Skaudi žinia prislėgė
– Į R.Karpavičiaus palikimą nusitaikę žmonės bando įpiršti versiją, kad jis esą iš testamento sūnų išbraukė dėl jo kriminalinės praeities. Ar R.Karpavičius sūnui dėl to priekaištavo?
– Aš niekada to negirdėjau. Būdavo atvirkščiai – tėvas gindavo sūnų. Raimondas buvo perėjęs panašų kelią, jaunystėje sėdėjęs kalėjime. Jų patirtis buvo panaši.
Pirmąją tyrimo dalį „Lietuvių komisarų atakuotoje Tenerifės viloje atgijo gyvenimas“ skaitykite čia.
R.Karpavičius dar ir pajuokaudavo: „Ten prabėgo mano geriausios dienos, bet jums to nesuprasti.“ Jie abu iš to juokdavosi.
Į kalėjimą pakliūva įvairių žmonių, ne visi yra nepataisomai sugadinti. Tie, kurie nori pakeisti gyvenimą, išėję į laisvę taip ir padaro.
Prasidėjus kovai dėl palikimo ta korta puolė mojuoti tie, kurie klasta siekė Raimondo turtų.
– Kai R.Karpavičius sunkiai sirgo, siuntėte anūkų nuotraukas. Atskriejo žinutė: „Lauk iš mano namų Tenerifėje.“ Ar vaikai tai matė?
– Tik praėjus daugiau kaip dvejiems metams galiu ramiau apie tai kalbėti. Vaikai tos žinutės iki šiol nematė. Papasakosiu jiems apie tai tik tada, kai jie paaugę suvoks, kokia liga sirgo senelis. Nenoriu jų apkrauti svetimomis intrigomis.
– Ar R.Karpavičius galėjo tokią žinutę pats parašyti?
– Jis jokiu būdu negalėjo to parašyti, nes apskritai niekada nerašydavo žinučių. Jis buvo iš tų verslininkų, kurie prireikus paskambindavo, gyvai tvarkė reikalus. O žinutės gali sukelti ir nesusipratimų.
Tada anūkų nuotraukas Raimondui nusiunčiau aš. Mane apėmė liūdesys pagalvojus, kad jis atskirtas nuo artimųjų.
Pamaniau, galbūt turės galimybę užmesti akį į nuotraukas ir sužinoti, kad mes jį mylime.
Siųsdama nesitikėjau sulaukti atsakymo, bet jis atskriejo iš karto. Perskaičiusi jį patyriau šoką, bet supratau, kad R.Karpavičius to negalėjo parašyti dar ir todėl, kad mylėjo anūkus.
– Kaip vaikai reagavo sužinoję, kad jų senelis mirė?
– Mes buvome namuose Palangoje. Sužinojome ne tą pačią dieną. Tik kitą dieną kažkas parašė Audronei, kad Raimondas ne tik mirė, bet ir jau kremuotas.
Tai nuskambėjo žiauriai.
Aš vaikams to iš karto nepasakiau. Vakare į mūsų namus atvyko daugiau žmonių. Mažasis Rokas paklausė, ar senelis mirė. Patvirtinau tai.
Vaikas nuėjo prie lango, pro kurį matyti senelių namo kiemas. Jau prieš tai jis su Ana vis dairydavosi į tą pusę ir jie klausdavo, kada galės nueiti pas senelį pasivažinėti dviračiu. Ten daug žalčių, Rokas nuo mažens juos nešiodavo. Ir tada jis ilgai žiūrėjo į senelių namą.
Vėliau mano vyras jiems paaiškino, kad blogi žmonės nori senelio turto. Jis nesakė, kad senelis buvo pagrobtas, laikytas uždarytas. Tai išgirsti jiems dar per anksti, būtų pernelyg didelis smūgis.
Mažasis Rokas pasakė, kad į laidotuves nevyks, nes senelis jau danguje. O Ana norėjo dalyvauti, tad vykdami į Kauną ją pasiėmėme kartu.
Nenorėjo numirti vienišas
– Kaip jautėtės per laidotuves tarp svetimų žmonių?
– Nuvykusi į Kauną patyriau dar vieną šoką. Šarvojimo salės priekyje, arčiausiai urnos, sėdėjo eilė visiškai svetimų žmonių, kuriuos mačiau pirmą kartą. Vaikščiojo apsaugininkai.
Kaunietė nepajudėjo nuo kėdės. Ant sienos rodė vaizdus – tik tuos, kuriuose R.Karpavičius su kita moterimi.
Ana paklausė, ar tai močiutė jaunystėje. Man teko pameluoti, nenorėjau jos dar labiau įskaudinti. Nebuvo parodyta nė viena Raimondo nuotrauka su anūkais.
Kaip buvo galima išbraukti tai, ką jis be galo mylėjo?
– Jūsų nuomone, kodėl reikėjo įkalti pleištą tarp senelio ir anūkų?
– Tai rodo, kad tie žmonės, kurie jį nuo mūsų atskyrė, turėjo tikslą. Jei vyrai ir pakeičia gyvenimo partnerę, vaikai, anūkai visada lieka jų gyvenime. Neįmanoma jų išbraukti.
– Ar verslininkas buvo užsiminęs, kaip norėtų palikti žemiškąjį pasaulį?
– Manau, joks žmogus nenorėtų numirti taip, kaip jis – vienišas.
Raimondas nevengdavo mirties temos. Jis kalbėdavo, su kokiu kostiumu norėtų būti pašarvotas, kokia muzika turėtų skambėti. Jam tai buvo svarbu. Todėl tai, kas buvo padaryta, – kūnas greitai sudegintas, – prieštaravo jo norams.
Man girdint jis nėra kalbėjęs nei apie atsisveikinimą Kaune, nei apie dėžutę kolumbariume.
– Draugams jis buvo užsiminęs, kad jo anūkų ateitis bus aprūpinta. Ar su jumis jis apie tai kalbėjo?
– Jo mintys dažnai sukosi apie verslą. Kai matydavo, kad mums ta tema neįdomi, kalbą pakreipdavo kitur. Bet jis tuo būdavo susirūpinęs. Užsimindavo, kad mano vyras kada nors perims verslą, o mažasis Rokas ir Ana ten dirbs.
R.Karpavičius nebuvo toks senelis kaip iš romantiškų filmų. Bet artimieji jam buvo be galo svarbūs. Jis tikėjo bažnytine santuoka, sudaryta prieš Dievą, todėl rūpinosi, kad būtų atnaujinti bažnytinės santuokos su Audrone įžadai.
Brolis šventėse nedalyvavo
– Našlė Aistė Karpavičienė yra viešai sakiusi, kad vilą pertvarkė. Ar suradote kokių nors jos buvimą liudijančių daiktų?
– Čia nebuvo ir nėra nė vieno jos daikto. Viskas yra taip, kaip įrengė Audronė. Baldai, lovų užtiesalai, užuolaidos, paveikslai – visa tai nupirko Audronė.
Vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų R.Karpavičius atostogas leisdavo su artimaisiais. Asmeninio albumo nuotr.
Tie, kurie yra buvę Audronės namuose, gali atpažinti jos stilių. Namas Tenerifėje seniai baigtas įrengti, čia nereikėjo nieko pertvarkyti.
– Jūs dalyvaudavote asmeninėse R.Karpavičiaus šventėse. Ar ten esate mačiusi jo brolį H.Karpavičių?
– Niekada jo nemačiau per šventes. Pirmąkart jį pamačiau jau po Raimondo mirties žiemą Palangoje, už namo vartų.
Įsėdau į mašiną su vaikais – išsiruošėme į parduotuvę. Mūsų keliukas buvo užstatytas, todėl paspaudžiau garso signalą.
Buvo prieblanda. Staiga suspaudė širdį – atrodė, kad išvydau ateinantį Raimondą. Greitai suvokiau, kad tai jo brolis. Jis nepasisveikino – įsėdo ir nuvažiavo.
H.Karpavičius nėra matęs Raimondo anūkų. Apie jį žinojau tik tiek, kad buvo dėstytojas, praeityje yra dirbęs „Marijampolės pieno konservuose“, bet turėjo išeiti. Mūsų keliai anksčiau nebuvo susikirtę.
Nors H.Karpavičius turi du vaikus, man ir su jais neteko bendrauti. Man tai atrodo keista. Turiu seserį, su kuria šiltai bendrauju.
Kad ir kokio kieto būdo buvo Raimondas, jis norėdavo padėti broliui, palaikyti draugiškus ryšius, bet pastarasis jam net nepaskambindavo. Brolis pasirodė tik tada, kai Raimondas sunkiai susirgo.
Kai verslininkas sunkiai susirgo, marti jam nusiuntė anūkų nuotraukas ir sulaukė piktos atsakomosios žinutės.
LR archyvo nuotr.
– Jūs iš arti matėte, ką teko išgyventi Audronei Karpavičienei, kuri po vienu stogu su R.Karpavičiumi gyveno 40 metų. Kaip ji jautėsi?
– Ji atrodė šoko būsenos. Nesu jos vietoje, bet man atrodo, kad realiame gyvenime taip negali įvykti.
Audronė visada mylėjo Raimondą, o jis mylėjo ją.
Kai žmogus turi tiek turto, gali išeiti bet kada. Kas galėtų sulaikyti turtuolį? Jam nereikia būti su moterimi vien iš įpratimo.
Jeigu Raimondui būtų patikusi kita moteris, jis būtų pas ją išėjęs. Bet jis visada grįždavo namo. Ir į ligoninę R.Karpavičius išvyko iš namų, kuriuose daug metų gyveno su Audrone.
– Tai kaip atsitiko, kad verslininkas vedė kitą moterį, o įtartinomis aplinkybėmis patvirtintame jo testamente įrašytos Aistės Karpavičienės ir H.Karpavičiaus pavardės?
– Tai parodo, kad jam buvo labai blogai. Jis buvo labai stiprus žmogus, netapo milijonieriumi per dieną, daug dirbo. Ir vaikystė jo buvo sunki. Jam nereikėjo vaizduoti, kad pabėgo nuo žmonos.
Toks scenarijus – ne jo būdui, jį surežisavo kiti žmonės.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
Rašyti komentarą