Mokytoja Daiva Latožienė: „Geriausias mokinių įvertinimas – teisingiausio mokytojo titulas“

Artėjant rudeniui įprasta skaičiuoti viščiukus, pasidžiaugti derliumi, mokytojai irgi ne išimtis. D. Latožienė papasakojo apie naujausius savo mokinių pasiekimus vasarą vykusioje Nacionalinėje teisės žinių olimpiadoje. 

„Labai džiugu, jog nemažai mūsų mokyklos mokinių sulaukė kvietimo dalyvauti antrajame etape. Ir pasakysiu, kad aš neverčiu vaikų dalyvauti, jie nori patys.

Pradeda domėtis teise jau nuo penktos klasės, paskatini ir suka savarankiškai tuo keliu. Kaip pavyksta motyvuoti? Šios olimpiados organizatoriai yra labai dosnūs dalyviams.

Prizinis fondas tikrai mokinius vilioja, pavyzdžiui, pirmosios vietos prizas – tūkstantis eurų. Ir šiaip dalyviai apipilami prizais kaip iš gausybės rago“, – pasakojo mokytoja.

Pašnekovės mokiniai kasmet dalyvauja Konstitucijos egzamine, ir nebūtinai tik geriausi mokiniai. Kartais tokiuose pasitikrinimuose yra sulaužomi stereotipai, kad nugalėtojais tampa tik dešimtukininkai.

Suinteresuota ugdyti pilietiškus jaunuolius

„Kai mūsų mokykla tapo progimnazija, neliko vyresniųjų vaikų, labai išgyvenau, kad su mažiausiais nebebus kur dalyvauti, nes visi konkursai orientuoti į vyresnius.

Dalyvaudavome ir pavykdavo pasiekti puikių rezultatų. O kai vyresniųjų neliko, neliko ir su kuo dalyvauti. Tad labai apsidžiaugiau, kad ši olimpiada kviečia dalyvauti mokinius nuo penktos klasės.

Tai puikiai susišaukia ir su Konstitucijos egzaminu, kuriame dalyvauja irgi nuo penktos klasės“, – apie žinių pasitikrinimo galimybes kalbėjo D. Latožienė.

Pradėjus atostogauti – liepos mėnesį – pasiekė žinia, kad net penki mokiniai kviečiami į finalinį etapą, iš viso pateko dešimt geriausių, vadinasi, palangiškių – net pusė. „Mokykloje direktorei juokiausi, kad pažinčių ten neturiu, negalvokit nieko blogo“, – prisiminė mokytoja Daiva.

Pasak pašnekovės, iš viso dalyvių ten buvo apie tris tūkstančius, iš jų liko trys šimtai, po to – ir dar mažiau.

Olimpiada naudinga buvo ir kitaip – mokiniai ir mokytojai turėjo galimybę vieni su kitais pabendrauti, paklausyti ten organizuojamų seminarų, sužinoti naudingos informacijos.

Pavyzdžiui, kad ir tai, jog M. Riomerio universiteto studentai teikia nemokamą teisinę pagalbą, jiems tai puiki studijų praktika.

„Sudalyvavome mano iniciatyva, bet palaikymo, skatinimo sulaukėme ir iš Švietimo skyriaus, ir mūsų direktorės.

Mokytojai kartais man sako, kad kam tau to reikia, bet vaikams smagu, o ir aš pati esu suinteresuota, kad vaikai žinotų savo Konstituciją. Už dalyvavimą ir aš pati paskatinu pažymiais, bet taip pat esu suinteresuota ugdydama savo teises žinančius Lietuvos piliečius“, – šypsojosi istorijos mokytoja.

Pareigų – ne viena

Pašnekovė yra ir V. Jurgučio mokyklos tolerancijos ugdymo centro vadovė. Ji bendradarbiauja su tarptautine komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti, kviečiama į mokymus, dalyvauja išvykose užsienyje, pavyzdžiui, lankėsi Aušvico stovykloje. 

Kasmet tradiciškai su mokiniais dalyvauja Lietuvos žydų genocido dienai paminėti skirtuose „Atminties kelio“ renginiuose.

Dar ji yra atsakinga ir už antikorupcinę veiklą. „Teko būti lektore seminaruose šia tema, už veiklą esu apdovanota Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) padėkos raštu.

Jiems reikia, kad mokyklose būtų tokių žmonių, nors mokyklose šiuo atžvilgiu labai skaidru, gal aktualiau yra šviesti vaikus šia tema, jie turi žinoti, kas tai yra“, – pripažino mokytoja.

Pasaulis – margas kaip genys

Pašnekovė atskleidė, kad moko vaikus jau ne vieną dešimtį ir savo pasirinkimu nesuabejojo. Būtent Palangos progimnazijoje ji dirba nuo 2000 metų. 

„Gal ir tiesa, kad būdamas tarp mokinių tarsi pats jaunėji, gauni tos energijos. Labai džiaugiuosi, kad pavyksta išlaikyti šiltą ryšį su mokiniais. Mokiniai šiemet skyrė mokytojams nominacijas, paslapčia balsavo, ir aš buvau apdovanota teisingiausio mokytojo nominacija.

Tai mane labai pradžiugino, nes ir vaikams sakau, kad geram būti yra lengva, bet būti teisingam – labai sunku, juk ir ašaros kartais krenta dėl teisybės, ar ne taip būna.

Visada stengiuosi su vaikais kalbėtis nuoširdžiai, sakyti taip, kaip yra ir visada suteikiu galimybę įvertinti savo poelgius patiems, paskatinu nedaryti tų pačių klaidų, o jeigu kažko nemoki, nežinai, tai atvirai ir pati tą pripažįstu“, – sakė D. Latožienė, pripažinusi, kad gali save vadinti mokytoja iš pašaukimo, nors veiklos rastų ir kitur, nepabūgtų, nes domisi daugeliu dalykų.

Paklausta, kaip vertina šiuolaikinius vaikus, ji atkreipė dėmesį, kad kurorte vaikai demonstruoja išskirtinį intelektualumą, kadangi ir tėvai tokie, užsiiminėjantys įvairiomis veiklomis, ir pilietiški vaikai, gal kiek kartais pasigenda jų noro domėtis aplinka, pamatyti kaskart vis naujų dalykų, nes juk ir tose pačiose vietose apsilankius gali kaskart pamatyti ir sužinoti kažką naujo. 

„Pasaulis yra margas kaip genys, tad nereikia paisyti suformuotų stereotipų“, – pabrėžė mokytoja.

Kas augina mokytojui sparnus

Pasiteiravus, ar prisimena istorijos mokytoja savo profesinio kelio pradžią, patikino, kad taip. 

„Tikrai prisimenu. Tuomet buvo tokia panaši situacija, kokią išgyvena šių metų mokytojai, kai reikia ruoštis dirbti pasitelkus naujas programas, o vadovėlių nėra.

Tuomet, žinoma, ir galimybės buvo kitokios, technologijų nebuvo. Bet aš nesutinku su tuo, kai sako, kad mokytojui nereikia vadovėlių, kad galėtų dirbti.

Čia yra grįžimas į praeitį. Juk esama tokių vaikų, kurie nori pasiskaityti grįžę namo, kurių atmintis ne girdimoji, o regimoji, kodėl apie tai niekas nekalba. Dabar mokytojams nuolat kartojama, kad turi būti kūrybiški, bet ar tikrai tik kūrybiškumo ir tereikia“, – savo nuomonę dėstė mokytoja Daiva.

O tai, kad mokytojas tikrai tinkamai atlieka savo darbą, parodo patys mokiniai, kurie nepamiršta savo ugdytojo net ir praėjus daugeliui metų. „Tokie dalykai, kai mokiniai ateina pasveikinti, kai parašo, atlygina visus sunkumus.

Tenka išgirsta iš aplinkinių, kad man viskas atrodo lengva ir paprasta, bet būna visko, kaip ir visiems“, – nusišypsojo D. Latožienė.

O kurorte dirbti mokytojams netampa lengviau, nes mokinių kasmet tik daugėja, jaunos šeimos pasirenka gyvenamąja vieta būtent šį miestą. 

„Visada stengiuosi išlikti pozityvi, juk bambėjimas, susiraukimas tikrai niekad neatneš naudos, tad to ir nedarau.

Net vaikai jau žino, kad šypsena retai dingsta iš mano veido, jeigu tik įeinu į klasę be šypsenos, tuoj klausia, ar bloga nuotaika“, – juokėsi mokytoja.

Nuotraukoje: istorijos mokytoja Daiva Latožienė pripažino, kad sugeba išlaikyti puikų ryšį su mokiniais, nors būna įvairių situacijų.