiūlymą, kaip tik svarsčiau apie pokyčius, ir nusprendžiau persikraustyti. Pagalvojau - kada, jei ne dabar.

Kaip jaučiatės pajūryje?

Galima sakyti, kad sugrįžau į namus, kur yra ir mano paties prieš 45 metus sodintos eglės. Manęs draugai dažnai klausė, kaip pavyksta prisijaukinti naujus namus, bet iš tikrųjų nebuvo ko prisijaukinti.

Grįžtu į savo namelį, man ten gerai, išeinu pasivaikščioti prie jūros. Ne sezono metu žmonių nedaug, man patinka. Jei norisi paūžti savaitgalį, iki Vilniaus tik kelios valandos.

Vis dėlto tarp Vilniaus ir pajūrio yra ryškus kontrastas. Daug kas, atvykę čia, sako, kad yra kitoks tempas. Ar jums nereikėjo priprasti prie lėtesnio gyvenimo?

Sakote, kad yra kontrastas - yra labai didelis kontrastas. Prieš kokius dvidešimt metų galbūt būtų buvę kitaip, bet dabar tas tempo sulėtėjimas man visai patinka. Viena vertus, sulėtėjo gyvenimo tempas, bet dirbu daugiau, nei dirbdavau Vilniuje.

Darbo čia yra daug ir kartais stebiuosi, kodėl jauni žmonės nevažiuoja į Klaipėdą. Vis dėlto jauniems žmonėms reikia ne tik darbo, bet ir „užklasinės“ veiklos, kurios čia mažiau.

Darbą, ko gero, pradėjote nuo komandos subūrimo?

Taip, atvažiavau vienas ir reikėjo susirinkti komandą. Ji vis dar yra formuojama ir esame atviri, ieškome kolegų, norinčių dirbti kartu. Kolektyve dirbti smagiau, o ir man norisi pasidalinti patirtimi.

Plastinė chirurgija - ne tik grožiui

Plastinė chirurgija daugumai turbūt asocijuojasi su krūtų implantais, grožio operacijomis. Bet juk ne visos plastinės operacijos atliekamos vien dėl grožio?

Jūs labai teisingai pastebėjote. Plastinė chirurgija skirstoma į dvi dideles šakas. Atkuriamoji plastinė chirurgija naudojama atkurti kūno dalį, kurios žmogus netenka dėl ligos, traumos ar panašiai, taip pat jei yra apsigimimas, kuris trukdo žmogui gyventi normalų gyvenimą.

Tai labai sudėtingos, bet sykiu labai įdomios operacijos. Pavyzdžiui, plastinė nosies operacija gali būti atliekama jaučiant fizinį ar psichologinį diskomfortą dėl nosies formos, nosies skeleto deformacijos, kvėpavimo sutrikimo.

Akių vokų - kai užkritusi oda trukdo normaliam regėjimui. Krūtų mažinimo operacijos padeda moterims pamiršti didelių krūtų keliamus nugaros, pečių, kaklo skausmus, leidžia joms būti fiziškai aktyvioms nejaučiant diskomforto.

Kita šaka - estetinės plastinės chirurgijos operacijos, kai iš esmės operuojamas sveikas žmogus, bet siekiama pagerinti jo gyvenimo kokybę. Daug metų dirbau abiejose srityse, bet šiuo metu mano specializacija labiau estetinės operacijos.

Kas svarbu prieš operaciją?

Svarbiausia kalbantis su žmogumi yra suprasti, kokie yra jo lūkesčiai. Jie kartais būna nepamatuoti.

Būna ateinančių su įžymybių nuotraukomis, prašančių padaryti ką nors panašaus?

Ateina. Taip, kaip nuotraukoje, niekas nepadarys, bet matant tas nuotraukas būna aiškiau, apie ką žmogus galvoja, kas jam yra prioritetai. Tada lengviau įvertinti, ar bus galima taip padaryti.

Medicinoje tas įvertinimas, tinkamo būdo suradimas yra labai svarbu. Tai reikalinga ne tik plastinėje chirurgijoje. Aš sakau, kad geras metodas, tik ne vietoje pritaikytas, save diskredituoja. Jei žmogui to nereikia, o tu padarai, žmogus nebus patenkintas, sakys, kad nemato skirtumo, ar panašiai. Techniškai viskas atlikta gerai, bet žmogui to tiesiog nereikėjo. Tas vertinimas ateina su patirtimi.

Galbūt žmonės ne visada įsivaizduoja, kaip atrodys po operacijos, ir tikisi kažko kito?

Pačioje pradžioje, kai tik pradėjau dirbti, buvo rekomenduojama turėti albumą - „prieš“ ir „po“. Tačiau visada galvodavau, kad tai neatskleidžia, ko žmogus norėjo. Šiais laikais, kai yra skaitmeninė fotografija, fotošopas ir įvairios kitos programos, „išoperuoti“ ir parodyti galimą rezultatą žmogui tapo įmanoma per kelias minutes.

Tokios programos taip pat padeda suprasti, ko žmogus nori. „Crisalix“, viena iš programų, kurią naudojame, leidžia sumodeliuoti tikrovišką 3D vaizdą ruošiantis nosies, krūtų ir kitoms operacijoms. Tai ypač naudinga tapo atėjus pandemijai, kai dauguma konsultacijų nuotolinės.

Modeliavimas padeda suprasti, ar pacientas ir chirurgas galvoja ta pačia kryptimi. Vis dėlto visada reikia priminti, kad tikrai nėra garantijos, jog vaizdas tikrovėje bus toks, kaip ekrane, nes viskas priklauso nuo žmogaus odos būklės, paslankumo.

Lemiamas įvertinimas atliekamas susitikus gyvai. Jei po operacijos būna kažkas ne taip, tai beveik visada būna ne dėl kokio nors techninio dalyko, bet dėl nesusikalbėjimo. Dėl to prieš operaciją reikia viską detaliai aptarti.

Ar tenka atkalbinėti žmones nuo minčių apie plastinę operaciją, paraginti neskubėti, pagalvoti?

Tenka. Kažkada seniai vedžiau statistiką, buvo apie 30 procentų pacientų, kurių nebuvo galima operuoti dėl skirtingų priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad nepavyktų padaryti, ko žmogus nori, arba tie norai nerealūs.

Tikrai kartais estetinė chirurgija yra žmogaus kompleksų chirurginis gydymas. O paprastai kompleksus įveikti padeda psichoterapeutai.

Kartais pasikalbėti gyvai su žmogumi reikia ir norint įsitikinti, kad jis adekvačiai suvokia, ko nori. Būna, jog kalbėdamas su žmogumi supranti, kad jis girdi ne tai, kas yra sakoma, o ką jis nori girdėti. Supranti, jog žmogui reikia ne tavo pagalbos, jis turi problemų, kurių operacija neišspręs.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti: kai moterims būna kas nors blogai, jos galvoja, kad, nusipirkus naujus batelius ar rankinuką, viskas pagerės. Taip ir su operacijomis - būna galvojančių, kad įsidėjus krūtų implantus nepaliks vyras, ir panašiai. Bet pasiūlius pasikalbėti su psichoterapeutu ar psichologu, kurie gali padėti rasti problemos sprendimą, reakcija būna emocinga.

Nėra piliulės ar jaunystės eliksyro, kuriuos išgėręs pasidarytum jaunesnis. Taip pat ir plastinė operacija neatliekama tiesiog panorėjus, be priežasties. Žmonėms pasakojame, kokios tai operacijos, kiek trunka, koks yra reabilitacinis periodas. Be to, ne visiems tinka plastinės operacijos - svarbu, kokia yra odos kokybė, audinių paslankumas.

Labai svarbu, ar žmogus nerūko. Pavyzdžiui, savo mamai negalėjau atlikti operacijos, nes ji rūkė kaip Vezuvijus. Tai nėra kokia nors propaganda. Rūkymas iš tiesų labai kenkia odai, kraujo cirkuliacijai, po operacijos gijimas gali būti sunkesnis.

Gal atsimenate, kokio keisčiausio prašymo operuoti esate sulaukęs?

Vienas atvejis man įstrigo iš mano darbo pradžios. Dėl plastinės operacijos vyrų kreipiasi gerokai mažiau nei moterų, vyrų būna gal apie 10 procentų.

Buvo atvejis, kai kreipėsi inžinierius. Jis atėjo nupiešęs schemą, kaip reikia operuoti jo nosį. Pasakiau, kad taip, kaip jis nupiešė su visokiais vektoriais, nebus, ir atsisakiau operuoti. Dar ilgai jis užsirašydavo konsultacijoms, sumokėdavo pinigus, ateidavo su naujomis schemomis...

Jei žmogui atliksiu operaciją pagal savo grožio suvokimą, jam nebūtinai tai patiks. Aš visada noriu, kad žmogus įvardintų problemą, o mes tą problemą išspręsime. Šiais laikais, kai yra skaitmeninė fotografija, fotošopas ir įvairios kitos programos, „išoperuoti“ ir parodyti galimą rezultatą žmogui tapo įmanoma per kelias minutes. Dažniausiai dirbu su publika, kuri nesivaiko madų. Per savo amžių mačiau įvairių madų ir tendencijų, kurios buvo daug žadančios, bet jos taip ir liko tik daug žadančios. Džiazas operacinėje groja kiekvieną dieną. Manau, kad ir kolegos jau įprato. Pastebėjau, jog operacinėse atsirado geros kolonėlės, dirbdami pasiklausome. Tikrai kartais estetinė chirurgija yra žmogaus kompleksų chirurginis gydymas. O paprastai kompleksus įveikti padeda psichoterapeutai.

Grožis - subjektyvus

Vis dėlto dauguma turbūt pasitiki plastikos chirurgais ir jų nuomone apie tai, kas labiausiai tiktų?

Pasitikėjimas gydytoju yra būtinas. Žmonės dabar apie viską pasiskaito internete, žino, pas kurį gydytoją nori kreiptis, pasiskaito apie procedūras, žino, ko nori. Mane tuo labai nustebino žemaičiai. Dirbu ir „Northway“ filiale Kretingoje, ten man labai patinka. Ateina žmonės linksmi, daug juokiasi, bet yra konkretūs, apsisprendę.

Kai kurie pacientai klausia, ką aš jiems siūlyčiau. Bet aš neįkalbinėju nebūtinoms operacijoms.

Savo kabinete Vilniuje turėjau paveikslą. Pacientų klausdavau, ką jie galvoja apie tą paveikslą. Vieni sakydavo, kad labai įdomus, fainas, tada aš sakydavau, kad kažkokia nesąmonė kabo. Kiti sakydavo, kad kažkokia peizelionė, tada mano atsakymas būdavo, kad man labai gražu.

Ką tai reiškia? Bandydavau žmonėms parodyti, kad mūsų grožio supratimas gali labai skirtis. Jei aš jiems atliksiu operaciją pagal savo grožio suvokimą, žmogui nebūtinai tai patiks.

Aš visada noriu, kad žmogus įvardintų problemą, o mes tą problemą išspręsime.

Ką plastikos chirurgai galvoja apie grožio madas, kurios vis ateina, praeina, vėliau vėl grįžta?

Matosi, kad jos ateina ir praeina, taip ir galvojam (juokiasi). Būna, kad žmogus pasiduoda kažkokiai madai... Aš visada pabrėžiu, kad žmogus operaciją darosi ne savaitei ir ne metams. Tai ilgalaikis dalykas. Dėl to visada reikia pagalvoti, ką jūs darysite, kai mada praeis. Bet pas mus labai ryškių madų kaip ir nėra. Dažniausiai dirbu su publika, kuri nesivaiko jų. Per savo amžių mačiau įvairių madų ir tendencijų, kurios buvo daug žadančios, bet jos taip ir liko tik daug žadančios.

Ką patartumėte tiems, kuriems nepatinka vaizdas veidrodyje, bet jie nežino, ką daryti?

Patarimas paprastas - pasitarti su gydytoju. „Google“ gali padėti susigaudyti, kokie yra variantai, bet patikimiausia yra pasikonsultuoti su gydytoju. Jei abejojate, nueikite pas kelis.

Operacinėje skamba džiazas

Šiek tiek atsitraukime nuo operacinės. Esate ne kartą sakęs, kad turite kelis hobius - vairavimą, džiazą ir nardymą. Kuris jums labiausiai prie širdies?

Nardymas turbūt labiausiai prie širdies. Kai atvažiavau dirbti į Klaipėdą, apsidžiaugiau, kad čia yra klubas „Oktopusas“, kuriam priklausau, netoli Plateliai, galėsiu panardyti...

Kiek kartų nėrėte?

Nė karto... Užsivedus su darbais pomėgiams laiko lieka mažai. Bet, kaip sakau, reikia traukinį pastatyti ant bėgių, o kol jis įsibėgės, aš turiu būti tas kūrikas, metantis anglis. Kai viskas įsivažiuos, galima bus pereiti į vagoną-restoraną ir ramiai važiuoti (šypsosi).

O kiti pomėgiai irgi liko nuošaly?

Džiazas operacinėje groja kiekvieną dieną. Manau, kad ir kolegos jau įprato. Pastebėjau, kad operacinėse atsirado geros kolonėlės, dirbdami pasiklausome. Kolegų atsiklausiu, ar neprieštarauja. Kol kas visiems patinka.

O vairavimas yra super. Iš Palangos kasdien važiuoju į darbą Klaipėdoje, vakarais - namo, savaitgaliais - dažniausiai į Vilnių.

Draugai klausia, ar važinėjimas nevargina. O aš jų klausiu - kai važiuojat į Palangą, kaip jaučiatės. Atsako, kad jaučiasi kaip atostogaudami. Tai aš jau beveik dvejus metus vakare grįždamas namo jaučiuosi lyg važiuodamas atostogauti. Tik skirtumas, kad kiti atvažiuoja į kurortą ilsėtis ir už tai moka pinigus, o aš čia gyvenu ir man už tai moka pinigus (juokiasi).

Turėjau mintį, kurios dar neatsisakau - įkurti chirurgų mokyklą. Pats turėjau mokytoją, amžinatilsį Romaną Drąsutį, kuris padėjo man susiformuoti kaip asmenybei, daugiau suprasti apie bendravimą su pacientais, darbo etiką. Man pasisekė, kad jis buvo mano vadovas ir galėjau iš jo mokytis. Žinoma, buvo visokių situacijų, kurias smagu prisiminti, bet gėda pasakoti (juokiasi). Tačiau norisi turėti mokinių, kuriems galėčiau perduoti sukauptą patirtį ir žinias.