Palangos kurorto muziejuje rekonstruktoriai gaivino kuršių genties istorinę atmintį: raugindavo pieną avių skrandžio rūgštimi, nevengė arklienos, skanavo laukinius žirnius

Grafienės Sofijos Tiškevičienės vila, dar kitaip vadinama Anapiliu, stovi užklota balta žiemos antklode, viduje šurmulys ir pasakojimai apie dalykus, menančius dar senesnius Palangos laikus.

„Kuršių teritorijas galime atpažinti nuo Klaipėdos iki Rygos įlankos, iš ilgio, o į plotį būtų iki Mažeikių, Telšių, paribiai“, – sako rekonstruktorius Benas Šimkus.

Klubo „Pilsots“ nariai pristatė kuršių genties istoriją, jų sąsajas su Palanga ir rekonstruotus Palangos kapinyno archeologinius komplektus – vyrų ir moterų. Preciziškai atkurti papuošalai, pagal lietuvių archeologų ir skandinavų vikingų duomenis interpretuojami kuršių tekstilės gaminiai, drabužių siluetai.

„Palanga yra pagrindinis šio regiono prekybos ir ekonomikos centras. Šiuose kraštuose įgavęs ypatingą svarbą, buvęs strategiškai patogioje vietoje ir tiek archeologiniai kasinėjimai, tiek istorinė informacija patvirtina, kad tai yra šio krašto autochtonų – kuršių vienas svarbiausių miestų“, – kalba B. Šimkus.

Rekonstruktoriai dalijasi patirtimi ne tik žodžiais. Vyrai pirmi išbando ginkluotę, diskutuoja apie gynybą. Moterys siaučiasi originaliomis skraistėmis, derina papuošalus, bando nerti adata.

Visus prie bendro stalo suburia maistas – keisti skoniai ir gamybos ypatumai.

„Kaip šiais laikais suraugina pieną? Kai reikia labai greitai, paima citriną ir suraugina. Tai tais laikais lygiai taip dėdavo avies skrandžio rūgšties. Čia būtent taip ir padarytas tas sūris. Labai mažai, kas daro taip šiais laikais“, – kalba rekonstruktorė Irma Šaltytė-Šimkienė.

Visgi pilnai atkurti vikinginių laikų patiekalų, deja, neįmanoma. Ir nors kuršiai nevengė arklienos, rekonstruktoriai kvietė ragauti labiau įprastus valgius.

„Yra sudėtingiau su vikinginiu periodu vien dėl to, kad tų radinių nėra tokio kaip patiekalo. Pagaminto jau. Mes galime gauti kruopas rastas, grūdines kultūras, galime ištyrus rasti kaulus kažkokių gyvūnų, ką valgydavo. Aišku, gilinamės į ataskaitas archeologų. Aš pristačiau keletą patiekalų, vieną troškinį pagaminau. Jis pagamintas iš avienos ir sorų, miežių ir laukinių žirnių“, – dalijasi rekonstruktorė Irma Šaltytė-Šimkienė.

Saulei vis labiau leidžiantis link horizonto artėja ilgiausia metuose naktis – Žiemos saulėgrįža, kurią pasitikdavo ir baltų gentys. Kuršiškų šventės pavadinimų nelikę, bet šventės atspindžiai yra.

„Mūsų unikalūs dalykai, kaip vėlių duonelė, kūčiukai, vėlių kvietimas prie stalo. Sėdėjimas su mirusiais protėviais ir jiems gaminimas ritualinio maisto, palikimas jiems vietos, kur jie vaišinsis. Man atrodo, kad tai yra gilias šaknis, iki istorinius laikus siekiantis ritualas. Ieškodami tų sąsajų su praeitimi, tikrai galime sakyti, kad buvo magija, burtai, dievams skirtas laikas irgi buvo, tikrai buvo bendruomeninis vartojimas, tą grindžia ir archeologija. Bendruomeninio vartojimo indai, dideli kaušai, ragai, dubenys, kurie siunčiami ratu, reiškia švęsdavo bendruomenėse. Ugnis, apeiginiai gėrimai, tai yra dalykai neginčijami ir jie atsikartoja“, – sako B. Šimkus.

Leisti žmonėms gyvai prisiliesti prie kuršių genties istorijos yra svarbiausias klubo „Pilsots“ rekonstruktorių tikslas.