Nakvynės namams Kretingoje – vieneri

Pravėrus duris, šie namai kvepėjo jaukumu, švara ir keptais pyragais: prie skanėstais nukrauto stalo nušvitusiais veidais, tvarkingai apsirengę susėdo jų gyventojai ir maloniai, tarsi būtų draugai, su jais bendraujantys darbuotojai.

Šis vaizdas sulaužė išankstinį stereotipinį įspūdį apie benamių įstaigą, nes labiau panėšėjo į bendruomeninius namus.

Nerimauta be reikalo

Dar ligi atidarant Nakvynės namus, jie kėlė nepagrįstus kretingiškių būgštavimus: kad šalia – Dvaro parkas ir Astronominis laikrodis, netoliese – rūmai ir tvenkiniai, prie kurių neva būriuosis ir girtaus nakvynės belaukiantys benamiai.

Tačiau taip neįvyko – savo namų neturintys asocialūs asmenys bendrystei labiau pamėgę miesto skverą ir autobusų stotelių paviljonus.

„Statant šiuos namus, buvo akcentuota, kad jie – dėl tų, kurie neturi savo namų. Džiaugiuosi, kad šiandieną jūs galite pasakyti: mes turime namus, kuriuose mumis rūpinasi“, – sveikindama Nakvynės namų bendruomenę, kalbėjo Kretingos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Kristina Gimžauskaitė-Mažonienė.

Kretingos socialinių paslaugų centro, kuriam priklauso Nakvynės namai, vadovė D. Skruibienė neslėpė: iš pradžių tvyrojęs nerimas, ar įstaigos kontingentas nekels rūpesčių visuomenei, tačiau šiandieną džiaugiasi, kad per visą įstaigos veiklos laiką nesulaukė nė vieno priekaišto.

Į gimtadienį atskubėjusi su keliomis centro darbuotojomis, D. Skruibienė dovanų atvežė didelį puodą bendruomenės pietums virti ir bulvių tarkavimo mašiną. Ji sakė, kad jai smagu čia atvykti, o už sukurtą jaukumą dėkojo padalinio darbuotojams.

Ne tik apnakvindina, bet ir laikinai apgyvendina

Pasak Kretingos nakvynės namams vadovaujančios socialinės darbuotojos Editos Kucharskajos, benamiai asmenys iš anksto vienas iš kito susižino, o juolab žino nuolatiniais tapę jų gyventojai, kad čia privaloma laikytis tvarkos, negalima girtauti ar prašytis nakvynės neblaiviam.

Permiegoti atėjęs benamis žmogus čia gali sušilti, išsimaudyti, o rytą darbuotojos jam pasiūlys arbatos, prireikus – ir naują švarų drabužį. Tokiems vienkartiniams lankytojams nakvynės namuose yra paruoštos 4 vietos.

Tačiau 8 nuolatiniai jų gyventojai čia ir jaučiasi tarsi savo namuose, – nors ir ne visam laikui jiems suteikta pastogė ir šiluma, tačiau iš čia į savarankišką gyvenimą jie gali išeiti jau atsitiesę.

Iš viso per vienerius veiklos metus Nakvynės namuose apgyvendinimo paslaugos suteiktos 20 asmenų – 3 moterims ir 17 vyrų, o laikino apgyvendinimo, arba nakvynės, paslaugomis naudojosi 46 asmenys iš viso 147 kartus. Įstaigoje su jais dirba 9 darbuotojai.

D. Skruibienės žodžiais, 1 asmens apgyvendinimas per mėnesį valstybei kainuoja 1 tūkst. 140 Eur, o vienos laikinos nakvynės kaina – apie 40 Eur. Praėjusį mėnesį Kretingos nakvynės namų išlaidos: už elektrą – 190 Eur, už vandenį ir jo pašildymą – 466 Eur.

Viena benamio istorija

Šventės dieną bendryste Kretingos nakvynės namuose džiaugėsi ilgėliau čia apsistoję rajono gyventojai: 54-erių Rolandas, 59-erių Algirdas, 50-metį čia atšventęs Arūnas, 61-erių Robertas ir 48-erių Marius, dauguma jų – neįgalūs. Nors pagal tvarką, Nakvynės namuose benamiai gali gyventi iki 1-erių metų, tačiau padaromos išimtys, įvertinus konkrečią kiekvieno asmens situaciją.

Savo istorija sutiko pasidalinti Rolandas Jasiūnas, Nakvynės namuose gyvenantis nuo pat jų atidarymo pradžios, ir, kaip tikino E. Kucharskaja, buvęs vienas tų, kurie nekantriai laukė, kada atsivers šių namų durys.

Rolandas sakė esąs kilęs iš Širvintų, savo šeimos nesukūrė. Išvyko uždarbiauti į Prahą, ten statybose dirbo 16 metų iki nelemto įvykio, kada ant jo užkrito padėklas su statybinėmis plytelėmis. Lietuvos ambasada pasirūpino Greitosios medicinos pagalbos automobiliu pargabenti į Lietuvą, Klaipėdos ligoninėje jam buvo amputuotos abi kojos.

Gatvėje gyventi, sakė, jam netekę, iš ligoninės perkėlė į Nakvynės namus, po to Kretingoje nuomojęsis kambarį. Dabar verčiasi vien iš neįgalumo pašalpos, nes Čekijoje dirbo nelegaliai.

„Šiuose namuose labai gera, ramu, darbuotojai ypač malonūs. Maitinamės patys, bet būna dienų, kada darbuotojos organizuoja bendrus pietus: tarkim, šiandien viena atsinešė iš namų bulvių tarkavimo mašiną, bulvių atvežė darbuotojas Andrius, o mes, gyventojai, sėdome ir priskutome kibirą bulvių. Visi labai skaniai papietavome“, – džiaugėsi R. Jasiūnas.

Problemos netapatinamos su žmogumi

Rodydamas protezus, vyras tikino, kad kasdien vykstąs į stadioną mankštintis. „Per šią žiemą turiu išmokti vaikščioti ir pats atsistoti ant kojų – abiem prasmėm: noriu dirbti, užsidirbti ir pats kurti savo gyvenimą“, – tvirtino vyras.

Jis tikisi, kad Užimtumo tarnyba pagelbės jam susirasti tinkamą darbą, bibliotekoje sakė mokęsis naudotis kompiuteriu, turi išmanųjį telefoną.

„Rolandas yra labai savarankiškas, pats geba pasirūpinti savimi, susitvarkyti buitį, tačiau kitus gyventojus reikia pastūmėti, skatinti. Dauguma iš pradžių sako– darykit su manimi, ką norit, aš toks jau esu. Kalbamės, siekiame žmogų motyvuoti, skatinti jo atsakomybę.

Padedame pasirūpinti jų gydymo, neįgalumo nustatymo, įdarbinimo ir kitais būtinais reikalais. Dirbant su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, ir mes, darbuotojai, laikomės principinės nuostatos, kad problemų negalima tapatinti su žmogumi. Susitapatinęs su problema, žmogus negali su ja kovoti, tai prilygsta kovai su pačiu savimi.

Visi žmonės turi gebėjimų keisti požiūrį į savo problemas ir ieškoti kelių, kaip jas spręsti. Tai įrodė ir vienerių metų mūsų darbo patirtis“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo E. Kucharskaja.

Jos žodžiais, visi jų paslaugų gavėjai turi galimybę būti išklausyti, išgirsti ir suprasti, kiekvieno jų gyvenimo patirtis – savaip unikali, o išgyvenimai – vertingi.

Apgyvendinimo paslaugų poreikis, D. Skruibienės žodžiais, per vienerius metus taip išaugo, kad trūksta laikino apgyvendinimo vietų: „Jeigu rajono taryba pritars, iš tų pačių resursų galėtume įrengti dar 4 vietas, kambariuose įrengiant dar po vieną lovą. Dabar 4-uose kambariuose gyvena po 2 asmenis“.