Niekšeliai, norėję pagąsdinti Zitą Šličytę, išsigando patys

Viešai nebijančios išsakyti nuomonės, ką galvoja apie vienos lyties santuokas bei partnerystes, apie kurias nekalba joks Konstitucijos straipsnis. Nuo Z.Šličytės namų buvo pavogta Trispalvė. Vėliava atsirado tik sausio 14-osios vakare. Kai socialiniuose tinkluose jau buvo kilęs didžiulis pasipiktinimas.

Kaip pasakojo Lietuvos šeimų sąjūdžio (LŠS) atstovas Algimantas Rusteika, sausio 13-ąją LŠS nutarė aplankyti ir pasveikinti tuos, kuriuos žino visa Lietuva. Disidentą kunigą Robertą Grigą, malda stiprinusį 1991 m. sausio 13-osios naktį pasiryžusius ginti Lietuvą. Taip pat nutarta aplankyti vieną LR Konstitucijos autorių Z.Šličytę. Nes ši teisininkė, kaip ir R.Grigas, ir dabar atskiria tiesą nuo melo, tamsą nuo šviesos ir neišmoko nuolankiai tylėti, matydami, kaip Lietuva stumiama neteisybės keliu.

Tad LŠS atstovai atvyko į Mosėdį. Nes, anot A.Rusteikos, gyva bendrystė, į akis iš širdies pasakytas „ačiū" ne vien sušildo ir suartina. Visų gyvosios Lietuvos žmonių pripažinimas, pagarba ir meilė yra nepalyginamai aukštesnis įvertinimas nei visi veidmainiški dabartinės valdžios ženklai.

Tačiau tą pačią dieną, kai LŠS atstovai Mosėdyje pasveikino Z.Šličytę, jau kitą dieną viena LŠS atstovė sužinojo, kad nuo Z.Šličytės namo dingo vėliava ir tą žinią išplatino socialiniuose tinkluose. Kilo įtarimų, jog vėliavą tyčia nukabino asmenys, apsimetantys profesionaliais patriotais. LŠS viešai pasižadėjo įrengti prie Z.Šličytės namų saugos kameras. Taip pat patikino, kad vėliavų pasipelnymo tikslais niekas nevagia. Tai neabejotinai buvo ciniškas pasityčiojimas iš garbaus amžiaus moters, siekis ją paniekinti ir įbauginti.

Internautai rašė, jog taip galėjo pasielgi neadekvatūs, neempatiški, gėdos ir garbės neturintys, tiesiog mankurtai. Kai kurie prisiminė, jog Skuode yra „kieti konservatos". Dar kiti tikėjosi, jog ateityje Daukanto aikštėje atsiras rimtas vyras, o ne butaforinė lėlė. Dauguma tikino, jog niekšiška taip pasielgti su garbaus amžiaus ir labai gerbiama moterimi. Dauguma linkėjo Z.Šličytei kuo geresnės sveikatos ir sėkmės.

Z.Šličytė nepabūgo. Nors ir nesiruošė kreiptis į policiją. Tačiau pabūgo vėliavos vagys. Matyt, paskaičius, kas apie juos rašoma socialiniuose tinkluose, neišlaikė nervai. Išsigandę skandalo, kitą dieną, jau sutemus, apie 19 val., vėliavą paliko prie Z.Šličytės verandos.

Komentuoja teisininkė Zita Šličytė:

Gal pasityčioti iš manęs norėjo. Aš tiek metų palieku vėliavą plevėsuoti. O kai mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vėliava su juodu kaspinu 5 dienas kabėjo ir niekas jos nelietė. Bet tas „maršas", Lietuvos šeimų sąjūdis važiavo signalizuodami, su prie mašinų pritvirtintomis vėliavomis. Keturios ar penkios mašinos. Man teko išeiti į gatvę, nors labai slidu buvo. Visą Mosėdį ant kojų sukėlė su tomis mašinomis. Atvažiavo 11 žmonių sausio 13-ąją, apie 12 val. O kai ėmė temti, kažkas nutarė pasityčioti iš mano vėliavos, nes name likau viena.

Bet nekreipkime per daug dėmesio į tuos niekadėjus. Matyt, galvojo - tu dabar durnavok, savo vėliavos ieškok. Visą dieną ieškojau, net ūkiniame pastate, bet neradau. O kai sausio 14-ąją sutemo, atsirado vėliava prie verandos. Pažįstamas skulptorius atvažiavo ir sako: „ko čia Lietuva visa blūdija, kad tavo vėliavą pavogė, o tavo vėliava prie verandos stovi!"

Nebuvo ji supurvinta, tik suglamžyta, bet neišniekinta. Nuėmiau nuo koto, išskalbiau, dabar išlyginsiu.

Kas galėjo taip pasielgti? Pasakysiu taip - čia yra ir iš Mosėdžio kilusių homoseksualių asmenų giminių. Aš jų nepažįstu, nes nesu iš čia kilusi, bet yra kažkokia mosėdiškė, užsienyje susituokusi su moterimi. <...> Čia ne „šposas", ne girto darbas. Manau, kad tai buvo sąmoninga, prieš mane nukreipta akcija.

Aš nebijau nieko, ir toliau kelsiu Lietuvos vėliavą, tik, galvoju, nakčiai reikės nukabinti.