Neradusi darbo pati įkūrė baleto studiją

Scena kompensuodavo nuovargį

– Diana Marija, papasakokite apie save: esate kilusi iš Plungės, tačiau dabar įsikūrėte Gargžduose?

– Taip, gimiau ir augau Plungėje, tačiau 2018 metais teko pakelti sparnus ir išvykti į Klaipėdą. Baigiau šokio meno ir pedagogikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijų metu sutikau daugybę nuostabių žmonių, kurie ir atlydėjo mane į Gargždų miestą, kuriame iki šiol ir gyvenu. 

– Kaip prasidėjo Jūsų pačios šokio kelionė? Kaip ir daugelis mergaičių nuo vaikystės svajojote tapti balerina?

– Ne, balerina niekada nenorėjau būti. Neįsivaizdavau savęs kaip balerinos, aš tiesiog norėjau šokti ir nesvarbu, ar klasikinius šokius, ar lietuvių liaudies šokius. Jau pirmoje klasėje pasakiau, kad noriu tapti šokių mokytoja. 

Mama mane nuvedė šokti į Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, choreografijos skyrių. Meno mokyklą lankiau 6 metus, tačiau to buvo per maža, todėl Plungės kultūros centre pradėjau lankyti vaikų ir jaunimo šokių ansamblį „Žirginėliai“, taip pat „Eglės baleto studiją“ bei teatrą „Saula“. Iki pat 12 klasės lankiau net tris būrelius ir tikrai buvo nelengva. Draugai visada juokdavosi, jog tokia jauna, o visada skundžiuosi skausmais: tai kojų, tai nugaros.

Daug kartų daktarai buvo uždraudę šokti, tačiau neįsivaizdavau gyvenimo be visų užklasinių veiklų. Užlipus ant scenos dingdavo visas nuovargis, karščiavimas, skausmas ir tada atrodė, jog verta save varginti dėl tų poros minučių scenoje. 

Reikėjo „perlipti per save“

– Šiuo metu baleto mokote mažąsias Klaipėdos rajono gyventojas. Kaip kilo mintis įkurti studiją Gargžduose?

– Rinkdamasi studijas žinojau, jog šokių mokytojų ateitis gali būti sunki, jog sunku rasti darbą, jog daugelis choreografų turi net du ar tris darbus, tačiau neįsivaizdavau savęs niekur kitur.

Dar studijų metu puoselėjau idėją kurti šokio studiją, tačiau labai bijojau tai daryti viena. Bandžiau įkalbinėti kursiokus, deja, jie jau turėjo savo planų, todėl mintį paleidau.

Baigusi studijas apsigyvenau Gargžduose ir daug laiko praleidau ieškodama darbo pagal profesiją. Vasarą įsidarbinau kavinėje padavėja, bet supratau, kad ten man ne vieta, todėl vieną dieną pasakiau sau:

„Jei neišeina rasti darbo, tai darbo vietą susikursiu pati.“ Taip ir gimė „Marijos baleto studija“. Reikėjo labai daug drąsos, kad „perlipčiau per save“. Tačiau esu dėkinga visai savo šeimai, ypač mamai, kuri visada mane palaikė šokio pasaulyje, savo draugui ir jo šeimai – visi mane supantys žmonės daug padėjo, todėl tai nėra vien tik mano įdirbis. 

– Kaip sekėsi pirmaisiais veiklos metais, ar pasiteisino lūkesčiai?

– Pirmaisiais metais sekėsi puikiai, labai džiaugiuosi, jog susirinko tiek daug „balerinų“. Pirmaisiais mokslo metais dalyvavome konkurse „Šokantys batai 2022“, kuriame mergaitės iškovojo 1-ają ir 2-ąją vietas. 

Svarbu norėti ir tikėti

– Kokio amžiaus vaikų laukiate savo studijoje?

– Laukiami vaikai nuo 4 iki 8–9 metų, kitais mokslo metais svarstau kurti grupę patiems mažiausiems nuo 2,5 metukų, tačiau tuo nesu dar visiškai užtikrinta. Studija veikia mažoje jaukioje salėje Kastyčio g. 14.

Kiekvienas būrelis yra naudingas vaikams, baleto pamokose yra lavinamas vaiko lankstumas, laikysena, ištvermė, formuojasi tam tikri kūno raumenys, lavinamas muzikalumas, ugdoma disciplina, savarankiškumas, išmokstama įveikti baimę scenoje.

– Ko reikia mergaitei, norinčiai tapti balerina?

– Noro, noro ir dar kartą noro. Mokytojas gali vaiką užvesti ant kelio, išmokyti judesių, bet jeigu nebus noro, tai nebus ir rezultatų. 

– Ar pati turite autoritetų, į kuriuos lygiuotumėtės?

– Man autoritetai yra visos mano buvusios mokytojos, dėstytojos ir dėstytojai. Žmonės, kurie myli savo darbą ir savo žinias perduoda kitiems. 

– Kokia filosofija gyvenime vadovaujatės?

– Neturiu vienos ypatingos gyvenimo filosofijos, tačiau tikiu, kad žmogus gali viską, reikia tik noro ir tikėjimo savimi. Todėl visiems noriu palinkėti nenustoti tikėti savimi ir siekti savo svajonių.