Pildosi Kremliaus košmarai: JAV Baltijos šalyse parodė, kokio atkirčio sulauktų Rusija

Tai nebuvo įprastas penktadienio vakarėlis, kai lekiama į miestą pasilinksminti.

Šimtai jaunų vyrų ir moterų – JAV karių iš 82-osios oro desanto divizijos Šiaurės Karolinos valstijoje – sulipo į 7 milžiniškus transporto lėktuvus „C-17 Globemaster III“.

Po 11 valandų skrydžio lėktuvai taip ir nenusileido, bet kariai juos paliko – nakties tamsoje virš centrinės Estijos išsiskleidė parašiutai.

Čia iš JAV atskridusių amerikiečių desantininkų jau laukė jų tautiečiai iš Lietuvos, tokiu pačiu būdu, tik iš mažesnių lėktuvų „C-130“, iššokę užimti pozicijų, imituojant desantinę operaciją, nematytą nuo Šaltojo karo laikų.

Viską akylai sekė šalia sienos su Rusija ratus sukęs specializuotas vadovavimo ir kontrolės, o taip pat elektroninės kovos orlaivis „EC-130H Compass Call“.

Tai tebuvo įspūdinga JAV pratybų dalis. Mat kiek anksčiau, trečiadienį, Estiją jau sudrebino šūviai iš salvinių ugnies sistemų MLRS, kai šalies centriniame kariniame poligone buvo simboliškai pažymėta pratybų „Swift Response“ pradžia.

Didžiausios tokios karinės pratybos Estijoje per pastaruosius 25 metus tėra JAV vadovaujamų pratybų „Defender Europe“ dalis.

Pernai dėl koronaviruso pandemijos gerokai sumažintos „Defender Europe“ turėjo vykti būtent Baltijos šalyse ir Lenkijoje, o šiemet daugiausia dėmesio, karių ir technikos judėjimo sutelkta Balkanuose bei Juodosios jūros regione – Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Vis dėlto sunku patikėti „sutapimu“, kad tuo pat metu, kai Rusija vieną po kitos rengė repeticijas vadinamosios Pergalės dienos paradui gegužės 9-ąją (daugelyje šalių Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje diena minima gegužės 8-ąją, o ne švenčiama žvanginant ginklais), simbolinio galios demonstravimo netrūko ir ten, ką Kremlius laiko „savo artimuoju užsieniu“, – Baltijos šalyse.

Ir nors tai, kad čia iš JAV buvo permesti keli tūkstančiai desantininkų iš 82-osios divizijos, kuri yra greitojo reagavimo pajėgų dalis, nepalyginama su Rusijos skaičiais: Kremlius balandį prie sienos su Ukraina ir jos okupuotoje teritorijoje Kryme sutelkė per 130 tūkst. karių, įvairios technikos, tai buvo simbolinis JAV bei sąjungininkų atsakas.

Net jei pratybos „Swift Response“ bei „Defender Europe“ planuotos ne vienus metus, gerokai prieš įtampos Ukrainoje padidėjimą, žinutė Kremliui yra akivaizdi: čia NATO teritorija, raudona riba, kurios nevalia peržengti.

Tačiau, be žinučių simbolikos, daug svarbesnis yra ir esamų bei būsimų pajėgumų vertinimas: kaip greitai sąjungininkai gali dislokuoti atgrasyti Rusiją galinčias pajėgas, kokių veiksmų turi imtis ir ko dar trūksta, – būtent tai išbandoma pratybose.

Po kelerių metų jose išmoktos pamokos gali ne tik tapti svarbios sąjungininkams, planuojantiems savo veiksmus atgrasant Kremlių, bet ir priversti Rusiją pagrįstai baimintis tų pajėgumų, kurie gali žaibiškai atsidurti Baltijos šalyse.

Sunerimo dėl desantininkų

Neatsitiktinai būtent JAV pajėgų dislokavimas Baltijos šalyse – tiek laikinas, tiek ilgalaikis, nors ir paremtas rotaciniu pagrindu jau kurį laiką erzina Kremlių. Ne išimtis ir pratybos „Swift response“ bei „Defender Europe“, į kurias atkreipė dėmesį vienas pagrindinių ir svarbiausia – oficialiųjų Rusijos ruporų „Rosijskaja gazeta“.

„Amerikiečių desantininkai išsilaipino Estijoje. Gegužės 9-osios išvakarėse buvę sąjungininkai surengė maršą prie Rusijos sienų“, – gegužės 6-ąją guodėsi „Rosijskaja gazeta“.

Toks savotiškas žodžių ir frazių pasirinkimas apie „buvusius sąjungininkus“ – amerikiečius ir painiojant faktus bei išsigalvojimus nestebina – tą dieną amerikiečių desantininkai dar nebuvo surengė šuolių parašiutais virš Nurmsio aerodromo, centrinėje Estijoje, kad nėra visai „prie Rusijos sienų“, nes šis buvęs sovietų laivyno aviacijos, o dabar apleistas aerodromas nutolęs per kelis šimtus km.

Kita vertus, JAV desantinės operacijos Baltijos šalyse nėra naujiena – 2018-ųjų „Swift response“ amerikiečių kariai parašiutais leidosi Lietuvoje. Ir netgi jeigu šiemetinės pratybos 82-jai JAV divizijai yra išskirtinės savo dydžiu – vienos iš kelių divizijos brigadų desantinė operacija vykdyta naktį, JAV karių buvimas Baltijos šalyse Rusiją erzina ne tik dėl paties fakto, naudojamų pajėgumų ar dydžio, o dėl galimybių, kurios atsiveria ir kurias labai aiškiai signalizuoja JAV.

Pirmasis akivaizdus signalas, kurį siunčia amerikiečiai yra bendradarbiavimas su sąjungininkais – Baltijos šalimis, o taip pat Rumunija ir Bulgarijoje.

Pabrėžtinai mandagiose JAV pareigūnų bei kariškių kalbose visuomet akcentuojama „artima draugystė su ištikimais sąjungininkais“, „nuostabi galimybė treniruotis kartu, gilinti sąveiką“ bei „parodyti, kad mes stovime kartu“.

Be politinės tokių diplomatinių pareiškimų potekstės visuomet yra ir praktinis elementas: JAV kariai išties treniruojasi taip, kaip jie kautųsi. Net jei prieš kameras vykdomi raketų MLRS paleidimai atrodo lyg surežisuota šou dalis, ji tėra matoma, skirta signalizavimui.

O dar yra mažiau matoma pusė, kai detalės slypi tarp eilučių.

Ką reiškia greitis ir šūvio nuotolis

Pavyzdžiui, MLRS šūviai Estijoje atlikti pažymint šaudmenų tipus bei jų galimybes. Šaltojo karo laikais MLRS sukurta kaip atsvara sovietinėms salvinės ugnies sistemoms „Grad“ ir „Uragan“, o principas buvo toks pats: iš didelio nuotolio koncentruota MLRS baterijų ugnimi gali būti padengiamas didelis priešininko pozicijų plotas, kuriame naikinama ir gyvoji jėga, ir technika.

© JAV Armijos nuotr.

Tokia taktika yra mirtina ir šiais laikais, pavyzdžiui Ilovaisko mūšio metu 2014-siais būtent Rusijos salvinės artilerijos sistemos sustabdė iki tol pergalingą Ukrainos pajėgų žygį triuškinant separatistus ir pridarė ypač rimtų nuostolių ukrainiečiams, taip pakeičiant ir karo eigą.

Įprastų MLRS doktrina leido vienam paleidimo įrenginiui veikti ir pavieniui: vienas paleidimo įrenginys talpina dvi paletes, kurių kiekviena turi po 6 įprastas raketas arba su tūkstančiais kasetinių užtaisų.

Viena MLRS baterija turi priskirtus 6 paleidimo įrenginius, tad gali paleisti 72 raketas ir padengti plotą, kuriam apšaudyti reikia dešimčių įprastos artilerijos batalionų.

Kaip ir „Grad“ ar „Uragan“, MLRS taiklumas nebuvo stiprioji pusė. Tačiau po 2006-ųjų modernizacijos naujos raketos M30 ir M31 šią sistemą pavertė išties taikliais ginklais – GPS taikymosi mechanizmai leidžia vieną raketą su 91 kg svorio kovine galvute paleisti į taikinį, esantį už 70 km 7 metrų taiklumu.

Tačiau MLRS turi ir kitą savybę – vietoje įprastų palečių ji gali būti užtaisoma naujausia balistinės raketos ATCMS versija, kurios šūvio nuotolis – apie 300 km.

Dar daugiau, nuotoliai žemėlapyje yra viena, o praktinė galimybė iš už dešimčių ar net šimtų kilometrų taikliai apšaudyti priešininko pajėgas, ypač strateginės reikšmės objektus nėra jokie juokai ir profesionalūs rusų kariškiai nesijuokia iš ATACMS raketų.

Būtent amerikiečių pajėgumai ir gebėjimai greitai perdislokuoti pajėgas, paradoksaliai, tampa Kremliaus karinių planuotojų galvos skausmu.

Viena yra tai, ką nuolat triūbauja Kremliaus ruporai, visai kas kita – rusų kariškių bei politinės vadovybės nerimas.

Tai, kad būtent Rusija ištobulino žaibiško didelių pajėgumų perdislokavimo taktiką pastaraisiais metais nuolat pabrėžiama įvairiose studijose, tyrimuose, NATO dokumentuose.

Tačiau rusai nėra vieninteliai, kurie gali žaisti tokį žaidimą, o amerikiečių pademonstruotas MLRS dislokavimas Estijoje yra to įrodymas. Iš tikrųjų tai netgi nėra pirmasis MLRS dislokavimas Estijoje, ką pažymėjo Estijos generolas majoras Indrekas Sirelis, užsiminęs, kad pernai rugpjūtį amerikiečiai iš tos pačios 41-osios artilerijos brigados buvo dislokavę sistemas MLRS ir tada surengtos bendros pratybos su estais.

„Šie šaudymai parodė, kad prireikus tokią techniką galime ne vien priimti, bet ir panaudoti. Nors neturime visų ginkluotės sistemų, svarbu, kad būtume pajėgūs visokeriopai pasinaudoti sąjungininkų palaikymu“, – teigė Estijos generolas, pridūręs, kad pernai išmoktos pamokos itin pravertė, o šį kartą taikinius amerikiečių artileristams nurodinėjo JAV ir Estijos specialiųjų pajėgų kariai – tai įmanoma padaryti ypač efektyviai, turint omenyje didesnį MLRS taiklumą, nei rusiškų „Grad“ ar „Uragan“.

Salvinės raketų ugnies sistemos naudojamos atakuoti ypač svarbius taikinius per didelį atstumą. Jos pasitelkiamos naudojant mobilią kovos veiksmų taktiką, kai sudavusi smūgį technika keičia pozicijas, vengdama atsakomosios ugnies.

Be to, verta paminėti, kad tokių pajėgumų dislokavimas yra platesnio paveikslo dalis – vos prieš mėnesį, balandžio 10-ąją iš Ramšteino oro pajėgų bazės Vokietijoje pakilo keli transporto lėktuvai MC-130J Commando II – tais speciali įprastų „Hercules“ versija, kurią naudoja JAV specialiųjų operacijų pajėgos.

Tą kartą specialiųjų operacijų kariai ėmėsi neįprastos užduoties: ne intervencijos, pastato šturmo, vaduojant įkaitus ar nukaunant itin svarbų taikinį, o valdant HIMARS.

© JAV Armijos nuotr.

Pastaroji, kaip ir MLRS yra salvinės ugnies sistema, galinti leisti valdomas raketas – ji yra kiek mažesnė, lengvesnė ir mobilesnė – iš esmės tai yra nedidelis sunkvežimis su paleidimo įrenginiais ir telpa į „Hercules“ lėktuvus. Vietoje 12 raketų HIMARS gali paleisti 6 įprastas arba vieną ATACMS.

Šį kartą amerikiečių kariai nusileido Konstancoje, Rumunijoje. Čia esančioje JAV karinių oro pajėgų naudojamoje 86-ojoje Rumunijos oro pajėgų bazėje HIMARS išriedėjo iš lėktuvų, pasklido po bazės teritorijos ir imitavo šūvius į Juodosios jūrose pusę.

Viskas truko vos kelias valandas. Tai buvo vadinamoji HIRAN operacija – greitasis HIMARS dislokavimas.

Tikroji Kremliaus baimė

Atrodytų, kas čia tokio, kad salvinės ugnies sistemos greitai permetamos ir dislokuojamos Rumunijoje.

Tačiau HIMARS nėra vien salvinės ugnies platforma – ji yra numatyta būsimajai ir jau išbandytai Lockheed Martin raketai „PrSM“.

© Lockheed Martin

„PrSM“ nominalus šūvio nuotolis siekia „daugiau nei 499 km“, realus – apie 800 km, tačiau spėjamas ir trokštamas – apie 1,5 tūkst. km.

Tiek MLRS, tiek HIMARS sistemas turintis 41-oji JAV artilerijos brigada vos prieš kelerius metus buvo sugrąžinta į Europą ir dabar tapo kone keliaujančiu įspūdingų pasirodymų cirku: žaibiški HIMARS ir MLRS dislokavimai bei šūviai numatomi Bulgarijoje, Norvegijoje ir vienoje Afrikos valstybių.

Dar daugiau, būtent 41-oji JAV artilerijos brigada numatyta tapti amerikiečių kuriamų daugiasričių dalinių – Multi-Domain Task Force, arba MDTF branduoliu Europoje. Daugiasrites operacijas (angl. Multi Domain Operations) ne tik sausumoje, jūrose ar ore, bet ir informacinėje, kibernetinėje erdvėje, netgi kosmose JAV kaip koncepciją vysto ne vienerius metus.

Vienu metu vykstantys kariniai veiksmai turi būti koordinuojami, kontroliuojami procesai, o tai užtikrinančios ryšių technologijos leidžia žaibiškai keistis informacija tarp skirtingų pajėgų rūšių. Tokia idėja pamažu įgauna kūną: iš pradžių kalbėta apie specialius pilotinius dalinius – konkrečias užduotis atlikti sukurtus nedidelius, bataliono dydžio vienetus iki 500 kariškių, kurie būtų greitai ir nesudėtingai perdislokuojami į norimą tašką pasaulyje.

Dabar tokias pajėgas – MDTF – iš pradžių planuojama dislokuoti svarbiausiuose JAV saugumui regionuose – Ramiojo vandenyno regione, kur siekiama atsverti Kiniją, o taip pat Europoje, kur toks MDTF vienetas taptų atsvara Rusijai.

Tai, kad HIMARS ir MLRS aprūpinta 41-oiji brigada jau po kelerių metų gali gauti PrsM bei kitas raketas gali dramatiškai pakeisti galių pusiausvyrą Europoje, o tiksliau būtent Baltijos jūros regione.

Šiuo metu čia Rusija mėgaujasi konvenciniu pranašumu, gebėjimu greitai perdislokuoti pajėgas ir panaudoti savo puolamuosius pajėgumus, pavyzdžiui, balistinių raketų kompleksus „Iskander- M“, kurių šūvio nuotolis yra apie 500 km.

© Raytheon

Bet po to, kai Rusija įžūliai pažeidė vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF) ir JAV bei Kremlius iš šio 1987-ųjų susitarimo pasitraukė, imta kalbėti apie neišvengiamas ginklavimosi varžybas.

Iki šiol amerikiečiai neturėjo simetrinio atsako rusų pajėgumams, tačiau aplink 41-ąją brigadą telkiamas daugiasričių pajėgų branduolys ir gali tapti tuo atsaku, kuris išlygins šiuo metu Rusijos naudai pakrypusią galių pusiausvyrą – tai yra esminė sąlyga palaikyti taiką: būtent galių pusiausvyra, kad ir rizikinga, skirta ne kariniam konfliktui sukelti, o priešingai, jo išvengti arba atitolinti atgrasant priešininką nuo agresyvių veiksmų.

Būtent „Swift response“ Baltijos šalyse ir pademonstruotas būsimasis atgrasymo modelis: JAV neprivalo Lietuvoje, Estijoje ar kitoje šio regiono valstybėje laikyti didelių atgrasomųjų pajėgumų – jie gali būti permetami oru, kaip ir pademonstruota pratybose.

HIMARS ar MLRS sistemos gali būti perdislokuojami per 72 val. nuo įsakymo gavimo ar net greičiau.

Neatsitiktinai pratybose „Swift response“ pasirodė ir šimtai JAV desantininkų – kartu su sąjungininkų specialiosiomis pajėgomis jie ne tik yra greitojo reagavimo smaigalys, bet perimetro apsauga.

Būtent Estijoje prasidėjusiose pratybose buvo imituotas okupacinių pajėgų pasipriešinimas dislokuotoms JAV sistemoms MLRS – priešiškas pajėgas imitavo estų ir britų vadovaujamo NATO priešakinio bataliono kariai. Tačiau amerikiečių desantininkai turėjo aiškią užduoti: apsaugoti strategiškai svarbių artileristų darbą.

© JAV Karinių oro pajėgų nuotr.

Šį kartą toks dabar buvo „priešiškų pajėgų priešlėktuvinės gynybos sistemų slopinimas“ – tai yra akivaizdus signalas, kad amerikiečiai pasiruošę artilerijos smūgiais iš didelio atstumo sutriuškinti bet kokius A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) burbulus.

Tačiau kitą kartą po kelerių metų, kai HIMARS bus apginkluotos PrSM raketomis, misija gali būti ir strateginė: mažiausiai 800, o gal ir 1,5 tūkst. km šūvio atstumas reiškia, kad žaibiškai dislokavus tokias sistemas vienoje ar keliose Baltijos šalyse JAV gali atvėsinti bet kokius agresyvius Kremliaus kėslus, jei tik šių Rusija turi prieš Lietuvą, Latviją ar Estiją.

Šiose šalyse perdislokuotos HIMARS su PrSM gali per kelias minutes pasiekti Maskvą.

Suprantama, tai įsiutintų Kremlių. Bet nebūtina pradėti realių karo veiksmų, užtenka sukurti realią galimybę per labai trumpą laiką suduoti skaudų smūgį Rusijos strateginiams objektams, visai kaip Šaltojo karo laikais, kai Europoje JAV buvo dislokavusios sistemas „Pershing II“.

Ir visa tai gali būti daroma tik tada, jei Kremlius pats savo agresyviais veiksmais pasienyje prašosi atsako. Tai tėra atgrasymo dalis, teorija, kurios ir pati JAV administracija demonstruoja nenorinti išbandyti realybė, tačiau pratybomis demonstruojama: jei Rusija ir toliau rinksis savo agresyvią politiką, JAV yra pasiruošusios imtis tokių veiksmų, kurie išties skaudės Kremliui.