Per krepšinį kai kas ir vyrą visam gyvenimui susiranda

Irena GREIČIŪNIENĖ, krepšininko žmona

Mano visa šeima - vyras, vaikai, net anūkai - visi prikritę žiūri krepšinį, o aš ne. Valentinas, girdžiu, ir dabar žiūri, o aš esu virtuvėje, nesidomiu. Varžybas pasižiūriu gal tik priešokiais, bet krepšinis vis dar mane jaudina, nes per jį susiradau patį pačiausią vyrą.

Noriu pabrėžti, kad vyras mane nusižiūrėjo, ne aš jį. Tada dirbau medicinos sesele. Kai Klaipėdos sporto rūmuose vykdavo aukštesnio lygio varžybos, budėdavo gydytojas ir med. sesuo. Krepšininkai juokdavosi: nieko Valentinui dar nenutiko, o jau bėga pirštelį atkišęs pas sesutę, kad papūstų.

Vyras man nepasakoja apie varžybas. Ateinu, paklausiu, kas žaidžia. Po kiek laiko įkišu galvą, pasižiūriu, koks rezultatas, o jeigu nepažiūriu pabaigos, paklausiu, kas laimėjo. Neturiu ir savo komandos, už kurią labai jau sirgčiau. Žinoma, kol draugavome su būsimu vyru, tai labai domėjausi krepšiniu.

Dabar mano žinios apie krepšinį skurdžios, nieko daugiau nekomentuosiu, nenoriu Valentinui padaryti gėdos.

Artūras RAZBADAUSKAS, Klaipėdos universiteto rektorius

Su draugais neišeina žiūrėti čempionato varžybų, nes labai netinkamas laikas - rodo darbo valandomis. Tenka parėjus namo atsisukti ir žiūrėti vakare su žmona. Žinoma, prieš tai stengiuosi nesužinoti rezultato, nenaršyti internete.

Pirmas įspūdis geras. Matyti, kad ir sirgalių kiekviena komanda turi. Atrodo, čempionatas vyksta gana toli nuo Europos, bet europiečiai - ir graikai, ir lietuviai, ir kiti - sugeba ten nuvykti.

Lietuvos komandoje nėra žvaigždžių, bet matyti, kad žaidžia komanda. Tai ne vieną kartą akcentavo ir patys žaidėjai. Pirmi rezultatai buvo netgi puikūs.

Man krepšinis ar futbolas labiausiai patinka tada, kai būna laisvas, kai orientuojamasi labiau į puolimą ir žaidimas nebūna gynybinis, atsargus. Man patinka, kai improvizuojama, kaip muzikoje ar mene. Kai žaidimas yra įstatytas į rėmus, gal jis ir racionalus, bet nėra gražus.

Nemanau, kad domėjimasis krepšiniu Lietuvoje sumenko, jis tik didėja. Tai, kad čempionatas vyksta Indonezijoje, Filipinuose ir Japonijoje, t. y. rytinėje pasaulio dalyje, mums, europiečiams, nėra pats tinkamiausias dalykas. Reikia turėti ir laiko, ir pinigų, kad galėtum ten nuvažiuoti. Sunku būtų tikėtis, kad mūsų ten nuvyks 25 tūkstančiai - reikia kažkam ir dirbti.

Renaldas KULIKAUSKAS, klaipėdietis

Kai draugai stebisi, bandydamas jiems paaiškinti, kodėl nežiūriu krepšinio, juokauju, kad tai mano protestas. Bet kiekvieną dieną žiūriu „Panoramą“, tai mano dienos naujienų šaltinis. Paskutinė jos dalis, kuri man neįdomiausia, yra sportas, bet ją vis tiek kažkodėl žiūriu. Taip sužinojau apie Lietuvos sėkmę, bet rungtynių nemačiau. Kartais pasižiūriu nacionalinės rinktinės žaidimą.

Esu buvęs krepšinio varžybose - bičiuliai nusitempė į „Švyturio“ areną pasižiūrėti, kaip žaidžia „Neptūnas“. Pažinimo dėlei nuėjau vieną kartą, ir to užteko.

Klubinio krepšinio nežiūriu iš principo todėl, kad, mano nuomone, nėra prasmės, pavyzdžiui, sirgti už „Neptūno“ komandą, kai joje klaipėdiečių žaidžia vienas arba du. O pinigai, kuriuos Savivaldybė, net neatsiklaususi miestiečių, skiria „Neptūno“ klubui, išleidžiami užsienio legionieriams pirkti. Kokia tada tai miesto komanda? Tai nėra žmonės, kurie augo Klaipėdoje, sportavo čia, o talentingiausi iš jų remiami mokant jiems atlyginimus tam, kad džiugintų miestą ir siektų aukštumų nacionalinėje rinktinėje.

Natūralu, kad dabar tas sirgimas už mūsų rinktinę yra sumenkęs. Kažkada, kai lietuviai dėdavo į kaulus CSKA, krepšinis buvo mūsų valstybinio pasididžiavimo objektas. Įsivaizdavome, kad mes kaip tauta dedame į kaulus mūsų okupantui. Dabar to prieskonio nebeliko, bet iš inercijos mes vis dar liaupsiname krepšinį ir jam skiriame perteklinį finansavimą. Jau seniai reikėjo daryti taip, kaip daugelyje šalių, - tolygiai finansuoti skirtingas sporto šakas tam, kad vaikai matytų herojus ne tik krepšinyje.

Dalia GRIKŠAITĖ, Klaipėdos universiteto vyr. specialistė ryšiams su visuomene

Esu šalia krepšinio, gyvenu paralelinėje visatoje. Žinau, kad pasaulio krepšinio čempionatas vyksta Maniloje, bet pati kažkaip šį kartą „nepasikabinau“. Kai Klaipėdoje vyko Europos krepšinio čempionato pogrupio varžybos, vadovavau medijos centrui, galima sakyti, tomis dienomis arenoje gyvenau tik krepšiniu.

Dabar neskaičiuoju prarastų kamuolių ar pelnytų tritaškių. Žinau tik fragmentus, kad latviai nugalėjo prancūzus ir kad visi sakė „vau“, mačiau paskutinius epizodus, kaip Lietuva sutvarkė Juodkalniją 20 taškų persvara, pasidžiaugiau, vadinasi, esame stiprūs. Matau, kad keli mano pažįstami serga už Lietuvos rinktinę Maniloje, ir labai džiaugiuosi, kad jie ten yra.

Žinoma, jaunystėje labiau sirgau už krepšinį. Tada buvo „Žalgirio“ laikai su Rimu Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi, Arvydu Saboniu, Sergejumi Jovaiša ir kt. Apie „Žalgirį“ tada žinojome viską: ir knygas turėjome, ir iškarpas iš laikraščių rinkdavome. O dabar kažkaip ėmiau ir išaugau iš krepšinio, ko gero, dėl per didelio užimtumo - nebelieka laiko dar ir šitą sritį užgriebti.

Manau, kad tie, kurie gyvena krepšiniu, užginčytų pasakymą, kad Lietuvoje nebeliko krepšinio žvaigždžių. O Domantas Sabonis arba Jonas Valančiūnas? Jeigu jie Amerikoje yra žvaigždės, tai kodėl Lietuvoje negalėtų jomis būti? Gal šiais laikais mažiau sergama už krepšinį todėl, kad keičiasi žmonės, galbūt dabar kitiems interesams atiduodamas prioritetas.

Tikrai neprognozuosiu, kas susitiks finale. Tada reikėtų domėtis. O kai pradedi tai daryti, atsiranda azartas, tai reikalauja daug laiko ir jėgų, netgi nervų, jeigu pralaimi. Todėl aš krepšinį šį kartą mylėsiu atsargiai - per atstumą.

Gintautas MOCKEVIČIUS, 50 metų išdirbęs Klaipėdos autobusų parke

Lietuvos komanda padarė gerą įspūdį. Joje yra neblogų krepšininkų: ir Rokas Jokubaitis, ir Tadas Sedekerskis, ir Mindaugas Kuzminskas, jau neskaitant tokių mūsų lyderių kaip Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas.

Latviai nustebino, nors žaidė be savo lyderio Kristapo Porzingio. Broliukai mūsų gerai pasirodė.

Šiais laikais turbūt mažiau žmonių serga už Lietuvos komandą. Kai „Žalgiris“ žaisdavo su CSKA, dar būdamas studentas nepraleisdavau nė vienų rungtynių sporto halėje. Man atrodo, kad tais laikais buvo didesnis ažiotažas, tokių žvaigždžių dabar nėra, kokios buvo Modesto Paulausko laikais, o paskui atsirado ir Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis. Visi jie buvo labai stiprūs.