Nerimas dėl seksualinės prievartos: kaip pasikalbėti su vaikais ir padėti sau?

Kaip padėti sau ir apie ką svarbu pasikalbėti su vaikais, rekomenduoja Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė.

Pasikalbėkite, kaip vaikas/paauglys jaučiasi. Su paaugliais pakalbėkite apie konkretų įvykį,  paklauskite, ką apie jį žino, kaip dėl to jaučiasi? Ir mažesnių, ir vyresnių pasiteiraukite, galbūt bijo eiti pro konkrečią vietą ar vykti savarankiškai į mokyklą/būrelį, grįžti namo? Ar dėl ko nors nerimauja? Patikinkite, kad taip jaustis normalu, suprantate vaiko jausmus ir jis visada gali su jumis pasikalbėti.

Padėkite pasijusti saugiau. Jei turite galimybę, pasiūlykite palydėti tiek vaiką, tiek paauglį į mokyklą arba nuvežti ir parsivežti. Patarkite vaikams ir paaugliams mieste vaikščioti su draugais ar klasiokais. Nuraminkite, kad policijos pareigūnai daro viską, kad būtų užtikrintas saugumas.

Aptarkite, kaip reikėtų elgtis susidūrus su pavojinga situacija. Paklauskite, kaip vaikas ar paauglys elgtųsi pavojingoje situacijoje.

Priminkite, kad svarbu būti budriems ir vadovautis policijos pareigūnų rekomendacijomis: pastebėjus įtartiną automobilį ar žmogų, pranešti 112, nesėsti į nepažįstamojo automobilį ir nepriimti jokių kitų kvietimų.

Taip pat susidūrus su elgesiu, kuris skaudina, sukelia skausmą, atrodo bjaurus ar nemalonus, jeigu įmanoma, reikėtų kuo greičiau pasitraukti.

Pabrėžkite, kad apie netinkamą kitų žmonių elgesį, būtina pranešti. Skatinkite vaikus ir paauglius visuomet pasakyti, jeigu kas nors elgėsi netinkamai, t.y., taip, kad jiems buvo baisu, nejauku, nemalonu. Ir į visus pasakojimus, jausmus, prašymus reaguokite rimtai.

Tuomet ir susidūręs su smurtu, vaikas greičiau kreipsis pagalbos ir apie tai papasakos.

Kaip apie seksualinę prievartą patys kalbate? Kokiais žodžiais komentuojate konkrečius įvykius, kokią poziciją išsakote, bendraudami šeimoje ar su draugais?

Labai svarbu suprasti ir įvardinti, kad prievarta yra rimtas nusikaltimas, už kurį visuomet atsakingas smurtautojas. Nukentėjęs vaikas, paauglys ar suaugęs tikrai nekaltas dėl to ir neišprovokavo smurto savo elgesiu, aprangos stiliumu, charakterio ar asmenybės bruožais.

Atkreipkite dėmesį į pasikeitusį vaiko/paauglio elgesį. Jeigu jis tapo apatiškas, prislėgtas ar nerimastingas, bijo konkrečios vietos ar žmogaus, pradėjo sapnuoti košmarus ar verkia miegodamas, pasikalbėkite apie tai, kas jį slegia.

Tai ženklai, rodantys išgyvenamus psichologinius sunkumus, galbūt patiriamą ar anksčiau patirtą smurtą. Paskatinkite vaiką papasakoti daugiau apie konkrečią situaciją, tačiau netardykite ir įkyriai neklausinėkite. Būtinai pasakykite, kad tikite vaiku ir imsitės veiksmų, kad jo daugiau neskriaustų.

Jeigu abejojate kaip elgtis, pasitarkite su specialistu. Galite kreiptis į mokyklos ar kitos įstaigos psichologą, paskambinti į „Tėvų liniją“, 8 800 900 12. Čia profesionalūs psichologai nemokamai konsultuoja tėvus, įtėvius, senelius iš visos Lietuvos.

Pasirūpinkite savo būsena. Suvaldyti nerimą, padeda klausimai sau: „Kokie konkrečiai dalykai man kelia nerimą?“, „Ar aš galiu tai išspręsti?“. Jeigu galite ką nors padaryti, pavyzdžiui, parsivežti vaiką iš mokyklos, taip ir padarykite.

Jeigu toje situacijoje nieko neįmanoma padaryti, susitelkite į kitus dalykus: užsiimkite fiziniu darbu, išeikite pasivaikščioti, pažiūrėkite filmą,  paskaitykite knygą.

​​​​​​​Nelikite vieni. Pasikalbėkite su artimu žmogumi ar kitu patikimu suaugusiuoju. Tai padeda susidėlioti mintis ir lengviau rasti sprendimą, sumažinti vienišumo jausmą, gauti naujų žinių, kurios padės išspręsti problemą, suprasti, kad tai, kas vyksta normalu, nes yra to priežastis.

​​​​​​​​​​​​​​Pagalba patyrusiems smurtą. Psichologinė pagalba nukentėjusiems nuo seksualinio, fizinio, emocinio smurto teikiama Paramos vaikams centre, įgyvendinant projektą „Kompleksinė pagalba nuo smurto nukentėjusiems vaikams, smurto liudininkams ir jų šeimoms“, kurį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.