63-ejų S. Poškus mirė sustojus širdžiai gegužės 29-osios naktį. Nors jau anksčiau jis buvo patyręs infarktą, turėjo neįgalumą, tačiau iki paskutinės gyvenimo dienos buvo gyvybingas ir kūrybingas.
Rašytojo bičiulis Saulius Stonys, kuris su S. Poškumi buvo susitikęs likus kelioms dienoms prieš šio mirtį, pasakojo, kad pastaruoju metu S. Poškus buvo pagautas įkvėpimo ir sukūrė pluoštą nuostabių eilėraščių.
„Sigitas pasakojo, kad parašyti penkis ar šešis eilėraščius jo buvo prašęs dainininkas Virgis Pupšys. Pradėjęs kurti pagal užsakymą sonetus, Sigis pagavo įkvėpimą ir parašė visą pluoštą eilių, kurias man davė paskaityti. Kai skaitau šiuos eilėraščius, man regis, kad jis jautė, kad paskutinioji pareina“, - kalbėjo Saulius.
S. Poškus bičiuliui davė 47 lapus, kuriuose - 34 eilėraščiai.
Rinkinys pavadintas „Nežinomo poeto romansero arba “ašarų vainikėlis, nupintas laisvose valandose". Publikuojame kelis eilėraščius iš šio rinkinio. Sudie, Sigitai.
Mieloji, arba Tau
Man, mieloji, nereikia tavęs ir
kad reiktų nereikia,
nė reikėti nereikia reikėjant
galunakčio prieblandai,
aš neieškau tavęs piktą valandą
vilkiško laiko,
kiškio valandos baigės pasibaigė
nuopuoliais;
ir kilimais pabaigsiu rusenti
nelyg negyva cigaretė
ant viršelio it mėtos lapelis
sumuręs mentolinis,
per atolą brendu, per atolo
išblukusią lovą,
pagaliau atrandu ne tave, ne tave,
o savy taburetę;
suskaičiuoju jai 4 kojas ir
lentą prisėsti,
tik nėra kam, nes aš nebegyvas,
nutolęs nutõlimas,
su vaiduokliško traukinio dundesiu
oras išvėsta,
manyje oras vėsta, išvėsta
bildukas vagoninis;
ir agonija baigias, vėl
darosi giedra,
savo sieloj akimirką šią
užrašau ir didžiuojuosi
savimi, be tavęs diena spragsi
lyg skiedra, vėl giedra, vėl...
tara pam pamparam
pamparum para pum
pumpuruojuosi;
tai todėl man nereikia tavęs,
nebereiks jau, mieloji,
saliutuoja laivai klasikiniais
piratiškais Rodžeriais,
o šuva penktą koją pakėlęs
į brėkšmą išloja,
pagaliau nebereiks man tavęs...
nebereikia, mieloji.
Paskutinis valsas, arba 3/4 ilgesys
O
ilgesys gal
pasiklys
arba išmėls ir
lino plauko
apvalią rudenišką ausį,
žiemančią saulę
pasivys.
Blėsta širdis it
aptvare,
blėsta kažkur,
o gal riaumoja,
kelionę ilgą sau rimuoja,
tai aimanuodama,
tai ne,
kad amalas pareina
uogas,
jos baltos kaip ugnis,
šąlu
ir, šluotą raganos
pagrobęs,
balsu į pirtį
užeinu.
Ten gramofonas be dantų,
ten laumė sukasi ratu ir
patefonas valso
moko
seniai praėjusias dienas,
mėnulio kiškio kojeles, -
plokštelė sukasi
be juoko
išklibusiomis vagomis,
suplyšusiomis širdimis, -
abu su laumės šluota
šokam,
kol ilgesingas kamuolys
išrieda gieda pro duris,
palikdamas be amo
protą.
Tampam param,
pašokim jam,
dainuokim jam, kalbėkim tam,
kuris be nieko,
kalbėkim jam, pašokim jam,
kalbėkim sau, dainuokim tam,
kurio nelieka.
Dainuokim sau para param,
tame param
pam para pam...
ir nieko.
Dainuokim sau, pašokim tam,
kurio visai
nelieka.
Kovo aštuonioliktoji, arba bukolinė
Blizga asfalto skūra,
lietaus nuplakta,
vėlės žibintų tamsoj
į gatvę išeina,
ieško tarptautinės sau
raudonos dienos
nosių raudonų, nors jų
man per didelė kaina.
Miestas įkaltas namais,
viršeliais stogų,
mano širdies šipuliais,
varpeliais palaikiais
prie pažadėtų aistrų,
o joms pinigų
niekas neįkala, ir pagalvoju -
gal laikas
būtų jau laikas nupjaut
rugius patvory,
ir nupjauti jie žydės
(mano miestui kaip faina!);
su gvaizdiku atlape
tos šventės proga
aš pas tave mėginu
dainuodamas dainą,
skirtą tik tau, atkeliaut
ir jau nebišeit,
inkarą savo išmest
į krantą skylėtą,
lauki manęs, aš žinau,
šiek tiek dar palauk,
taip, aš vėluoju, laivai -
jie irgi. Iš lėto
blizga asfalto skūra,
lietaus nuplakta,
vėlės žibintų tamsoj
per miestą linguoja,
aš su jomis pakeliui
blaškausi sūrus
gatvėj, dainuodamas tau
romansą, mieloji.
Šiąnakt, arba didysis liūdesys
O šiąnakt gyvalioju įsiręžęs
ir sieloje lyg dešimt katinų,
beje, ir burnoje jų nemažiau, ir trečias
save aš kambary jaučiu,
nors gyvenu lyg pirštas vienas
(drovus aš, neparodysiu kuris),
nedaug turiu, tik mėnesienas,
kažkur tolyn išlyjančius šunis.
Toli galėtų eiti mano kelias
gyvenimo, platus ir išdidus,
bet menkas pakelės smūtkelis
pagrūmojo:
eisi, tai perpus
ar ketvirčiais
suskilęs išdalinsi savo sielą,
o kiekvienam jinai tiktai viena.
Tyliu išjojant mėnesieną
kažkur kažkam,
mane be jos su ja.
Tad, arba neverta
Neverta ašaroti, tad
linksmaukim,
draugaukim, kartais
ropę raukim,
o jei netyčiomis
užsuks Antanas,
išraukim vieną
kitą gramą.
Net kunigėlis
sakė „linksminkímos“,
ne sakė, liepė taip
gyvent arimuos
gyvenimo ir, "pákol
jaûni esma",
džiaugsmingai nešti
savo naštą,
nes "nébus laiko
mum linksmíntis",
jis iš ambonos tęsė
šventą mintį,
kai imsim šmik! ir
„pasenėsma“,
tad ráukim gramą ir
giedokim giesmę.
Noktiurnas, arba nakties lyrika
Galiu sau leisti nusišikt
ant prezidento, seimo, SNO,
kultūros ne-
galiu kol kas gyvõs,
nes mano šitokia natūra,
kurią kur noriu, ten dedu
lyg biurokratą, skūrą,
organus iš dešinės į kairę...
bet staiga
imu ir susipurtau:
surimtėk, poete,
juk ne viskas „kurva“.
Yra ir dobils išdidus,
jo rūžava galvelė
į saulę stiebiasi,
va va,
ir saulės lempa
(kas dar veliasi
į posmą?) ...
daugel kas yra.
Aš ne žodynas,
žodžių nekartosiu,
neatrajosiu,
prigimties dugne
prabudę žodžiai patys
plėšriai, godžiai
įkvėps, jau įkvėpė, jaučiu...,
lyg ne,
bet jau nutrūko nuo lenciūgų...
Galiu sau leisti šitatai,
nes rymau ant naktinio bliūdo.
Gentis, arba atsigrįžti
Kaip kitaip gentį paguosi?
Įremi peilį į širdį
ir atsiklausi ar girdi
tekančias sultis per uosį
nuo pat šaknų ligi lapų
gyslomis lig užmiršimo
pavasarėjančio grimo
prie vasarėjančio tako
Takas išmindė nuogumą
pašaukė eit atsigrįžti
mazgą ant nosinės rišti
ir neužmiršt gimto dūmo
Rašyti komentarą