Pedagoginį darbą iškeitė į floristiką: „Pradėjau labai daug šypsotis“

Kadaise svajojusi tapti kūno kultūros mokytoja arba trenere, šiandien moteris teigia, jog sielos ramybę ir iš naujo atsiradusią meilę darbui atrado prieš 4-erius metus, įkūrusi savo gėlių studiją. Tačiau kad tai įvyktų, teko išgyventi ir ne itin malonių akimirkų.

Kaip Jūsų gyvenime apskritai atsirado floristika?

Šiaip visą gyvenimą svajojau tapti kūno kultūros mokytoja arba trenere. Visada užsiėmiau sportu, nuo pirmos klasės žaidžiau tinklinį. Bet, aišku, mano pirmoji meilė neišleido manęs į Kauną, kur turėjau studijuoti. Sakė, ne ne, nieko panašaus nebus, Kaune ten klesti mafija... Tad pasilikau Klaipėdoje ir įstojau į buhalteriją. Baigiau, tačiau mokydamasi kartu žaidžiau ir tinklinį. Per tai labai susibendravome su mokyklos vadovybe ir direktorius manęs nebepaleido. Sakė, man reikia, kad tu pasiliktum ir toliau vestum į priekį komandą. Tada dar prie viso to pasakė, kad patvirtino naują želdinių dizaino specialybę, į kurią turėjo surinkti pirmuosius studentus. Paprašė, kad ir aš ten stočiau. Galvoju tada, gerai, rožę, ramunę žinau, o daugiau nieko! Taip prasidėjo mano kelionė į floristiką. Atsimenu, dėstytojas Sigitas Kaminskas labai gražiai papasakojo apie gėles, vėliau, aišku, atsirado ir kiti...

Taip po truputį ir „užsikabinau“ su tais želdiniais ir augalais. Paskui pradėjau studijuoti tęstinėje studijų programoje. Viename salone atlikau praktiką, kuriame įgavau daug patirties. Vėliau mane perkėlė į „Sodo centrą“. Labai mėgau bendrauti su klientais. Paskui prasidėjo pavėsinių ir pergolių mada, tai tapau tokia daugiau medienos vadybininkė, tačiau ir tuomet be gėlių jau nebegalėjau būti.

Vėliau sulaukiau vienos dėstytojos skambučio, kuri pasiūlė kandidatuoti į darbo vietą Klaipėdos miesto savivaldybėje. Ir iš karto po jo sekė kitas skambutis iš Siuvimo mokyklos. Siūlė dirbti su kurčiaisiais. Tuo metu mano mama jau gulėjo ligoninėje, ir, atsimenu, klausiau jos, ką daryti? Mama sakė: „Asta, eik dirbti, kur galėsi būti labiau reikalinga žmonėms, ten, kur “švariai„ galėsi apsirengti, kostiumėlį apsivilkti.“

Gestų kalba lydėjo nuo vaikystės, nes tėvelis buvo kurčias. Auksinių rankų žmogus jis buvo, matyt, tą kantrybę, kruopštumą ir atsidavimą darbui paveldėjau iš jo.

Taip pasirinkau darbą mokykloje. Tikėjau, kad, dirbdama tokį darbą, galėsiu žmonėms suteikti daugiau naudos.

O po 15 metų darbo mokykloje atsiradau čia, savo gėlių studijoje.

O kaip kilo idėja atsidaryti savo gėlių studiją?

Po 15 metų darbo floristikos mokytoja Klaipėdos technologijų mokymo centre mano gyvenime įvyko lūžis. Verkiau, dvejojau, atrodė, kad jau pati su savimi nebesusitvarkau. Tada pasakiau vyrui, kad pribrendau permainoms. Dar nežinojau, kam konkrečiai, tačiau suvokiau, kad didžiausias noras buvo kardinaliai pakeisti gyvenimą. Pabandyti pakeisti šukuoseną, pakeisti namus, tik neišsižadėti šeimos ir draugų.

Aišku, visada šalia buvo mano kolegė, kuri mane ir pastūmėjo atidaryti savo gėlių studiją. Kad ir kiek tuo metu svarsčiau, visgi žmogus, kuris nuolat lipo ant kulnų ir drąsino, daug prisidėjo prie šiandieninės mano veiklos. Didelis palaikymas buvo ir yra iš vyro, vaikų, sesers. Tada kažkaip ir atsirado ši vieta. Iš pradžių turėjau mintį tiesiog vesti floristikos mokymus ir kursus šioje studijoje. Bet pirmaisiais metais buvo labai sunku įsivažiuoti. Matyt, todėl, kad norėjosi pailsėti nuo mokyklos ir visų tų pamokų vedimo. Tačiau kai susidėjau viską į „stalčiukus“, prasidėjo vaikų ir suaugusiųjų gimtadienių, mergvakarių užsiėmimai kartu su edukacijomis, tada viskas stojo į vietas.

Ar nebijojote konkurencijos? Juk gėlių salonų šiuo metu yra jau tikrai daug.

Na, aš nesu linkusi stebėti, kas, kaip ir ką daro. Nors man ir sako, kad aš neva turiu eiti ir žiūrėti, kaip kiti žmonės dirba šioje srityje, kokias naujoves pritaiko ir t. t. Mano naujovės yra kursai, įvairūs interneto puslapiai. O šiaip dirbu ir draugauju su visais. Su visais pasiskambiname ir padedame vieni kitiems. Jeigu kažko neturime, ko klientas atėjęs prašo, visada nusiunčiu jį į kitą gėlių studiją, kuri, žinau, kad turės tai, ko žmogui reikia. Todėl jokios konkurencijos tikrai nejaučiu. Dirbu savo malonumui.

Kaip atrodo Jūsų darbas? Ar užtenka vien idėjų internete, ar važiuojate ir į užsienio parodas?

Važiuoju ir į parodas, ir į seminarus įvairiausius. Smagu pasidalinti patirtimis, idėjomis, tais pačiais naujais internetiniais puslapiais, kai susirenka floristai iš visos Lietuvos. Tačiau, suprantate, mes galime daug sukurti ir padaryti, juk technologijas ir metodus žinome puikiai. Bet ar kas nors tai pirks? Ar mūsų žmonės tikrai supras naujausias tendencijas?

O ko žmonės dažniausiai prašo? Ko jie labiausiai nori? Kokia yra ta mūsų šalies rinka?

Žiūrint, kam ko reikia. Vieni nori, kad puokštėse būtinai būtų prikabinti drugeliai, kitiems to nereikia. Mes daugiau dirbame su lauko gėlėmis, puokštės atrodo laisvos. Ir mūsų klientams tai patinka. Žmonės nori paprastumo. Lygiai ta pati paprastumo tendencija išryškėja ir apželdinimo srityje. Klientai nori natūralios gamtos vaizdo, kad nebūtų visko perkrauta. Visgi dauguma intensyviai dirba ir neturi kada ravėti ir nuolat puoselėti augalų. Lietuviai apskritai yra santūresni.

Nors pirmus metus po gėlių studijos atidarymo darbai įsibėgėjo šiek tiek sunkiai, šiandien Asta Piliutikienė sako, kad nebejaučia nei prabėgančių valandų, nei nuovargio.

O šiuo metu stipriai jaučiama sukulentinių augalų mada. Panašiai, kaip neseniai buvo ir su „miegančiomis“ rožėmis. Tačiau stebime, kad į madą „pareina“ ir visos senos, dar mūsų močiučių augintos gėlės: fikusai, kinrožės, smidrai, alijošiai, sansevjera ir t. t. Žmonės labai stipriai žiūri į ekologiškumą, naudą sveikatai, grožiui ir pan.

Tikriausiai galima teigti, kad ši gėlių studija Jums yra tarsi savotiški sielos namai?

Mano vyras man nuolat sako, kad pradėjau labai daug šypsotis (juokiasi). Kartais net pamirštu, kiek valandų: būna, vyras skambina man pusę 9 vakare, o aš dar studijoje. Kai pasilieku viena pati, pastebiu, kad pasidarau daug daugiau darbų, nes labiau susikoncentruoju vakare, negu dienos metu. Prieš didžiąsias šventes, būna, grįžtu ir pusę dviejų nakties. Nebejaučiu nuovargio. Sakau, net vyras pastebi, kad tapau kitokia. Jis labai mane palaiko ir dažnai sakydavo, kad nori, jog ir aš, ir vaikai būtų laimingi. Nes, būdavo, kad grįžtu iš mokyklos, namuose viskas erzina, tada išsilieju ir ant vaikų... Galiausiai niekada nebuvau ta, kuri liptų kitiems per galvas. Nenoriu dirbti tokiu principu. Noriu su visais bendrauti draugiškai. Visiems užteks vietos po saule.

Darote ir gedulo puokštes, vainikus. Kokios tendencijos tvyro šioje srityje? Ar keičiasi kas nors, ar klientai prašo standartiškų gėlių ir jų kompozicijų?

Taip, gedulo tendencijos taip pat pamažu keičiasi. Aišku, kaip ir minėjau, mes, lietuviai, esame santūrūs, todėl baltos spalvos dominavimas gedulo puokštėse ir kompozicijose išlieka. Tačiau aš visada paklausiu, kokios spalvos rūbais žmogus yra pašarvotas ir pagal tai, klientui leidus, parenku gėlių spalvas. Urnas, žinoma, papuošiame kitaip. Būna, kad papasakoja, koks buvo tas žmogus, tada gėlių kompozicijos vėl keičiasi, stengiamės, kad ji atitiktų iškeliavusio asmens būdą, galbūt atspindėtų kažkokius jo pomėgius.

Ar per visos savo gėlių studijos veiklos metus turėjote kokį nors užsakymą, kurį įgyvendinti Jums tapo nemažu iššūkiu?

Sudėtingiausi būna techniniai sprendimai. Ką konkrečiai padaryti - aš žinau. Kaip kabės, kaip išsilaikys augalai, jeigu bus kondicionierius įjungtas, jeigu judės arba kažkas pasvirs - tai yra sunkiausi kūrybos klausimai. Tada kreipiuosi į kitas kolegas, savo vyrą, kurie padeda rasti tinkamus sprendimus. Aišku, būna visko. Ypač kai būna karštos dienos, tai pergyvenu ir jaudinuosi dėl kiekvienos gėlės, ar nenuvys per greit klientui.

O ypač jei tenka dekoruoti lauko erdves, kažkokius priėmimus ar vestuves, nuolat svarstau, koks bus vaizdas? Kokį jį matys, pavyzdžiui, jaunieji? O jeigu dar pradeda lyti tuo metu, kai pati jau esu išvykusi? Tai vat tokie mano rūpesčiai šiame darbe.

Kaip manote, kokios šiandien mūsų šalyje vyraujančių gėlių puokščių ir dekoro mados po kokių 5-erių metų pasikeis? Ar su gėlėmis tokie dalykai visgi yra visiškai neprognozuojami?

Manau, kad floristikos srityje tikrai sunku nuspėti, kokie pokyčiai bus ateityje. Rožės, manau, visada išliks klasika ir jos turbūt niekada neišeis iš mados, su bijūnais - tas pats. Nors buvo toks laikas, kai jų, atrodo, irgi niekam nereikėjo. Bjūninės rožės, gipsofilas, smilginiai augalai, pievų gėlės išlieka labai populiarūs.

Žinoma, labai keičiasi vestuvių ir jų puošybos tendencijos. Kas, be abejo, taip pat diktuoja pokyčius ir floristikos srityje.

Gėlių studijoje „Samanota“ neišvysime standartinių ir akiai jau įprastų gėlių žiedų. Čia vyrauja lauko gėlių tendencijos, puokštės kuriamos „laisvės“ pagrindu.

Šiuo metu stipriai jaučiama sukulentinių augalų mada. Panašiai, kaip neseniai buvo ir su “miegančiomis„ rožėmis. Tačiau stebime, kad į madą “pareina„ ir visos senos, dar mūsų močiučių augintos gėlės: fikusai, kinrožės, smidrai, alijošiai, sansevjera ir t. t.“, - teigė Asta Piliutikienė. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.