Parašė knygą, kad šeima žinotų tiesą

Iš Ukrainos kilusios Ados Ostroverch knyga buvo pristatyta Klaipėdos miesto socialinės paramos centro Pagalbos namuose skyriaus (PNS) paslaugų gavėjų užimtumo veiklų parodoje, vykusioje rugsėjį Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto bibliotekos Pempininkų filiale, ir sulaukė dėmesio.

PNS individualios priežiūros darbuotoja Natalija Solovjova Adai pagalbos namuose paslaugas pradėjo teikti prieš dvejus metus, anksčiau lankė rečiau, bet pablogėjus sveikatai dabar tai daro keturis kartus per savaitę. Viena senolė bijotų išeiti pasivaikščioti, be to, Natalija jai ir pietus pagamina.

Ponia Ada apie Nataliją gražiai sako, kad jos dabar jau kaip viena kita pasitikinčios seserys. „Mes turime daug bendro, tokį patį supratimą apie gėrį, patriotizmą, Lietuvą. Mes radome bendrą kalbą, o tai labai svarbu. Beje, kai Natalija susirgo, ją pakeitė kitos darbuotojos, kurios buvo tokios pat geros ir profesionalios“, - sako ponia Ada.

A. Ostroverch įsitikinusi, kad retoje pasaulio šalyje taip rūpinamasi senais žmonėmis, kaip juos gerbia ir rūpinasi Lietuvoje.

Na, gal dar Izraelyje taip yra.

Statė Klaipėdos miestą

A. Ostroverch gyveno Ochtyrkos miestelyje, kuris yra pasienyje su Rusija, nuo 9 metų tame pačiame name su savo būsimu vyru. Baigusi Charkovo politechnikos institutą, 1957 metais kartu su vyru konstruktoriumi atvažiavo į Klaipėdą ir dirbo Klaipėdos statybos tresto 1-ojoje statybos valdyboje. Iš pradžių ji buvo technikos saugos inžiniere, atsakinga už kokybės kontrolę. Po kelerių metų ėjo aukštesnes pareigas - tapo darbo ir užmokesčio skyriaus vedėja. Šioje darbovietėje dirbo iki jai suėjo 55 metai, tada 1988 metais išėjo į pensiją.

Ponia Ada namuose turi storą albumą, kuriame sudėtos pastatų, kurie buvo pastatyti jai dirbant, nuotraukos ir jų aprašai. Jų labai daug. Jeigu kam nors įdomi to meto Klaipėdos istorija, tame albume rastų daug įdomių dalykų.

Ponia Ada dar prisimena, kad toje vietoje, kur dabar yra Senasis turgus, buvo pieva ir ganėsi ožkos bei karvės. Naujoji Klaipėda statyti buvo pradėta nuo turgaus ir baigta pastatant vadinamąją Mukrano perkėlą, vėliau pavadintą Tarptautine jūrų perkėla.

Senolė pasakojo, kad problemų ir tais laikais buvo daug: trūko betono, plytų, reikėjo suktis, kad neviršytum sąmatos, kad galėtum sumokėti darbininkams. Namo grįždavo skaudančia galva. Moteris džiaugiasi, kad jos viršininkas Mykolas Pužauskas buvo be galo sąžiningas žmogus. Pasak A. Ostroverch, Rimantas Taraškevičius buvo ir yra jos žmogaus idealas.

Rašė ir apie ją supusius žmones

Savo knygoje „Brangus mano užkampis“ („Dorogoje mojo zachalustje“) A. Ostroverch rašo apie savo epochą, pasakoja apie ją supusius žmones Ukrainoje, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir po jo, apie klaipėdiečius, su kuriais jai teko dirbti Lietuvoje.

Knygoje aprašomos kritinės situacijos, kuriose atsiskleidžia žmogaus esmė. Autorė mano, kad mažuose kaimeliuose gyvena puikūs, patriotiški, talentingi žmonės, o miestiečiai dėl karjeros kartais nusižengia moraliniams principams. Dabar norint praturtėti visi būdai laikomi gerais, o tais laikais, pasak senolės, tokių dalykų nebūdavo.

„Paprastas žmogus turi daugiau patriotizmo, labiau myli savo Tėvynę. Dabar labai daug neteisybės ir prieštaravimų. Aš rašiau teisybę, kad ją žinotų mano šeima. Auga anūkai, proanūkiai. Ta knyga yra labiau psichologinė“, - taip savo kūrinį apibūdino ponia Ada.

Knygą ji pradėjo rašyti 2008-aisiais, baigė 2013 metais, 2015-aisiais ji buvo išleista. 2014-aisiais prasidėjo karas Donbase.

„Man labai gera su ja bendrauti. Ji labai daug visko žino, papasakoja įdomių ir gražių istorijų. Mes vaikštome, o ji pasakoja, pasakoja. Ada - labai šviesus žmogus ir be galo nuoširdi. Nė apie vieną žmogų iš jos nesu išgirdusi blogo žodžio“, - pasakojo Natalija.

Beje, A. Ostroverch būdama tokio amžiaus sugebėjo surinkti 1 500 eurų šeimai Ukrainoje, kuri susprogdinus namą Mariupolyje liko lauke tik su šlepetėmis.

Senolė sako esanti be galo laiminga. Jai labai pasisekė su vyru, dabar jau amžinatilsį, labai geri abu jos sūnus, vienas gyvena Vilniuje, kitas - Kaliningrade, atvažiuoja jos aplankyti, puikūs anūkai, baigę prestižines mokymo įstaigas Londone, turintys gerus darbus.