„Parko vadovo postas - ne medalis“

L. Dikšaitė net 15 metų minėtoje institucijoje dirbo direktoriaus (keturių vadovų) pavaduotoja ir savo karjeros šuolį pavadino natūraliu noru tobulėti.

„Puikiai suprantu vadovo darbą ir neturiu iliuzijų, kad tai tik garbė. Vadovo postas susijęs su didžiule atsakomybe tiek už direkcijai priskirtas funkcijas, tiek už kartu dirbančius darbuotojus.

Vienas didžiausių iššūkių - tai naujo dokumento, UNESCO pasaulio paveldo vietovės Kuršių nerijos valdymo plano parengimas“, - išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui“ sakė ji.

Papasakokite apie savo ryšį su Kuršių nerija. Nuo kada pradėjote dirbti KNNP, kokias sritis teko kuruoti iki paskiriant jus į direktoriaus pareigas?

Esu gimusi ir užaugusi Nidoje, čia baigiau vidurinę mokyklą. Daug laiko su tėvu Gediminu Dikšu, kuris 40 metų Nidos girininkijoje dirbo miškininku, praleisdavau gamtoje. Nepaisant to, niekuomet savo profesijos ir tolesnio gyvenimo nesiejau su gamtiniais mokslais.

Įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti turizmo ir rekreacijos vadybos, nes Nidos gyventojui turizmo sritis jau savaime artima. Tuo metu ši specialybė buvo nauja, mes buvome viena pirmųjų laidų. Studijų metu turėjome daug paskaitų, susijusių su gamtiniu turizmu, o man šie dalykai buvo tikrai įdomūs ir lengvai suprantami.

Bakalauro studijų pabaigoje jau pradėjau dirbti KNNP direkcijoje ir iš karto pagal specialybę: buvau mokslinė bendradarbė - ekskursijų vadovė. Darbas labai patiko, todėl tikslingai savo magistro darbui pasirinkau temą „Lietuvos nacionalinių parkų turizmo informacijos sistemos kūrimas ir vystymas“.

Pabaigusi mokslus likau dirbti nacionalinio parko direkcijoje. Tuo metu saugomų teritorijų direkcijos savo veiklą vis labiau plėtė.

Su kolegomis turėjome didelę privilegiją ir džiaugsmą kurti pirmuosius pažintinius takus, atidaryti pirmąjį lankytojų centrą Smiltynėje, sukurti interneto svetainę, leisti leidinius, dalyvauti pirmuosiuose tarptautiniuose projektuose.

Direktoriaus pavaduoja tapau 2006 m. Tuo metu nacionalinio parko direkcijoje buvo du pavaduotojai: vienas - miškams, kitas - gamtos ir kultūros paveldui. Būtent pastaroji sritis ir buvo mano kuruojama.

Prieš tai dirbdama Lankytojų centro vedėja puikiai žinojau daugelį sričių, tačiau teko praplėsti savo kompetencijas strateginio bei teritorinio planavimo, inspekcinės veiklos srityse.

Nauju iššūkiu tapo su UNESCO pasaulio paveldo objektu Kuršių nerija susijusios atsakomybės. Teko bendrauti su užsienio ekspertais, ruošti ataskaitas, pristatyti Kuršių neriją ir jos vertybes Lietuvoje ir užsienyje.

Kai valstybinių miškų priežiūra 2015 m. buvo perduota VĮ Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioniniam padaliniui, direkcijoje sumažėjo sričių ir aš likau vienintele pavaduotoja. Tad teko dirbti įvairų, taip pat ir administracinį darbą.

Per savo darbinę karjerą išbandžiau įvairių veiklų. Labiausiai džiaugiuosi, kai veikloje pavyksta suderinti gamtos ir kultūros paveldo apsaugą su darniu turizmu ir kita žmogaus veikla.

Turbūt todėl Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio sąvoką man yra labai artima, nes žmogaus ir gamtos santykis čia egzistuoja nuo seno ir jo dermė pastaruoju metu ypač aktuali.

Teko dirbti su ne vienu KNNP direktoriumi, kurie pasižymėjo skirtingomis savybėmis, veiklos metodais, paliko savo pėdsakus. Ar yra ko pasimokyti iš pirmtakų? Jei taip - ko?

Man teko dirbti direkcijai vadovaujant penkiems vadovams. Kiekvienas jų turėjo savo vadovavimo stilių.

Darbinė veiklos pradžia sutapo su Vlado Portapo vadovavimu, kuriam teko rūpestis iš tradicinio miškų ūkio kurti nacionalinio parko direkciją. Nors visuomet buvome varžomi lėšų stygiaus, bet turėjome laisvę plėsti pažintinio turizmo, edukacinę veiklą.

Vadovaujant Aurelijai Stancikienei laimėjau konkursą į pavaduotojo pareigas. Prasidėjo įdomus ir daug iššūkių kėlęs laikotarpis, sutapęs su nelegalių statybų skandalais.

Tai nebuvo lengvas laikas, teko greitai mokytis spręsti sudėtingus klausimus, persiorientuoti, stiprinti savo kompetencijas daugelyje iki tol neišbandytų sričių: pavyzdžiui, atstovauti direkcijai teismuose.

Kita vadovė - Jolanta Bernotaitė direkcijoje dirbo trumpai, tačiau jos keliami reikalavimai analitiniams gebėjimams praverčia iki šiol. Ją pakeitęs Tomas Tukačiauskas daug dėmesio skyrė vidaus administravimui, veiklos kokybės gerinimui. Tai buvo nemažas iššūkis tuo metu didelei, daug įvairiausių funkcijų vykdančiai ir apie 80 darbuotojų turinčiai organizacijai.

Nauja vadovė Aušra Feser (ją po 11 metų vadovavimo direkcijoje pakeitė L. Dikšaitė - aut. past) direkcijoje įnešė pokyčių daug dėmesio skirdama išorės komunikacijai, turizmo infrastruktūros plėtrai, kultūrinei veiklai, nevengė drąsių sprendimų.

Šis laikotarpis paskatino mane į direkcijos veiklą pažiūrėti plačiau, stiprinti vadybines ir lyderystės kompetencijas.

Yra ko pasimokyti iš kiekvieno vadovo, tačiau kolegos taip pat geri mokytojai. Ne veltui sakoma, kad jokie seminarai ar lektoriai neduoda tiek naudos, kiek bendravimas su kolegomis ir jų pagalba.

Kas paskatino po daugybės metų dirbant parko vadovo dešiniąja ranka dalyvauti konkurse ir siekti jau parko direktoriaus posto?

Manau, kad tai nieko keisto ar išskirtinio. Turiu natūralų norą augti, o tai dažniausiai vyksta įveikiant iššūkius ir sunkumus. Puikiai suprantu vadovo darbą ir neturiu iliuzijų, kad tai tik garbė ar eilinis medalis.

Manau, kad vadovo postas susijęs su didžiule atsakomybe tiek už direkcijai priskirtas funkcijas, tiek už kartu dirbančius darbuotojus.

Kokias svarbiausias, prioritetines sritis nurodėte savo, kaip konkurso dalyvės, programoje? Kokius pagrindinius tikslus penkerių metų kadencijai užsibrėžėte?

Visose saugomose teritorijose prioritetas teikiamas palankios NATURA 2000 buveinių ir rūšių apsaugos būklės užtikrinimui ir buveinių tvarkymui, invazinių rūšių gausos reguliavimui. Ne išimtis ir KNNP. Čia turime unikalias smėlynų buveines, kurios veikiamos tiek natūralių veiksnių, tiek žmogaus veiklos.

Vykdysime gamtotvarkines veiklas: šalinsime sumedėjusią augaliją, invazinius augalus, taip pat prižiūrėsime lankytojų pamėgtus objektus ir juose įrengsime informacines ir apsaugos priemones.

Toliau tęsime jau dešimtmečius vykdomą apsauginio kopagūbrio priežiūrą, kuris ne tik saugo mūsų krantus, bet yra ir vienas raiškiausių Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio elementų.

Šiais metais direkcijos laukia nemaži iššūkiai, susiję su lankytojams skirtų naujų objektų atsiradimu. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis nacionaliniame parke Nidoje ir Smiltynėje įrengta Gamtos mokykla, baigiamas Lankytojų centro įrengimas Juodkrantėje. Šių objektų įveiklinimas pareikalaus nemažai darnaus nacionalinio parko direkcijos kolektyvo darbo.

Dar vienas svarbus darbas - tai UNESCO pasaulio paveldo vietovės Kuršių nerijos valdymo plano parengimas.

Kartu su Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių atstovais, vietos bendruomene šį dokumentą turime parengti iki metų pabaigos.

Ar planuojami kokie nors pokyčiai artimiausiu metu, susiję su parko lankymo taisyklėmis?

Nieko naujo neplanuojame, kol kas tokio poreikio nebuvo. Jau kelerius metus pagrindinį dėmesį skiriame prevencinei veiklai, o kontrolę vykdo aplinkos apsaugos pareigūnai - t. y. Aplinkos apsaugos departamento darbuotojai.

Pagrindine Kuršių nerijos vertybe, pripažinta UNESCO, yra laikomas kultūrinio kraštovaizdžio fenomenas. Kaip jūs paaiškintumėte jį žmonėms? Ką reikėtų suvokti, galbūt kitaip žiūrėti, lankantis pusiasalyje?

Kultūrinis kraštovaizdis - tai žmogaus ir gamtos sąveikoje sukurti dariniai bei pati žmogaus veikla, jo pasaulėžiūra. Apsauginis kopagūbris, kalninėmis pušimis apželdintos kopos, žvejų gyvenvietės, virtusios į kurortus - visai tai kultūrinio kraštovaizdžio elementai. Į tai patenka ir nematerialusis paveldas, pavyzdžiui, bumbinamoji žvejyba, apsauginio kopagūbrio tvarkymo principai ir net pats žmogaus ir gamtos santykis.

Taigi, kultūrinis kraštovaizdis yra labai plati sąvoka. Kiekvienas ją galime prisitaikyti savaip. Tačiau bet kokiu atveju svarbiausia - žmogaus ir gamtos santykis ir tų santykių dermė.

Ar bus bandoma įveiklinti Gintaro įlanką su gintaro gavybos muziejumi, parodomuoju gintaro kasimu ir pan.?

Gintaro įlankos tvarkymo klausimais diskutuojama jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Jos sutvarkymui buvo rengti net trys detalieji planai. Laimei, kad pernai pagaliau šis procesas buvo užbaigtas.

Labai svarbi šio objekto istorinė reikšmė visai Kuršių nerijai, o ypač - Juodkrantei. Matau čia puikią galimybę Neringos savivaldybei parodyti lyderystę, kviesti privatų verslą įsijungti į teritorijos įveiklinimą. Nacionalinio parko direkcija tikrai palaikys prasmingas iniciatyvas.

Saugomos teritorijos režimas su draustiniais, rezervatais ir sykiu turistų itin pamėgta, lankoma poilsio vieta - tarsi du skirtingi poliai. Ar tas balansas yra pasiektas, ar manote, kad esama spragų?

Nacionalinio parko steigimo tikslas yra suderinti įvairius interesus, ne veltui visa nacionalinio parko teritorija padalinta į skirtingas zonas su skirtingais apribojimais. Įvairių interesų derinimas atrodo paprastas, bet kartu tai yra vienas sunkiausių darbų. Darnus naudojimas, darni plėtra kiekvienam atrodo šiek tiek kitaip.

Kokius įsivaizduojate KNNP dalykinius santykius su Neringos savivaldybe? Ar jau teko prisistatyti kaip naujajai parko vadovei merijoje?

Su Neringos savivaldybės meru Dariumi Jasaičiu jau turėjome kelis susitikimus, dalykiškai aptarėme mūsų tolesnį bendradarbiavimą. Manau, kad turime daug bendrų veiklų ir mūsų tikslas iš esmės tas pats: išsaugoti pasauliniu ir nacionaliniu mastu vertingą ir žinomą teritoriją, kurioje gera gyventi.

Direkcija ir Savivaldybė turi skirtingas funkcijas, skirtingus prioritetus, tačiau visuomet galima diskutuoti ir apie tai kalbėti. Jau daugelį metų kartu įgyvendiname bendrą projektą - vasaros laikotarpiu rūpinamės kopų apsauga. Neringos savivaldybė skiria lėšų kopų prižiūrėtojams, direkcija rūpinasi šių darbuotojų paruošimu, organizuoja jų darbą. Tikiu, kad ši iniciatyva bus tęsiama ir toliau, atsiras naujų bendrų veiklų.

Ko KNNP trūksta labiausiai?

Kartais trūksta saulėtų dienų, kartais - šilumos, kartais ledo ant Kuršmarių, o gana dažnai - susikalbėjimo. Tad pagrindinis palinkėjimas sau, direkcijos kolektyvui ir kitoms organizacijoms yra bendrauti, ieškoti sąlyčio taškų.

Ko gero, šiais metais tai daryti padės direkcijos pradėtas vykdyti Kuršių nerijos valdymo plano rengimo procesas. Jo metu organizuosime ne vieną susitikimą su bendruomene, įvairiomis institucijomis, kai kviesime kalbėti apie Kuršių nerijos, kaip UNESCO pasaulio paveldo objekto, vertybes, kaip jas matome mes visi, kas mums svarbu, ką ir kaip mes siekiame išsaugoti..