Paskutinis žurnalistų liudijimas iš Mariupolio

Eugenijaus Maloletkos, Mstislavo Černovo nuotr.

„Mes buvome vieninteliai Mariupolyje likę žurnalistai. Daugiau kaip dvi savaites fiksavome rusų kariuomenės apgultą miestą. Mes darėme reportažą iš ligoninės, kada jos koridoriuose pasirodė ginkluoti žmonės. Dėl maskuotės chirurgai mums davė chalatus.

Staiga auštant įsiveržė dešimt kareivių: velniai griebtų, kur žurnalistai? Aš pasižiūrėjau į jų raiščius ant rankovių (mėlyni - ukrainiečių), bandydamas spėti, ar jie nėra užsimaskavę rusų kareiviai. Išsiduodamas žengiau žingsnį. „Mes atėjome ištraukti jus iš čia", - išgirdau sakant.

Operacinės sienos drebėjo nuo artilerijos ir kulkosvaidžių ugnies, ir atrodė, kad viduje yra saugiau. Bet ukrainiečių kariams buvo liepta mus išvežti. Išbėgome į gatvę, palikę mus priglaudusius gydytojus, nėščiąsias ir gyventojus, kurie miegojo ligoninės koridoriuose, nes eiti neturėjo kur. Jaučiausi siaubingai juos palikdamas.

9-10 minučių virto tikra amžinybe tarp bombarduojamų namų. Kai netoliese sproginėjo sviediniai, mes krisdavome ant žemės. Smūgio bangos viena po kitos daužė krūtinę, mano rankos pastiro.

Šarvuotis mus nuvežė į tamsų rūsį. Tik ten pažįstamas policininkas pasakė, kodėl ukrainiečiai, rizikuodami savo karių gyvybėmis, išvedė mus iš ligoninės. „Jeigu pakliūtumėt rusams į rankas, jie priverstų jus pasakyti, kad visa, ką fotografavote, yra melas. Visos jūsų pastangos, visas jūsų triūsas Mariupolyje būtų veltui", - sakė jie.

Policininkas, neseniai maldavęs parodyti pasauliui jo mirštantį miestą, dabar maldavo mus jį palikti. Mes pajudėjom mašinų, besirengiančių išvykti iš Mariupolio, įkandin. Buvo kovo 15-oji.

***

Aš fotografavau karą Irake, Afganistane ir Kalnų Karabache.

Bet kai šią žiemą amerikiečiai, paskui ir europiečiai evakavo diplomatines atstovybes iš Kijevo, kai aš patyrinėjau žemėlapius, kur buvo matyti, kaip daugėja rusų kariuomenės netoli mano gimtojo Charkovo, pagalvojau „vargšė mano šalis". Pirmomis karo dienomis rusų pajėgos numetė kelias bombas į didžiulę Laisvės aikštę, kur aš jaunystės metais leisdavau laisvalaikį.

Žinojau, kad rusų pajėgos Mariupolį dėl geografinės padėties (prie Azovo jūros) laikys strateginiu objektu, todėl vasario 23 dienos vakarą su kolega Eugenijumi Maloletka jo baltu folksvageno furgonu pajudėjome ten link.

Į Mariupolį atvažiavome 3.30 val. ryto. Po valandos prasidėjo karas. Maždaug ketvirtadalis iš 430 tūkst. Mariupolio gyventojų apleido miestą pirmosiomis karo dienomis, kol buvo įmanoma.

Karu tikėjo nedaugelis ir kai dauguma suprato klydusi, buvo jau per vėlu. Rusijos pajėgos subombardavo, išvedė iš rikiuotės elektros, vandens, maisto tiekimo grandines ir galiausiai išjungė mobilųjį ryšį, radiją ir televiziją.

Žurnalistai apleido miestą iki tol, kol galutinai sutriko ryšys ir prasidėjo visiška blokada.

Informacijos vakuumu blokados sąlygomis siekta dviejų tikslų. Vienas jų - sukurti chaosą, kai žmonės nesuprasdami, kas vyksta, puola į paniką, kitas - nebaudžiamumas.

Be sugriautų pastatų ir mirštančių vaikų vaizdų, rusų kareiviai galėjo daryt ką tik panorėję. Jeigu ne mes, tokių kadrų nebūtų buvę. Štai kodėl mes rizikavome, norėdami parodyti pasauliui tai, ką matėme, patys. Tai užrūstino rusus, ir jie norėjo mus susekti. Anksčiau niekada nemaniau, kad sudrumsti tylą gali būti taip svarbu.

***

Keletą dienų vieninteliu mūsų ryšiu su išorės pasauliu buvo palydovinis telefonas. Ir vienintelė vieta, kur jis veikė, buvo gatvėje, greta sprogimo išraustos duobės. Aš sėsdavau į ją ir gūždamasis bandydavau sugauti signalą. Žmonės mus klausinėjo, kada baigsis karas. Aš neturėjau atsakymo. Kasdien pasklisdavo girdas, kad ukrainiečių armija rengiasi pralaužti priešo žiedą. Niekas neatėjo.

***

Tuo metu aš mačiau mirtis ligoninėje. Lavonus gatvėje, dešimtis kūnų, sumestų į bendrą kapą. Aš mačiau tiek daug mirčių, kad jas fotografavau beveik neįsijausdamas.

Kovo 9 dieną du aviacijos smūgiai sudraskė plastiką, dengusį mūsų furgono langus. Pastebėjau ugnies kamuolį ir po akimirksnio skausmas pervėrė vidinę ausį, nutvilkė veidą. Mes išvydome, kaip virš gimdymo namų kyla dūmai.

Kai ten nusigavome, gelbėtojai vis dar traukė iš nuolaužų kruvinas nėščiąsias.

Mūsų aparatūros akumuliatoriai buvo beveik išsikrovę, mes nebeturėjome ryšio vaizdams perduoti, iki komendanto valandos buvo likusios kelios minutės.

Policininkas, išgirdęs mūsų svarstymus, kaip perduoti vaizdo informaciją, pasakė: „Tai pakeis karo eigą". Jis nuvedė mus ten, kur buvo elektra ir internetas.

Mes įamžinome daug mirusių suaugusių, vaikų, be galo daug. Aš nesupratau, kodėl jie manė, kad daugiau mirčių ką nors pakeis.

Tamsoje mes siuntėme nuotraukas ir vaizdo įrašus, padalinę į tris dalis, kad būtų greičiau, bet užtrukome kelias valandas.

***

Paskui mūsų ryšys su pasauliu vėl nutrūko. Mes sugrįžome į tuščią Mariupolio viešbučio rūsį su akvariumu, pilnu negyvų auksinių žuvelių.

Likę izoliacijoje nežinojome apie rusų dezinformacijos kampaniją, diskredituojančią mūsų veiklą.

Rusijos atstovybė Londone pavadino AP fotografijas falšu ir pareiškė, kad nėščiąją suvaidino aktorė. Rusijos pasiuntinys pademonstravo nuotraukų kopijas JT saugumo tarybos posėdyje ir pakartojo melą apie gimdymo namų sprogdinimą.

Tuo metu Mariupolyje neveikė Ukrainos radijas ir televizija. Vienintelis radijo signalas, kurį buvo galima sugauti, transliavo rusų melą apie tai, kaip Ukrainos kariai mariupoliečius laiko įkaitais, šaudo į gyvenamuosius namus, gamina cheminį ginklą.

Propaganda buvo tokia galinga, kad kai kurie žmonės, su kuriais bendravome, ja tikėjo, nepaisant to, kad patys buvo įvykių liudininkai.

Pranešimas nuolat buvo kartojamas tarybiniu stiliumi: „Mariupolis apsuptas, sudėkite ginklus".

***

Kovo 11 dieną trumpo skambučio metu mūsų redaktorius paklausė, ar mes galėtume susirasti moteris, išgyvenusias po aviacijos smūgio gimdymo namuose, kad patvirtintume jų egzistavimą. Supratau, kad kadrai iš gimdymo namų buvo labai paveikūs, jei išprovokavo tokią Rusijos valdžios reakciją.

Mes radome tas moteris kitoje ligoninėje, vienos jau buvo su mažyliais, kitos - gimdykloje. Sužinojome, kad viena moteris neteko kūdikio, o paskui mirė ir pati.

Pakilom į 7 aukštą, kad pasiųstume įrašą. Ir ten pamačiau, kaip rusų tankai vienas po kito artinasi prie ligoninės komplekso. Kiekvienas iš jų buvo paženklintas raide „Z", tapusia Rusijos pradėto karo simboliu.

Mes buvome apsupti. Dešimtys medikų, šimtai pacientų ir mes.

***

Ukrainiečių kariai, saugoję ligoninę, buvo dingę. O kelią prie mūsų furgono su maistu ir vandeniu užtvėrė rusų snaiperis, jau spėjęs pašauti į gatvę išbėgusį gydytoją.

Griaudėjant sprogimams sėdėjome tamsoje. Taip ėjo valandos. Tada atėjo kareiviai, mus šaukdami ukrainietiškai. Buvau be galo dėkingas ukrainiečių kariams, bet vis dar jaučiausi suakmenėjęs. Jaučiau gėdą, kad išeinu.

Buvome paskutiniai žurnalistai Mariupolyje. Dabar jų ten nebėra.