Pažvelgti į pasaulį gyvūnų akimis

"Aš mėgstu spėlioti, vaizduotis, kaip pasaulį ir mus jame suvokia gyvūnai. Mes esame linkę gyvūnams priskirti žmogiškas savybes, įsivaizduojame, kad jie viską supranta taip pat, kaip ir mes. Bet juk anaiptol - jų patyrimas ir pasaulio suvokimas yra visai kitoks.

Beje, man nepatinka galvoti, kad tai mes esame jų šeimininkai, ir labai nemėgstu žodžio „augintinis“. Man atrodo, kad esame lygiaverčiai namų gyventojai ir, ko gero, dar būtų galima pasiginčyti, kas kurį augina", - svarstė fotomenininkė, kol mudvi abi dar ir dar kartą akimis glostėme jos kurtus kasdienybės istorijų paveikslus.

Mes esame linkę gyvūnams priskirti žmogiškas savybes, įsivaizduojame, kad jie viską supranta taip pat, kaip ir mes. Bet juk anaiptol - jų patyrimas ir pasaulio suvokimas yra visai kitoks.

Tikriausiai ne vienas esame patyręs tą jausmą, kai negalime atitraukti akių nuo fotografijos. Atrodo, kad ji užburia, įtraukia ir nepaleidžia.

„Fotografija leidžia mums sustabdyti akimirką, į kurią gali įsižiūrėti, būdamas kitoje budrumo būsenoje, nei įprastai tekant gyvenimui. Sustabdytame momente mes tarsi per didinamąjį stiklą matome detalių grožį, pulsuoja faktūros ir spalvos, alsuoja šviesa.

Telieka stebėtis, kiek visko aplink mus užkoduota. Užčiuopęs ypatingą momentą, gali būti jame, tyrinėti, išjausti“, - pasakojo Viktorija.

Ir iš tiesų, juk fotografijoje dalis kasdienių pojūčių tarsi nukertama. Mes negirdime, neužuodžiame, negalime paskanauti, tad natūralu, kad regimasis pasaulis atsiveria mums ypač jautriai.

„Fotografijoje labai svarbi šviesa, kompozicija, detalės. Pastarosios tampa labai garsios, per jas pradedi patirti pasaulį“, - kalbėjo fotomenininkė.

Ji atvira - kai kuria šeimų kasdienybės istorijas, neretai save pagauna esant tarsi visai kitame dažnyje.

„Patenku į neįtikėtino budrumo būseną, aplinką patiriu gerokai jautriau. Dienų šurmulyje gali manyti, kad viskas daug paprasčiau, bet kai persijungi į kitą režimą ir per fotoobjektyvą pradedi žvalgytis akyliau, tarsi atsiveria antras dugnas“, - pasakojo Viktorija.

Vartant fotomenininkės kurtus šeimų portretus atrodo, kad gyvūno kasdienis pasaulis ne ką mažiau intriguojantis nei žmogaus. Ir tada, kai yra tiesioginis žmogaus ir gyvūno kontaktas, ir tada, kai žmonės gyvūno net nepastebi, o jis tiesiog dalyvauja jų kasdienybėje.

„Labai įdomu stebėti pasaulį gyvūno akimis ir su juo susitapatinti, bandyti pajausti, kaip jaučia jis. Šis atidus santykis labai įtraukia ir vilioja. Žvilgsnio kontaktą kone fiziškai jausti gali. Kiekvienas plaukelis, ūsas, šnervės linkis, kailio bangavimas pasakoja savo istoriją“, - atviravo Viktorija.

Fotomenininkė sakė pastebinti, kad kai kurie žmonės su gyvūnais yra užmezgę tokį stiprų ryšį, kad kartais atrodo, jog tokio neturi net su kitais žmonėmis.

Kiekvienas plaukelis, ūsas, šnervės linkis, kailio bangavimas pasakoja savo istoriją.

„Atrodo taip natūralu, kad mes visi glaudžiamės po vienu stogu. Tie, kurie kartu su mumis miega vienoje lovoje ar pusryčiauja prie stalo, yra visaverčiai mūsų namų gyventojai“, - neabejoja fotomenininkė.

Kai Viktorija buvo maža, su tėvais gyveno nedideliame butelyje, tad turėti tiek gyvūnų, kiek širdis geidžia, nebuvo galimybės.

„Bet aš vis tiek sugalvodavau, ką auginti - į namus nešdavau sraiges, vabalus, kirmėlaites“, - prisiminusi juokiasi fotomenininkė.

Moteris juokauja, kad ir dabar namuose ji kabinėjasi prie tokių gyvių, kurie dar nežino pretenduojantys tapti jos augintiniais.

„Kai šią vasarą su dukra Viola keliavome po Italiją, į akis krito labai gražiai lūpose skambantis vienos gatvės pavadinimas - Giuseppe Ferrari. Italai yra turėje ne vieną tokiu vardu pavadintą herojų, o ir mes panorome suteikti jį tai gyvai būtybei, kuri apsigyvens su mumis namuose. Ir visai neseniai namuose sutikau... didelį vorą.

Bet kai pradėjau jį kibinti ir kviesti Džiuzepės Ferario vardu, dukra juokėsi ir patikino, kad dar ne jis yra mūsų naujas augintinis. Teko paleisti“, - nuotaikingai pasakoja fotomenininkė.

Tiesa ir be Džiuzepės Ferario Viktorijos ir Gvido Skiručių namuose gyvena daugybė gyvūnų. Pati Viktorija juokauja, kad ir kur eitum jų namuose, vis ką nors sutiksi.

"Mūsų katė Žozefina gan įžūli. Ir ji tai tikrai nemano, kad aš esu jos šeimininkė. Žozi mėgsta ir pagainioti mane, ir išsireikalauja visko, ko panorėjusi. Jos karalystė - mūsų namų biblioteka, kurioje aš praleidžiu daug laiko, darbuodamasi prie fotografijų archyvų.

Žozefinai, matyt, atrodo, kad ji yra lygiavertė mano partnerė šiame procese. Kol manęs nėra, ji šildo mano darbo kėdę, kaskart atėjusi turiu prašytis, kad priimtų. O tada įsitaiso tarp manęs ir monitoriaus, ilgus vakarus jaukiai burgzdama.

Kalytė Olimpija mėgsta glaustytis, myluotis, šokinėti į glėbį, - ji visiškai atliepia posakį, kad šunys - geriausi žmonių draugai. Tiesa, mūsų gyvūnų manieros nėra pačios geriausios, nors mes jiems nuolat kalbame apie mandagumą. Kai einame su Olimpija pasivaikščioti, ji išdykauja, o mes lakstome paskui ją ir atsiprašinėjame praeivių už tokį neišauklėtą šuniuką.

O štai ežiukas Sergejus ir vėžliai atrodo panirę į nuolatinę meditacinę būseną, jie gyvena savame neskubiame laike. Aš vis bandau užmegzti su jais akių kontaktą, pasikalbėti, bet nesu tikra, ką jie apie mus galvoja.

Tiesa, kad ir kaip aš myliu mūsų gyvūnus, visgi tenka pripažinti, kad Gvidą jie myli labiau nei mane. Tad mūsų vaikams niekada neteko prašyti, kad leistume į namus parsivesti augintinį. Man kartais net tenka stabdyti vyrą, nes jis mūsų šeimoje yra tas, kuris prisikviečia gyvūnų.

Pavyzdžiui, šiemet šalia visų mūsų gyventojų dar buvome priglaudę varną palūžusiu sparnu", - savo šeimos gyvenimo įdomybėmis pasidalijo Viktorija.