Jis prognozuoja, kad laikui bėgant dalis jos trumpo kaupimo laiko nulemtų elementų, tarp kurių yra vienkartinės bei periodinės išmokos, turėtų išnykti ar bent jau sudaryti nedidelę išmokų dalį.
Mokslininko nuomone, jei pensijų fonduose kaupiamą turtą, kaip siūlo dalis politikų bei visuomenės veikėjų, būtų nutarta leisti atsiimti, valstybė savo ruožtu turėtų susigrąžinti savo priemokas ir jas panaudoti dabartinių pensininkų reikmėms.
Pensija ar momentiniai poreikiai?
Leidimas išsigryninti pensijų santaupas tik paskatintų neracionalų elgesį – kuo greičiau „pravartoti“ tai, kas sukaupta (ypač neracionaliai tada, kai aktyvų vertė kritusi), o paskui skųstis, kad pensijos per mažos ir iš jų neįmanoma išgyventi.
Kaupiama būtent pensijai – ilgalaikei periodinei išmokai iki gyvos galvos, o ne vienkartinei išmokai, sulaukus ar net ir nesulaukus atitinkamo amžiaus. Ir valstybės priemoka skirta tik tam, kad būtų paskatintas taupymas būtent pensijai, o ne laisvai disponuojamoms santaupoms.
Mokesčių mokėtojų pinigais jokiu būdu neturėtų būti skatinama asmens užgaida pasiimti tuos pinigus ir patenkinti einamuosius vartojimo poreikius. Jei jau būtų leista anksčiau laiko išgryninti sukauptą sumą, valstybės priemoką būtų teisinga išskaityti.
Suprantamas noras turėti santaupas, kuriomis laisvai bet kada būtų galima disponuoti, bet pensijų kaupimas skirtas ne tam tikslui, tam yra kiti taupymo ir investavimo instrumentai.
Turime 18, reikia bent 35 metų
Dabartinė kaupimo sistema atspindi šiuo metu esančią pusiausvyrą tarp norų ir galimybių. Norai ir lūkesčiai yra dideli – kad kaupiamoji sistema ženkliai didintų socialinio draudimo pensijas.
Tačiau palyginti nedidelis kaupiamosios įmokos tarifas, santykinai trumpas sistemos veikimo laikas bei nuolatiniai jos kaitaliojimai, o dar ir dabartiniai karo bei kitų priežasčių sukelti finansų rinkų svyravimai gerokai mažina galimybes.
3 procentų kaupimo tarifas iš tikrųjų nėra toks jau didelis, kad per 18 sistemos veikimo metų iš vidutinio atlyginimo galima būtų sukaupti bent pusės socialinio draudimo pensijos dydžio anuitetinę išmoką.
Geriausiu atveju – ketvirtadalio (su valstybės priemoka, bet ji mokama tik nuo 2014 metų). Tik 35-40 metų kaupimo laikotarpis leistų visiškai įvertinti mastą, kuriuo kaupiamoji sistema prisidėtų prie socialinio draudimo pensijos, ir tai būtų ne mažiau kaip pusė jos dydžio.
Dabartinės vienkartinės, o vėliau ir periodinės išmokos turi išnykti, jos yra tik laikinas sprendimas, kol pensijų sistema nėra visiškai subrendusi. Kitaip tariant, dar didelė dalis gyventojų kaupime dalyvavo per trumpai ir per menkai, kad sukauptų normaliam anuitetui reikalingą sumą.
Pastaruoju metu daug priekaištų sulaukia automatinio įtraukimo į pensijų kaupimą mechanizmas. Tačiau automatinis privalomas įtraukimas į Sodros sistemą , kai tik pradedi dirbti, dabar jau įprastas, jo logika visuomenėje suprantama. Ir čia įtraukiama ne su trijų procentų, o su kur kas didesniu privalomu tarifu.
Iš esmės kaupimas II pakopoje yra tarsi papildoma kvazi-privaloma prievolė papildomai pasirūpinti savo pajamomis senatvėje, kad jas užtikrintų ne tik būsimos dirbančiosios kartos atlyginimai, bet ir kapitalas.
Šią prievolę vykdyti įstatymas leidžia netgi pernelyg liberaliai: galima jos atsisakyti, o jos vykdymas skatinamas valstybės įmoka į kaupiančiojo sąskaitą. Pakartotinis automatinis įtraukimas, vieną kartą atsisakius, galbūt ir galėtų būti pakeistas asmeniui siunčiamu priminimu, kad dalyvauti verta, argumentuojant tokio dalyvavimo naudą.
Galima būtų svarstyti, ar nevertėtų dabartinę „antrąją pakopą“ transformuoti į profesinių pensijų sistemą, vietoje valstybės priemokos kaupimo dalyviui įvedant darbdavio įmoką (atitinkamai sumažinus darbdavio apmokestinimą).
Nes valstybės priemoka kaupiančiajam nėra visiškai neginčytinas dalykas ir turėtų būti tik laikina priemonė, skirta artėjančios demografinės disproporcijos tarp darbingo ir pensinio amžiaus žmonių skaičiaus neigiamoms pasekmėms pensijų adekvatumui įveikti. Automatinis įtraukimas tokiu būdu natūraliai virstų sutarties su darbdaviu dalimi.
Rinkoms natūralu svyruoti
Kaupiamoji sistema kur kas labiau negu einamojo finansavimo socialinis draudimas pažeidžiama svyravimais pasaulio finansų rinkose: ypač tai pabrėžiama nesėkmingais metais.
Daugiau kaip 20 proc. pensijų fondų vieneto vertės augimas 2021 metais nebuvo pasitiktas džiūgavimu viešoje erdvėje, bet beveik 14 proc. kritimas 2022 metais sukėlė kritikos bangas.
Svyravimai yra neatsiejama finansų rinkų ypatybė, ją reikia suprasti ir prie jos derintis. Jaunesnėms dalyvių kohortoms pakanka laiko praradimams atstatyti, bet priešpensinio amžiaus dalyviui jo pensijų turto vertės kritimas gali būti labai skausmingas.
Deja, gyvenimo ciklo fondų sistema kol kas nepasirodė pajėgi apsaugoti vyresniųjų kohortų santaupas – 2022 metų vieneto vertės kritimas 1954-60 metų gimimo dalyvių tikslinės grupės fonduose taip pat buvo apie 14 proc., o 2021 metų augimas tik apie 3-4 proc.
Tokioje situacijoje galima būtų siūlyti vyresniems atidėti anuiteto pirkimą ir laukti, kol turto vertė atsistatys, bet turto išsaugojimo fondai nepajėgia užtikrinti reikiamo augimo.
Tačiau visumoje pensijų fondų veikla buvo sėkminga ir dalyviams naudinga. Ne veltui neseniai EBPO vertinimu mūsų pensijų fondai buvo pripažinti antrais pasaulyje pagal turto augimą (primenu, kad pensijų turtas yra ne valdytojų turtas, o fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, kurios augimas ir pripažintas antru pasaulyje). Jei įdėtą eurą, nepaisant nuolatinių sistemos kaitaliojimų ir krizinių laikotarpių, pavyko padidinti 2,5 – 3 kartus, tai labai geras rezultatas.
Šios išvados visai nepaneigia faktas, kad socialinio draudimo pensijos augo sparčiau. Puiku, kad paskutiniojo meto spartus ekonomikos ir atlyginimų augimas sukūrė palankias galimybes politiniams sprendimams didesnes lėšas panaudoti socialinio draudimo pensijų finansavimui. Papildomos lėšos atiteko dabartiniams pensininkams, kurie ir neturėjo galimybių pakankamu mastu dalyvauti pensijų kaupime.
Tokį „paspartintą“ socialinio draudimo pensijų augimą kaupiamajai sistemai sunku pralenkti, tačiau jis negali tęstis be galo ir ateityje augimo galimybės turėtų išsilyginti.
Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kaip pensijų kaupimui skirti pinigai galėjo būti „investuoti“ į nieko bendra su investavimu neturinčią „Sodrą“ ir uždirbti tenai didesnę grąžą.
Didžioji jų dalis ten iš viso nepatektų, būtų panaudota einamosioms vartojimo reikmėms, šiandien mokamos pensijos gal būtų bent kiek ir didesnės, bet 1,4 milijono kaupimo dalyvių būtų be santaupų, užtat su pažadu, kad „paspartintas“ augimas tęsis dešimtmečius ir viską kompensuos.
Rašyti komentarą