Nuo Meksikos iki Kuršių nerijos: ką piemenavimas suteikia žmogui ir gamtai?

Kur jūsų avys dabar, kai kalbatės su manimi?

Martina: Šiuo metu avys yra Grobšto rezervate, užtvertos elektrine tvorele, kad nepabėgtų.

Kaip prasideda jūsų diena? Kada išeinate su avimis į lauką ir kada grįžtate? Ar taip ir piemenaujate visą dieną?

Martina: Dauguma tikrai galvoja, kad gyvulininkystė ir piemenavimas yra labai sunkus procesas, kad reikia be galo anksti keltis ir t. t. Tačiau taip nėra. Jos yra išleidžiamos ryte, nuo 8 valandos, ir ganosi 4 valandas. Vakare išleidžiamos 3 valandoms. Galiausiai piemenaudamos mes keičiamės tarpusavyje, būna, kad viena išeiname su avimis ryte, o kita - vakare. Ir tai yra nuostabus darbo pasidalijimas.

Be abejo, atsižvelgiant į įsišaknijusį požiūrį, kaip iš tiesų neva turi atrodyti piemenavimas, daugelis mano, kad šį darbą mes atliekame labai privilegijuotomis sąlygomis. Tačiau piemuo gali būti ir menininkas, dienos metu daryti kitus darbus. Tai yra sunkus darbas, tačiau tikrai ne ekskliuzyvinis.

O kad jau užsiminėme apie darbo pasidalijimo gėrį, tai norisi pabrėžti, kad tikrai labai gera tai daryti. Laura, avių šeimininkė, šiuo metu, kai vyksta šis projektas, yra labai laiminga, nes mes prižiūrime jos avis. Todėl ji gali keliauti ir pailsėti. Mums labai įdomu tyrinėti, kiek daug gėrio sukuria toks atsakomybės ir darbų pasidalijimas.

Papasakokite plačiau apie patį projektą. Ką jums pačioms reiškia piemenavimas apskritai?

Martina: Manau, kad piemenų rezidenciją kiekvienas žmogus supranta individualiai. Pabuvus su avimis mėnesį su puse atradau būdą mokytis iš jų, kaip bendrauti ir susigrąžinti ryšį su gamta. Mąstydama ir sugrįždama atgal pradedu suprasti, kaip veikia žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšiai. Tai įspūdinga, mums tai buvo nuostabi patirtis.

Letitia: Kai sužinojau apie rezidenciją, vyksiančią čia, Kuršių nerijoje, pradėjau galvoti apie ryšį tarp meno ir piemenavimo. Supratau, jog mano šeimoje jis visada egzistavo. Mano šeima yra kilusi iš Pietų Meksikos, Verakruso miesto, kuriame plėtojama dainavimo, šokio ir grojimo instrumentais tradicija. Pas mus būdinga dainuoti apie tai, kas matoma gamtoje.

Mano tėtis ir mama taip pat buvo piemenys. Kiekvieną dieną, kai baigdavo ganyti avis, jie dainuodavo apie tai, ką matė toje teritorijoje, kurioje per visą dieną vaikščiojo. Šios dainos labai svarbios žinių apie vietos gyventojus, jų papročius Meksikoje kaupimui. O kai tik išgirdau apie šią programą, vykdomą Lietuvoje, iš karto supratau, jog ir mano tėvai buvo susieję meną ir piemenavimą.

Todėl kai čia atvykau, nusprendžiau tęsti tą pačią tradiciją, tik, žinoma, Neringos miškų teritorijoje ir su vietiniais žmonėmis, kuriuos sutikau. Visgi teritorija neapsiriboja tik tomis vietomis, kuriose ganosi avys. Čia yra ir Nidos meno kolonija su kitais rezidentais menininkais bei nuolatiniais gyventojais.

Sukūriau dainą, kaip Meksikoje tradiciškai kuriama „son jarocho“ daina su visais sukauptais elementais iš Neringos. Apie avį, kuri buvo pradingusi, aplinkinius žmones ir jų istorijas.

Kuo skiriasi piemenavimas Meksikoje nuo piemenavimo čia, Kuršių nerijoje?

Martina: Pagrindiniai skirtumai, kuriuos pastebime, yra politinė šalies teritorijos istorija. Kaskart, ganant avis miške, reikia turėti omenyje, kad šią šalies dalį skiria siena su Rusija. Tai tikrai labai keista, nes avys eina ten, kur jos nori, todėl kai jos bando bent šiek tiek arčiau prieiti prie sienos, mes negalime joms to leisti. Atrodo, tai tas pats miškas ir avims negali pasakyti, kad būtent ten eiti joms negalima. Tačiau ta nematoma linija visada yra, kurios avims peržengti nevalia.

Visur aplink Meksiko miestą vyksta sparti kaimiškų teritorijų urbanizacija. Ir būtent piemenaujant galima labai aiškiai pamatyti ir suvokti, kiek daug dalykų negrįžtamai pakeičia žmogaus veikla. Piemenaudamos mes galime pamatyti, kaip žmonių elgesys, politinės priežastys šią sritį gali kardinaliai pakeisti, paversti šią situaciją absurdišką ir be jokios logikos. Piemenavimas taip pat neišvengiamai yra įtraukiamas į šalių politinius reikalus.

Letitia: Aš gyvenu Verakruso mieste ir ten mano šeima jau nuo seno ganydavo ožkas. Toje vietoje, kur jos ganėsi, visuomet būdavo bendros žemės iki tol, kol jos buvo privatizuotos. Dėl šios priežasties žmonės nustojo piemenauti, nes tiesiog nebebuvo galimybių to daryti. Taip pat nutiko ir mano tėčiui. Šiuo metu tose Verakruso vietose pamatyti žmones, ganančius avis ar ožkas, jau galima labai retai.

Ką žmonėms, užsiimantiems piemenavimu visą gyvenimą, reiškia staiga viso to netekti?

Martina: Tai labai sudėtingas klausimas, nes jis apima nemažai įvairių faktorių. Kai piemenavimo apylinkės Verakruse ir Meksikoje buvo privatizuotos, tiek ten gyvenę ir piemenyste užsiimantys žmonės, tiek jų naminiai gyvuliai buvo išstumti. Tačiau tai pakenkė ir laukiniams gyvūnams. Meksike turime jau tikrai nemažai išnykusių gyvūnų rūšių. Verakruse buvo stipriai paplitusios endeminės bitės, kurios nešdavo beprotiškai skanų medų. Dabar jos išnyko dėl miškų kirtimo.

Ir tai yra žiauru.

Verakruse, toje vietoje, kur gyvena Leticija ir kur nuolat buvo ganomos avys ir ožkos, prasidėjus žemių privatizavimui, buvo pradėti kirsti miškai ir dabar tose vietovėse daugiausia galime pamatyti bandas besiganančių karvių.

Taigi piemenavimas taip pat yra ir susijungimas su ta teritorija, kurioje yra piemenaujama. Būtent šios veiklos dėka galima vaikščioti ir būti toje žemėje jos nepažeidžiant. Tas pats yra ir Neringoje. Avių ganymas šiose teritorijose yra itin naudingas, nes piemanavimo metu yra padaroma daug darbų: nuo peraugimo apsaugomi miškai, taip pat yra mažinama populiacija tų augalų, kurie yra kenksmingi gamtai. Avys juos nuvalgo.

Ką Jus išmoko avys? Ko apskritai žmogui reikėtų pasimokyti iš šių gyvūnų?

Martina: Avys žmones gali išmokyti daugelio dalykų. Kai ganome avis, mes nesirenkame, kur eisime, mes tiesiog sekame paskui jas. Tai tampa labai meditatyviu pasivaikščiojimu, visiškai negalvojant, kur eiti dabar. Pastebėjau, jog jos dažniausiai eina tuo pačiu ratu ir visada sugeba sugrįžti į aptvarą, tad aš jomis pasitikiu. Kartu tai yra puikus būdas atidžiau stebėti tave supančia aplinką. Tai yra nuostabu. Tai taip pat keičia mūsų susikurtą suvokimą, jog žmonės yra pranašesni už gyvūnus ir padeda suprasti, jog mes galime daug ko iš jų išmokti.

Tačiau vienas svarbiausių, man keliantis didžiausią nuostabą dalykų yra tai, kaip avys mums parodo, kad mes, žmonės, galime turėti ryšį su savo gyvenama aplinka. Jos parodo, kaip galima gyventi miške ar gamtoje visiškai jai nekenkiant, skirtingai, negu kalbėtumėme apie žmones ir jų suvokimą apie gyvenimą gamtoje.

Šiuolaikinis žmogus, manau, tikrai nebeturi ryšio nei su mišku, nei su gamta. Prieš išeinant pasivaikščioti, juk „būtina“ apsirengti pačius geriausius savo rūbus, pasiimti madingiausias šiaurietiškas lazdas ar geriausios firmos dviratį. Būtent tai ir parodo to ryšio nebuvimą.

Ir, žinot, kas yra keisčiausia? Kad šitos avys, kurias mes ganome, yra atkeliavusios iš visiškai kito Lietuvos galo, tačiau jos puikiai žinojo, kaip prisitaikyti prie naujos vietos, kuri, beje, labai skiriasi nuo Dzūkijos. Tai šiek tiek primena ir kolonizacijos laikotarpius. Žmonės atvykdavo į svetimas teritorijas ir net nesistengdavo prisitaikyti prie naujos aplinkos. Jie ją keisdavo ir naikindavo. Taip pat yra ir dabar. Žmogus niekada nebandys prisitaikyti prie esamos vietos.

Ką konkrečiai pastebėjote, pamatėte piemenaudamos čia, Neringoje? Ką apie mūsų šalies gyvenimo būdą jums sako pievos, kuriose ganėte avis?

Martina: Tai labai svarbus klausimas. Čia labai stipriai jaučiamas ryšys tarp teritorijos ir joje gyvenančių žmonių. Galiausiai čia yra labai daug gyvūnijos ir augalijos, būdingos tik šiai šaliai. Čia jaučiamas didelis rūpestis kultūra ir pačia teritorija. O juk ši žemė kadaise buvo ir Vokietijos, ir Rusijos, paskui vėl Lietuvos... Tai labai aiškiai parodo, kad net po tiek įvairių istorinių pokyčių Lietuva išlaikė stiprią savo kultūrą.

O didžiausias atradimas būnant Kuršių nerijoje yra tas, kad šiandien mes galime čia piemenauti todėl, kad kažkas prieš šimtus metų šiose vietose nusprendė pasodinti medžius. Žinoma, nors miškai ir buvo užsodinti tam, kad neišnyktų smėlio kopos, jie vis tiek buvo skirti ateities kartoms. O medžių sodinimas, miškų išsaugojimas ir yra rūpestis ateities žmonėmis.

Esame be galo dėkingos už galimybę būti čia ir susipažinti su Neringos istorija. Visu tuo būtina dalintis ne tik tarpusavyje bet ir su visu pasauliu.

Birželio pradžioje iš Dzūkijos į Nidą buvo atvežta dailininkės Lauros Garbštienės („Verpėjos“) 30 škudžių veislės avių banda. Nuo tada avys ganosi specialiose tam skirtose Grobšto gamtinio rezervato teritorijose, o jas prižiūrėjo menininkės ir piemenės Milda Laužikaitė, Kathryn Wood, Dovilė Lapinskaitė ir šiuo metu - „colectivo amasijo“ atstovės Martina Manterola ir Letitia Paz. Piemenų rezidencija siekiama atkreipti dėmesį į Kuršių nerijos miškų medžiagų ciklą, kurti naujus žmogaus ir aplinkos santykius ir atrasti tinkamus įrankius, kuriais būtų galima nuodugniai nagrinėti ir plėtoti visuomenės santykį ir bendradarbiavimą su šiuo ypatingu žmonių veiklos suformuotu kraštovaizdžiu. Nidos Grobšto gamtinio rezervato pievos - ypač vertinga pievų augalų buveinė - saugomos nuo užžėlimo. Avys ganosi pievose, kurios nebus iš naujo apsodintos. Avių ganymas yra itin naudingas saugant ir formuojant teritoriją ir kraštovaizdį.

 Asmeninio albumo nuotr.