Perdegimas išmokė pamilti save

Dirbo kaip robotas

Meniškos sielos, jautri Asta (vardas pakeistas) suklūsta išgirdusi televizijos laidos dalyvius, kalbančius apie perdegimą, ar tokią išpažintį atradusi interneto portale. Ir ji tai patyrė, bet neviešino, niekur neskelbė. Iš darbo išėjo pasakiusi, kad turi širdies problemų.

„Iš tiesų tada ir nežinojau, kas man yra – visur ieškojau pagalbos, bet negalėjau jos rasti“, – „Bangai“ prisipažino Klaipėdos rajono gyventoja, norėdama padrąsinti kitus, panašioje situacijoje atsidūrusius žmones, kad jie nenuleistų rankų, stengtųsi sau padėti.

Asta išseko dirbdama trijuose darbuose. „Ne tik aš – ir medikai, mokytojai dirba keliuose darbuose, nes mažas atlyginimas: ryte vienur, per pietus kitur, ir vakaro sulauki trečiame, – dėstė pašnekovė. – Judėjau kaip robotas: grįžus namo reikėjo šeimai valgį pagaminti – virtuvėje pasėdėdavau valandėlę.“

Viename darbe Astai patiko: jis buvo kūrybinis ir teikė malonumo. Tačiau kitame buvo nuolatinis stresas, kuris, anot moters, ją pribaigė: grįžus namo nebetraukė net mėgstamiausi užsiėmimai – tokia išsekusi jautėsi ir labai norėjo miegoti.

Asta – perfekcionistė, t. y. žmogus, siekiantis tobulumo. Viena psichologė jai pasakė, kad tobulų žmonių nėra, kad ne bėda, jei ir suklystama, bet ji norėjo padaryti kaip galima geriau, o jeigu nepasisekdavo, išgyveno, kankinosi, kodėl nepadarė, kaip to siekė. „Po to vėl įvykis – reaguoji, analizuoji… Tik vėliau supratau, kad nereikia taip apsisunkinti“, – sakė Asta.

Medikai ligos nenustatė

Tai truko 3 metus. Prasidėjo panikos atakos, priepuoliai. „Širdis daužydavosi taip, kad atrodė, jog mirsiu – už kelių minučių manęs nebebus. Niekada nebuvau patyrusi tokio jausmo – baisi savijauta.

Atsisėsdavau šalia sūnaus, kad jis matytų mane – jeigu nugriūsiu, kad iškviestų pagalbą“, – atskleidė Asta. Ji nesuprato, kas darosi – kviesdavo greitąją, bet medikai nieko blogo nenustatydavo.

Kreipėsi į šeimos gydytoją, bet tyrimai buvo geri. Siuntė pas specialistus, bet ir anie sakė, kad viskas gerai. „Nuėjau pas psichiatrą – prirašė antidepresantų, turėjau daug ir ilgai gerti. Pabandžiau – organizmas nepriėmė, pradėjo kūną dar labiau skaudėti.

Pasakiau, kad nebegersiu – rasiu būdų, kaip sau padėti, – kalbėjo Asta. – Nebepajėgiančią nei galvoti, nei ką nors daryti mama mane atvedė pas vieną gydytoją Gargžduose, kuri nustebino: įėjus į kabinetą, ji žvelgė į mane.

Paprastai gydytojas nepakelia galvos – rašo, dirba kaip kompiuteris, o ši medikė žiūrėdama į mane paklausė, kaip jaučiuosi, ir iš žvilgsnio, veido išraiškos suprato, kad man blogai. Ji pasakė, jog turiu ilsėtis – reikia ilgo poilsio.

Manau, kad šeimos gydytojas, matydamas gerus tyrimų rezultatus, turėtų įtarti, jog tai pervargimas. Mums patiems šeimoje teko spręsti, kas man yra, ir ieškoti pagalbos.“

Liepė stotis ir eiti

Pasitarusi su šeima Asta nusprendė išeiti iš darbo, kad pailsėtų. „Aš gulėjau, ilsėjausi visą mėnesį. Nesinorėjo nė savaitgaliais niekur išvykti, prisiversdavau, bet malonumo nejaučiau – be džiaugsmo, iš būtinybės, kad reikia judėti, – atskleidė pašnekovė. – Pradėjau ieškoti, kaip sau padėti. Viename seminare paskaitininkė pasakė: ne miegok, o stokis ir eik! Nesvarbu, kur – eik! Tie žodžiai man įstrigo. Ir aš ėjau. Kasdien. Sugalvodavau tikslą ir eidavau, pavyzdžiui, į parką. Po metų pasijutau geriau.“

Sirgdama Asta baiminosi eiti į parduotuvę, bet jau išmoko susivaldyti. „Dirbu su savimi: kartoju, kad man viskas gerai. Ir man gerai – panikos atakos baigėsi“, – šypsojosi pašnekovė.

Pasijutusi geriau, ėmėsi kūrybos. „Sužinojau apie kvėpavimo pratimus – kvėpuodavau ir piešdavau, ir mano kūnas atsipalaidavo. Meno terapija – stiprus poveikis, – patikino Asta. – Vėl noriu megzti, nerti, užsigeidžiau net į darbą. Visgi pervargimo pasekmes jaučiu ir po 3 metų: stipriai reaguoju į stresą – trūksta oro, pykina, svaigsta galva. Anksčiau to nebuvo.“

Asta sakė maniusi, jog esanti stipri. „Bet man viskas susikrovė ir „užvirė“ smegenys. Man visada sakydavo, kodėl aš viską savyje kaupiu – išsikrauti patardavo, bet aš nemokėjau.

Matyt, reikėjo patirti tą sunkumą, kad į daugelį dalykų pažvelgčiau kitaip. Iki tol savęs nemylėjau – dabar mokausi, – atskleidė pervargimą patyrusi jauna moteris. – Anksčiau galvojau, kad pirmiausia – šeima, vaikai. Duoti jiems pirmiausia reikia – juk mus mokė dalintis.

Dabar skaniausią kąsnį – sau, kavą geriu iš gražiausio puoduko – nebetaupau, mėgaujuosi. Anksčiau taip skubėjau, kad negirdėjau, nemačiau, kas aplinkui dedasi, nesupratau, išgėriau kavą ar ne… Kai man draugės dabar sako, kad neturi laiko, joms visada patariu nepervargti.“

Asta įsitikinusi, kad šia liga susirgęs žmogus tik pats sau gali padėti bei šalia esantys artimieji. „Kūryba, piešimas man buvo vaistai. Kai padariau daug darbų, pasakiau, kad „išsipiešiau“ sunkumus pradžiugindama artimuosius. Pati sau padėjau ir mėgaujuosi gyvenimu. Džiaugiuosi – kitaip žvelgiu į pasaulį, kitokias spalvas matau ir kitiems patariu“, – kalbėjo Asta.