Neregėto grožio salas Italijoje atradusi palangiškė: „Atrodo lyg pasakoje“

Borromeo salos žinomos dėl savo unikalios architektūros ir nuostabių sodų. Iš viso jų yra trys: Isola Bella, Isola Pescatori (dar vadinama Isola Superiore) ir Isola Madre.

„Į Borromeo salas lengvai galima patekti keltu iš vakarinėje Madžorės ežero pusėje esančio mažo miestelio Strezos. Jį galima pasiekti po maždaug valandos kelio traukiniu nuo Milano, panašiai tiek sugaišite vykdami ir tiesiai iš Malpensos oro uosto“, - pasakojo K. Nutautienė.

Isola Bella yra pirmoji sala, į kurią keliauja keltas iš Strezos. Vos 320 metrų ilgio ir 180 metrų pločio Isola Bella saloje tėra tik bažnyčia, keli gyvenamieji namai ir pora siaurų gatvelių, o kita salos dalis priklauso Boromėjų rūmams (Palazzo Borromeo).

Internete galima rasti nemažai informacijos apie šią salą. Rašoma, kad kažkada Isola Bella sala buvo mažai gyvenama. Joje stovėjo vos kelių žvejų pirkios. Situacija pasikeitė, kai dar XIV amžiuje iškilusi bankininkų Boromėjų šeima įsigijo Madžorės ežero salas, dabartines Isola Madre ir Isola Bella.

Pažodžiui išvertus Isola Bella pavadinimas reiškia „graži sala“. Teigiama, kad įsigijęs salą ir iš jos iškraustęs pavienius gyventojus, Karlas Boromėjus III (Carlo Borromeo III) 1632 metais pradėjo salos pertvarkos darbus.

Vėliau darbus perėmė jo sūnus Vitaliano. Buvo pastatyti dideli ir prabangūs rūmai bei kaskadomis išdėstyti sodai. Sala buvo pavadinta Boromėjo žmonos Izabelos vardu. Vėliau pavadinimas buvo sutrumpintas ir tapo Isola Bella.

„Rūmai visiškai restauruoti ir atverti lankytojams nelabai seniai - 2013 m. Gal tai ir paaiškina, kodėl ši unikalaus grožio sala dar mažai žinoma tarp turistų. Iš tiesų, vaizdas nerealus. Kai išlipi iš kelto, praktiškai atsiduri tiesiai ant rūmų priekinio įėjimo laiptelio.

Patys rūmai labai įspūdingi, ypač sužavėjo specialios atvėsti nuo karščių skirtos patalpos - grotos, kurių sienos, grindys ir lubos išklotos akmenukais ir kriauklytėmis“, - įspūdžiais dalijosi palangiškė.

Teigiama, kad šie stulbinantys rūmai per savo istoriją yra matę ir tokių lankytojų kaip Napoleonas ir Žozefina. Įkvėpimo šioje saloje sėmėsi Fiodoras Dostojevskis, Tomas Manas, Čarlzas Dikensas, Ernestas Hemingvėjus.

Ne ką mažesnį įspūdį, pasak K. Nutautienės, palieka ir kaskadomis išdėstyti sodai. Vaikštant po sodus galva svaigsta nuo aromatų jūros: levandos, rožės, orchidėjos ir kitos neregėto grožio gėlės. Sodo pažiba - kriauklės formos amfiteatras su kabančiais Babilono sodais, kuriame Boromėjų šeima stebėdavo marionečių spektaklius.

„Reikia skirti bent kelias valandas, kad galėtum viską apeiti. Viskas atrodo labai įspūdinga, nelabai tikisi, kad esi Italijoje, atrodo, tokie sodai labiau būdingi Rytų kraštams. Įspūdingi augalai, visur vaikšto žmonių nebijantys baltieji povai... Pasijauti tarsi pasakoje“, - pasakojo palangiškė.

Kita jos aplankyta žvejų sala - Isola Pescatori - šiek tiek kuklesnė, ten jau nėra įspūdingų rūmų ir sodų, visgi taip pat įdomu paklajoti ir po šią mažytę salą.

Viduramžiško stiliaus kaimelis susispaudęs aplink vienintelę salos bažnytėlę. Sala išvagota siaurų, laiptuotų bei trumpų gatvelių, kuriose glaudžiasi restoranai, siūlantys šviežius žuvies patiekalus.

Tai vienintelė ežero sala, kurioje iki šiol gyvenama. Skaičiuojama, kad šiuo metu saloje gyvena 40 gyventojų. Salos ilgis - vos 300 metrų.

„Kadangi buvo jau vėlu, nebeplaukėme iki Isola Madre salos, bet viliuosi, kad kada nors dar sugrįšiu prie Madžorės ežero“, - vylėsi palangiškė.