Nužudyta Vytauto Andžejausko jūreiviška svajonė

Kai  1921 m. kovo 4 d. į Klaipėdos uostą įplaukė pirmasis laivas su Lietuvos vėliava -motorinis burlaivis Jūratė, kas šiandien laikoma mūsų šalies laivyno gimimo diena, V. Andžejauskui ėjo ketvirtieji gyvenimo metai.

 

Jis gimė 1917 m. spalio 10 d. tada Rusijos imperijai priklausiusios Suomijos sostinėje Helsinkyje, tuo metu ten gyvenusių Anos ir Juozo Andžejauskų šeimoje.

Jo tėvas buvo profesionalus jūrininkas-šturmanas, plaukiojęs įvairais carinės Rusijos laivais. XX a. pradžioje baigęs Rygos Magnushofo jūrininkų mokyklą ir ten įgijęs šturmano kvalifikaciją, savo tarnybą jūroje J. Andžejauskas pradėjo Rusijos karo laivyne, ją vėliau tęsė jos prekybiniuose laivuose.

1915 m. jis tapo transokeaninio garlaivio „Rossija“, kurio kapitonas buvo lietuvis Liudvikas Stulpinas (1871–1934), pirmuoju šturmanu.

Atsikūrus Lietuvos valstybei, J. Andžejauskas su šeima 1919 m. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kariuomenę, ten tarnavo karininku, kurių tuo metu labai trūko.

Susikūrus Lietuvos laivynui, 1921 m. pradžioje jis, būdamas vyr. leitenantas, išėjo į atsargą, kad visas savo jėgas skirtų savo gyvenimo aistrai – jūreivystei. 1921 m. vasario 23 d. jis tapo pirmojo su Lietuvos vėliava plaukiojusio motorinio burlaivio „Jūratė“, registruoto Jurbarko upių uoste, nes Klaipėda tuo metu Lietuvai nepriklausė, kapitonu, o nuo 1924 m. pradėjo dirbti Klaipėdos uosto tarnyboje, kur ėjo įvairių jos laivų kapitono ir locmano pareigas, kol 1931 m. birželio 1 d. buvo paskirtas uosto ledlaužio „Perkūnas“ kapitonu.

Be savo tiesioginių pareigų, jis užsiėmė ir aktyvia visuomenine veikla: buvo vienas pirmųjų Lietuvos jūrininkų sąjungos narių-steigėjų, atsargos karininkų ir savanorių kūrėjų sąjungų narys, priklausė ne vienai Klaipėdos lietuvių visuomeninei organizacijai. J. Andžejauskas savo patirtimi mielai dalijosi su jūrininko kelią pasirinkusiais jaunuoliais, juos visokeriopai rėmė, skatino mokytis buriavimo.

Jo sūnus Vytautas nuo pat mažens sekė savo tėvo pėdomis, buriavimo pradmenis ir pagrindus įgijęs buriuodamas Kuršių mariose dar būdamas paaugliu ir besimokydamas lietuvių gimnazijoje Klaipėdoje, kuriai 1930 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Įgijęs patirties ir suvyriškėjęs, nuo 1935 m. vasaros V. Andžejauskas tapo nuolatiniu Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, poeto Salio Šemerio (1898–1981) jūrinės jachtos „Tegu“ įgulos nariu, dažnai su juo ir kitais buriuotojais plaukiodavo Kuršių mariose, o 1937 m. dalyvavo ir jachtos „Tegu“ kelionėje Baltijos jūra į Gotlando salos sostinę Vizbį, Stokholmą, Helsinkį, Taliną, Rygą.

Archyvų nuotr.

Lietuvių gimnazijos Klaipėdoje moksleiviai, jų tėvai ir mokytojai prie Klaipėdos mokytojų seminarijos, kur tuo metu veikė gimnazija, pastato 1926–1927 m. Autoriaus archyvas

1936 m. per vieną išvykų po Kuršių marias, nurimus vėjui, V. Andžejauskas valtimi nuplaukęs toliau nuo jachtos „Tegu“, ties Nida padarė jos puikią su visomis iškeltomis burėmis nuotrauką, kuri 1937 m. birželio mėnesį buvo išspausdinta švedų buriavimo sporto žurnale „Till fors“ („Už vairo“), prieš prasidedant tarptautinei regatai aplink Gotlando salą.

V. Andžejauskas buvo ne tik gabus buriuotojas, bet puikiai valdė ir plunksną.

Jo jachtos „Tegu“ keliones po Skandinavijos ir Baltijos šalių uostus aprašymas Klaipėdos laikraščio „Vakarai“ 1937 metų numeriuose sužavėjo ne tik jūrininkų, bet ir visą skaitančiųjų bendruomenę.

Taip talentingai ir su tokia meile, kaip jis, apie jūrą ir buriavimą iki tol vargu kas Lietuvoje buvo rašęs.

Apie miestą, kuriame jis 1917 m. rudenį išvydo šį pasaulį: „Stiprus lietus nuplovė Helsinkio parko prakaitą ir gaivus gėlių kvapas dvelktelėjo į mus, kai iškėlėme koją į Suomijos sostinę.“

Apie saulėtą jūrą: „Po šlapios kelionės vėl prieš mus išsitiesia žalsvas jūros kailis, kurioje mažomis bangelėmis žaidžia šiltas pietų vėjas.“

Apie buriuotojų kasdienybę: „Prieš akis iškyla seni buriuotojų gyvenimo užkulisiai savo šiurkščiu ir žiauriu tonu: švelnūs batų smūgiai geram draugui į petį, kai tas nenori keltis, nuoširdūs keiksmai sutinkant priešingą vėją ir lietui lyjant leidžiant inkarą.

Bet visa tai negriauna nuotaikos, tik dar labiau pralinksmina, jei po tokio gamtos krikšto komanda susirenka prie karštos kavos stiklo, duonos riekės ir lašinių gabalo.“

1938 m. V. Andžejauskas jau kaip jachtos „Gintaras“ kapitonas startavo tarptautinėje regatoje „Nida–Rusnė–Nida“, kurioje dalyvavo ir jachtos iš Latvijos bei Estijos.

Archyvų nuotr.

Laivo „Perkūnas“ denyje. Dešinėje jo kapitonas J. Andžejauskas, viršutinėje eilėje šalia gelbėjimosi rato jo sūnus Vytautas, pirmoje eilėje per vidurį duktė Vanda 1931 m. Lietuvos jūrų muziejaus archyvas

Jachtos „Tegu“ savininkas S. Šemerys apie jį rašė: „V. Andžejauskas buvo rimtas, mandagus vaikinas ir geras jūreivis.“ Be buriavimo, kita Vytauto aistra buvo futbolas, kur jis pasiekė taip pat nemažų aukštumų.

Atstovaudamas Klaipėdos sporto sąjungos futbolo komandai (KSS) jis du kartus 1936–1937 m. ir 1937–1938 m. sezonais tapo Lietuvos čempionu, o 1938–1939 m. sezoną – bronziniu prizininku.

Jis atstovavo Klaipėdos miestui ir krepšinio varžybose, taip pat jose teisėjaudavo. 1936 m. gegužę, baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, V. Andžejauskas 1937 m. tapo Klaipėdos prekybos instituto studentu, nors svajonės tapti profesionaliu jūrininku niekada neatsisakė.

Andžejauskų šeima gyveno viename Malkų g. 30 namo, stovėjusio šalia uosto, butų, turėjo telefoną, kurio numeris 2675 skelbiamas 1939 m. Klaipėdos miesto telefonų knygoje.

Amžininkus stebino, kad neretai ledlaužio ir gelbėjimo laivo „Perkūnas“ kapitonas J. Andžejauskas nakvodavo ne namie, bet laive, nes skubiai vykti į gelbėjimo operacijas tekdavo bet kuriuo paros metu ir esant bet kokiam orui, kai tik laivams ir žmonių gyvybėms iškildavo pavojus.

Kartu su tėvais ir broliu Vytautu čia gyveno keleriais metais už jį jaunesnė jau Lietuvoje gimusi duktė Vanda, taip pat besimokiusi Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje.

Didžiulė netektis šeimai ir visai šalies jūrininkų bendruomenei buvo ankstyva netikėta J. Andžejausko mirtis 1938 m. kovo 19 d. Liepojoje, jam mirus po sunkaus sužeidimo, kurį patyrė nesėkmingai nukritęs lipdamas į laivą „Perkūnas“, kuris šio uosto doke buvo apžiūrimas ir remontuojamas.

Jo kūnas kovo 22 d., gausiai dalyvaujant klaipėdiečiams jūrininkams, buriuotojams, kariškiams, šauliams ir visuomenei, buvo iškilmingai palaidotas Klaipėdos senosiose kapinėse.

Deja, sovietiniais metais šios kapinės buvo sunaikintos ir tiksli pirmojo Lietuvos laivo kapitono palaidojimo vieta šiandien nėra žinoma.

Archyvų nuotr.

Jūrų mokyklos kursantai V. Andžejauskas (kairėje) ir J.Babilius Marselio gatvėje 1939–1940 m. Romano Vilčinsko-Vilko archyvas

Po 1939 m. kovo 22 d. nacistinės Vokietijos įvykdytos aneksijos, Vytautas Andžejauskas, gavęs valstybinę stipendiją, kartu su kitais lietuviais jaunuoliais išvyko studijuoti į vieną seniausių Prancūzijos aukštųjų mokyklų – 1571 m. įkurtą Marselio prekybos laivyno mokyklą, rengusią prekybos laivynui aukštos kvalifikacijos laivavedybos ir laivų mechanikos specialistus.

1939 m. liepos 7 d. jūrų transporto kurjerių kompanijos „Messageries Maritimes“ okeaniniu laivu „Prezidentas Doumer“ iš Marselio uosto jis išplaukė į 3 mėnesius trukusią kelionę po Tolimuosius Rytus ir Pietryčių Azijos Prancūzijos kolonijas.

Laivas, pavadintas 1931–1932 m. Prancūziją valdžiusio prezidento Paul Doumer (Polio Dumė, gim. 1857 ir 1932 m. nužudyto atentato metu) vardu, buvo nuleistas į vandenį 1935 m. sausio 22 d. La Ciotat uosto šalia Marselio laivų statykloje ir buvo skirtas keleiviams bei kroviniams gabenti.

150 m ilgio, 19,5 m pločio, 11,5 tūkst. tonų talpos 2 dyzeliniais varikliais varomame 2 sraigtų okeaniniame laive, išvystančiame iki 15 jūrinių mazgų greitį, I–III klasės kajutėse galėjo keliauti apie 300 keleivių, o dar apie 500 žmonių galėjo vykti ekonomine klase.

Kiekvienas, besimokantis Marselio prekybos laivyno mokykloje, turėjo atlikti praktiką laivuose, iš arčiau susipažįstant su nelengva jūrininko profesija.

Savo kelionę iš Marselio uosto per Viduržemio jūrą ir Sueco kanalą iki Raudonosios jūros V. Andžejauskas aprašė 1940 m. žurnalo „Mūsų jūra“ 2-jame numeryje.

Spalio pradžioje atgal į Marselį sugrįžę jūreiviai Europą rado pasikeitusią. Čia buvo prasidėjęs II pasaulinis karas, o Prancūzija – paskelbusi karą nacistinei Vokietijai.

V. Andžejausko ir jo kolegų lietuvių, besimokančių Marselyje, laukė dar viena nemaloni žinia. 1939 m. rugsėjo 5 d. šalies Ministrų Tarybos nutarimu nuo spalio 1 d. buvo nutrauktos stipendijos studentams iš Lietuvos, besimokantiems kariaujančiose Prancūzijos ir Italijos valstybėse, tad jiems, netekus pragyvenimo šaltinio, teko skubiai grįžti į Lietuvą.

Tik 1940 m. kovo mėnesį, suradus privatų finansavimą, V. Andžejauskas kartu su kitu studentu Juozu Babiliumi sugrįžo į Marselį toliau tęsti jūreivystės mokslų.

1940 m. vasarą Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, Marselyje studijavę lietuviai jūrininkai neteko paskutinės materialinės paramos.

Laimei, suprasdama jų sunkią padėtį, pagalbos ranką ištiesė Prancūzijos vyriausybė, skirdama stipendiją, leidusią tęsti pradėtus mokslus.

Prancūzijos dalis, kur įsikūręs Marselis, buvo valdomas su nacistine Vokietija kolaboravusio Vichy režimo, kuriam vadovavo Prancūzijos kariuomenės maršalas Philippe Petain (Filipas Petenas, 1856–1951).

Nacistinė armija jo valdomą Prancūzijos dalį okupavo 1942 m. lapkričio 11 d. ir čia įvedė savo karinę valdžią. Kaip pasakojo 1946 m. į JAV emigravęs ir kartu su V. Andžejausku studijavęs bei Paul Chevalier gatvės 22-ojo namo bute Marselyje gyvenęs Juozas Vardauskas, V. Andžejauskas dalyvavo Prancūzijos pasipriešinimo judėjime, bet tolimesnis jo likimas jam tada nebuvo žinomas.

 

Archyvų nuotr.

Jachtų regata Kuršių mariose ties Klaipėda. Kairėje jachta „Tegu“. 1937–1938 m. Dailininko Jono Buračo nuotr.

Lietuvos draugo prancūzo Jacques Guiffault (Žako Giuifo) dėka Prancūzijos archyvuose pavyko surasti kai kurios informacijos apie V. Andžejauską ir jo tragišką likimą.

Jis nacių okupacinės valdžios buvo suimtas 1943 m. gegužės 13 d., bandant pereiti Prancūzijos-Ispanijos sieną, siekiant prisijungti prie generolo Charles de Gaulle (Šarlio de Golio, 1890–1970) vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armijos, įsikūrusios Anglijoje ir įvairiuose frontuose Šiaurės Afrikoje.

Vėliau Europoje kovojusios prieš nacistinę Vokietiją už savo šalies išlaisvinimą. Įkalintas V. Andžejauskas kaip rezistentas kartu su kitais įvairių tautybių 932 Prancūzijos pasipriešinimo dalyviais 1943 m. gruodžio 14 d. iš 65 km į šiaurę nuo Paryžiaus įsikūrusio Compiegne (Kompjeno) miesto geležinkelio stoties traukiniu buvo išvežtas į Vokietijos Tiuringijos regione šalia Veimaro miesto įkurtą Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, kur jam buvo paskirtas 38912 kalinio numeris.

Netrukus 1944 m. sausio 11 d. jis buvo išvežtas darbams į 80 km nuo Buchenvaldo įkurtą Dora-Mittelbau koncentracijos stovyklą, kur kaliniai vergiškomis sąlygomis dirbo ir gyveno drėgmėje, šaltyje, be dienos šviesos ir šviežio oro, kalnuose išraustuose tuneliuose.

Dirbdami po 12 val. per dieną, menkai maitinami jie turėjo prisidėti prie slaptojo nacių ginklo – raketų V-2, kuriomis buvo apšaudomi sąjungininkų Anglijoje ir Europoje miestai, gamybos.

Iš šios mirties stovyklos, žinomos Doros pragaro vardu, kur kalinių mirtingumas buvo pats didžiausias tarp visų nacių įsteigtų stovyklų, atvežti mirusiųjų lavonai sudarė nemenką Buchenvaldo stovyklos krosnyse sudegintųjų dalį.

V. Andžejauskas buvo vienas iš 9 tūkst. čia kalėjusių įvairių tautybių Prancūzijos gyventojų, kai iš viso šioje mirties stovykloje kalėjo apie 60 tūkst. 21-os šalies piliečių, iš kurių apie 30 tūkst. čia pasiliko amžiams.

Archyvų nuotr.

Išgyvenusieji mirties stovyklos „Dora“ pragarą 1945 m. Interneto nuotr.

Po beveik 2-jų mėnesių vergiško darbo šiame pragare sunkiai susirgęs ir išsekęs V. Andžejauskas buvo pervežtas atgal į Buchenvaldo konclagerį, kur 1944 m. kovo 2 d. užgeso šio 26-erių metų gabaus jaunuolio gyvybė.

Pokario metais raketų V-2 gamybos Doros konclageryje inžinierių kolektyvui vadovavęs Verneris fon Braunas (1912–1977) atsidūrė JAV ir ten svariai prisidėjo prie šios šalies kosminės programos kūrimo.

Pasibaigus II pasauliniam karui, 1945 m. spalio 11 d. Italijos šiaurinio Lombardijos regiono Stradelos mieste apsigyvenusios V. Andžejausko mama Ana ir sesuo Vanda laišku kreipėsi į Prancūzijos valdžią, norėdamos sužinoti apie jo, iš kurio nuo 1942 m. rudens nebuvo gavusios jokios žinutės, likimą.

Tik beveik po trijų metų 1948 m. vasarą Prancūzijos generalinis konsulatas Milane buvo informuotas apie V. Andžejausko mirtį, pridėtas ir 1946 m. sausio mėnesį Vokietijos Veimaro mieste išrašytas jo mirties liudijimas, bet apie tai pranešti jo šeimai nepavyko, nes jos gyvenamoji vieta tuo metu nebuvo žinoma. V. Andžejauskas, kurio trumpo, bet turiningo, herojiško ir tragiško gyvenimo istorija Lietuvoje yra mažai žinoma, puikus pavyzdys kiekvienam, nuo pat mažens svajojančiam tapti profesionaliu jūrininku, o jo pavardė turėtų būti įrašyta į Vakarų Europoje prieš nusikalstamą nacių režimą kovojusių lietuvių gretas.

O tiems, kas vis dar stengiasi Lietuvoje 1941–1944 m. kolaboravusiuosius su nusikalstamu nacistiniu režimu paversti herojais, reikėtų priminti, kad V. Andžejausko ir kitų milijonų šio režimo nukankintų europiečių kūnais buvo kūrenamos Buchenvaldo, Osvencimo, Maidaneko ir kitų mirties stovyklų krosnys.

Publikacija skiriama Lietuvos laivyno 100-mečiui.

 

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder