Neatsitraukė nuo Pamario žemės – dirba ir laukia svečių

Mėgiamiausias – rūkytas karšis 

Atvykus į Rusnę būtina užsukti į bent vieną iš čia įsikūrusių žuvies rūkyklų. Artėjant link Rusnės jau galima pajusti gardų rūkomos žuvies dūmų kvapą, kuris atveda tiesiai prie vienos iš rūkyklų – „Anitos žuvys“.

Svečius pasitikusi šeimininkė Anita Belokopytova pati aprodo rūkyklą ir papasakoja apie joje rūkomas žuvis.

Anita su vyru Jurijumi tuo užsiima jau 30 metų. Iš pradžių rūkė sau, draugams, vėliau kiekiai augo, tad į veiklą dabar įsitraukusi bene visa šeima.

„Rūkome skirtingą žuvį. Šviežią perkame iš vietinių žvejų, tačiau lietuviai dabar pamėgę ir kalmarus, krevetes. Tad šaldytų jūrinių žuvų visgi tenka įsigyti iš Islandijos, Ispanijos ar net Farerų salų. Rūkomų žuvų yra per 20 rūšių, visgi populiariausias išlieka karšis“, – sakė Anita.

Skaičiuojama, kad Rusnėje galima rasti bene 30 rūkyklų, tačiau paklausta, ar užtenka klientų, Anita nesiskundė.

„Pirkėjų užtenka visiems. Ilgainiui kiekvienas yra atradęs tai, kas jam skaniausia. Tai priklauso ir nuo naudojamų prieskonių, ir nuo druskos kiekio. Juk ta pati žuvis vieniems būna per sūri, o kitiems druskos trūksta. Tad taip ir atsirenka kiekvienas klientas, pas ką pirkti“, – teigė A. Belokopytova.

Pasak Anitos, jos šeima rūko žuvį naudodama tik tradicinius prieskonius: druską, česnaką ir pipirus, o rūkoma kūrenant juodalksnį.

Viena gatvė – trys rūkyklos

Greta Anitos įsikūrusi ir „Ingos rūkyklėlė“, kur taip pat galima nusipirkti žuvies. Keliauninkus joje pasitinka arba šeimininkė Inga, arba jos dukra Živilė Čenkė. Dar studijų metais Živilė grįždavo padėti tėvams, o dabar čia vos spėja suktis.

„Studijuodama namo grįždavau savaitgaliais, o po studijų pradėjau vesti ir edukacines programas. Dabar tai darome kartu su vyru Laurynu. Natūralu, kad po mokslų likome čia darbuotis“, – sakė Ž.Čenkė.

Pasak Živilės, iki judviejų pažinties jos vyras sunkiai skyrė žuvų rūšis, o ir pats nebuvo didelis jų mėgėjas. Bet vėliau viskas pasikeitė.

Paklausta apie čia vykstančias edukacijas, Živilė užsiminė, kad dažniausiai jos vyksta šiltuoju sezono metu, tačiau šiemet pirmoji svečių grupė buvo atvykusi jau kovo pradžioje – jų neišgąsdino ir nešildoma pavėsinė.

„Priimame visus. Pasakojame ir rodome, kaip gi žuvys sužvejojamos bei koks tas kelias iki stalo. Vyras parodo, kaip žuvys paruošiamos rūkymui“, – sakė Ž.Čenkė.

Ar visiems rūkytos žuvies pardavėjams užtenka pirkėjų? Tai – dažnas klausimas, į kurį tenka atsakyti Živilei. Anot jos, nors vienoje gatvėje yra net trys rūkyklos, kiekviena turi savų pirkėjų.

Žmonės visose jose paragauja žuvies, ir pasirenka labiausiai patinkančią.

„Ingos rūkyklėlėje“ taip pat galima paragauti karšio, o pirkėjų pageidavimu neseniai pradėti gaminti ir karšio konservai.

„Dažniausiai jais ir prekiaujame Rusnėje. Kadangi daug dėmesio skiriame edukacijoms, tad po muges nebėra kada ir važinėti“, – sakė Živilė.

Atrado senuosius receptus

Paskanavus Rusnėje rūkytos žuvies ir pasivaikščiojus po apylinkes, verta užsukti į šalia Rusnės įsikūrusią sodybą, garsėjančią dvariškais patiekalais. Čia vaišinama šimtmečius gyvuojančių žolelių gėrimais bei išskirtiniu patiekalu.

Dešimtmetį veikiančios „Rusne Villa“ savininkė Daiva Stanislovaitienė pasakojo, kad toje vietoje kadaise buvusios jos prosenelių žemės.

Ji pasidalino ir savo istorija: „Sakoma, kad žmogus, nežinantis savo giminės praeities, neturi savo ateities. Tad atvykę į Rusnės salos Pakalnės kaimą pirmiausia pradėjome domėtis šeimos istorija.

Žvelgdami į senuosius žemėlapius nustebome, kad čia – buvusios Prūsijos žemė, o ir Kuršių marių vanduo buvo čia pat“.

Penkis vaikus užauginusi ir bajoriškų šaknų turinti Daiva pasakojo, kad jos prosenelis čia turėjo medinį dvarą, prekiavo mediena ir plukdydavo sėlius.

Dvaro valdose 1613 metais buvo gautas leidimas pastatyti smuklę – užeigą, kur medienos pirkliai galėjo ir pernakvoti, ir pavalgyti. Taigi Daiva pradėjo domėtis ir tuo, kas vyravo tuo metu virtuvėje.

Jos seneliai buvo išsaugoję kelių šimtmečių archyvus, kuriuose rasta ir receptų. „Anksčiau čia tikrai nebuvo cepelinų kraštas, patiekalai buvo visai kitokie. Dvarininkai galėjo eksperimentuoti virtuvėje, kadangi turėjo galimybių ir druską, ir prieskonių atsigabenti iš užsienio“, – užsiminė Daiva.

„Dabar restorane gaminame ir senovinius, šiam kraštui būdingus dvariškus patiekalus, neišsiverčiame ir be žuvienės – verdame kuo įvairiausios sriubos.

Atvykę iš kitų rajonų žmonės dažnai kraipo galvas, manydami kad midijos nėra lietuviškos, tačiau jų, kad ir nedaug, galima rasti ir Kintų pakrantėse.

Iš senųjų knygų atkūrėme ir senąją „Tauriojo elnio kraujo“ trauktinę, kurią patiekiame su senoviniu užkandžiu – kresna šokolade.

Šio žolelių gėrimo receptą dar 1580 metais sukūrė ir aprašė Radvilos Našlaitėlio archimagiras Jeremėjus. Tik tiek, kad dabar elnio kraujo gamyboje nenaudojame“, – patikino D.Stanislovaitienė.

Putpelės – po „marška“ 

Pasak „Rusne Villa“ šeimininkės, anksčiau dvaro virtuvėje buvo populiari laukinė paukštiena, ypač putpelės. Kadangi į dvarą susirinkdavo būriai jaunuolių, jie traukdavo medžioti putpelių pačių pasigamintomis šaudyklėmis – „ragatkėmis“.

„Tai būdavo tarsi mini čempionatai. Iš sumedžiotų mažyčių putpelių buvo paruošiami patiekalai ir organizuojami piknikai ant marių kranto.

Dvarininkai pagal etiketą turėdavo valgyti įrankiais, o į piknikus sidabrinių įrankių niekas iš dvarų neleisdavo išnešti.

Kadangi viešai valgyti rankomis buvo nemandagu, tad iš tų laikų ir išliko tradicija valgyti apsigobus gėlių aromatais iškvėpintomis marškomis, tuomet bernai ir mergos nematydavo valgančių rankomis dvarininkų.

O be to, jos ir nuo vėjo apsaugodavo, aromatą sulaikydavo“, – pasakojo kulinarines edukacijas vedanti D. Stanislovaitienė.

Tad neįprastu būdu – valgant tiesiog po marška, putpelių galima paragauti ir viloje, – po tokio neįprasto valgymo šypsena ilgai nedingsta nuo veido.