Milijoniniai ieškiniai aplinkosaugoje: pabaigos pradžia

Tačiau šie milžiniški skaičiai – ne įmonių finansinės ataskaitos eilutės, ir ne įsiskolinimai kreditoriams.

Tai skambūs, ydingos ligšiolinės administracinės praktikos aplinkosauginiuose incidentuose padariniai, kurie šiuose incidentuose atsidurdavusiems asmenims sukeldavo sudėtingas ekonomines ir socialines pasekmes.

Paprastai kalbant, tai Aplinkos apsaugos departamento (AAD) paruoštų civilinių ieškinių sumos. Kad ir, pavyzdžiui, už grunto taršą nepavojingomis medžiagomis.

Paskutinis toks skambus atvejis - vos prieš mėnesį, liepos 5-ąją, po patikrinimo Vilniuje veikiančioje UAB „Ekobazė“ nustatyta grunto tarša nepavojingomis medžiagomis.

Ji palydėta matematiškai, o ne realiais aplinkos tyrimais apskaičiuotu ir skambiai viešai paskelbtu 21 mln. eurų siekiančiu žalos aplinkai vertinimu.

Tačiau tą pačią liepos 5 d. įvyko dar šis tas svarbaus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija priėmė sprendimą, kuriuo ši iki šiol plačiai taikyta praktika, atrodo, pagaliau išstumiama į aplinkosauginių incidentų valdymo paraštes.

LVAT administracinėje byloje Nr. I-9-415/2023 ištyrė Aplinkos ministro 2002-09-09 įsakymu patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos atitiktį Konstitucijai, Aplinkos apsaugos įstatymui (AAĮ), Viešojo administravimo įstatymui ir Teisėkūros pagrindų įstatymui.

Kartu, šiuo precedento galią turinčiu sprendimu nustatytos sąlygos, kurių AAD privalo laikytis aplinkosauginėse bylose, nustatant žalos aplinkai faktą, dydį ir žalos aplinkai atlyginimo priemones.

Liepos 5 dienos sprendime buvo nustatyta, kad ištirtoje metodikoje nustatytas ir praktikoje plačiai naudotas vertės ir sąnaudų metodas nėra taikytinas žalos aplinkai fakto nustatymui.

Jis ir yra tik vienas iš žalos aplinkai dydžio nustatymo metodų, kuris taikytinas tik kaip kraštutinė priemonė, prieš tai įvykdžius privalomas išankstines sąlygas.

Rezonansiniai pavyzdžiai

Prieš plačiau aptariant minėtą teismo sprendimą, keletas svarbių pavyzdžių, iliustruojančių jo svarbą ir esminį pokytį.

LVAT ištirta ir Lietuvoje aplinkosaugininkų žalos aplinkai apskaičiavimui iki šiol taikoma metodika remiasi dar 1983 m. SSRS mastu nustatyta tvarka. 2002 m., ją adaptavus pagal nūdienos poreikius, šis teisės aktas tapo nacionalinės teisinės bazės sudėtine dalimi.

Praktikoje atsiskleidžiančiais esminiais jos trūkumais reikėtų laikyti tai, kad žalos faktas ir mastas nustatomas ne specialiais moksliniais tyrimais, taikant individualius metodus pagal konkretų atvejį, o teoriškai, vadovaujantis metodikos nuostatomis.

Taip pat tai, kad taikant šią metodiką nėra atkuriama pažeistos aplinkos pirminė būklė, pritaikius aplinkos atkūrimo priemones.

Be to, aplinkosauginius ginčus nagrinėjantys teismai yra linkę remtis ne aptariamos metodikos nuostatomis, o 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti.

Šia direktyva siekiama šalių aplinkosaugininkus įpareigoti, kad žala gamtai būtų nustatoma realiai ir atlyginama natūra – pažeisto gamtos elemento atkūrimu.

Tačiau AAD, remdamasis minėta metodika, iki šiol prioritetą teikė civiliniams ieškiniams baudžiamosiose bylose, kurių apskaičiavimas pagrįstas matematinėmis formulėmis, o ne realiais aplinkos tyrimais. Į tai dėmesį yra atkreipusi ir tarptautinė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.

Pažvelkime į praktinius to pavyzdžius. Vilkaviškio rajone veikiančios įmonės vadovas apkaltintas aplinką užteršęs dideliu kiekiu statybinių atliekų.

Po pirminio žalos aplinkai vertinimo, remiantis minėta metodika, pateiktas skambus 33 mln. eurų siekiantis civilinis ieškinys. Tačiau įgyvendinus aplinkos atkūrimo priemones už 200 tūkst. eurų viršijančią sumą, žala aplinkai buvo atlyginta.

Panaši situacija atsikartojo byloje dėl teritorijos Šilutėje užteršimo naftos produktais. Teisiami buvę savivaldybės darbuotojai ir Šilutės autobusų parko direktorius kaltinami, kad piktnaudžiaudami užimamomis pareigomis, naftos produktais prisodrintu gruntu užteršė 8 tūkst. kvadratinių metrų teritoriją. Aplinkosaugininkai žalą gamtai pradžioje įvertino 55,5 mln. eurų.

Tačiau šią žalą perskaičiavus pagal tarptautinę metodiką, suma ištirpo iki 338 tūkst. eurų dar iki teisminio nagrinėjimo pradžios.

Tokia praktika ne tik nesprendžia taršos problematikos, tačiau nieko bendro neturi su žalos aplinkai atlyginimu.

Dėmesys yra skiriamas piniginių sumų išieškojimui, kurios nėra skiriamos pažeisto gamtos elemento atkūrimui, o surenkamos į bendrą valstybės biudžetą.

Kriterijai, algoritmas ir priemonės

Visgi liepos mėnesį priimtas LVAT sprendimas tokią praktiką turėtų palikti praeityje.

Sprendime aiškiai apibrėžta, jog žalą aplinkai vertinti galima tik nustačius žalos aplinkai faktą, vadovaujantis Direktyva 2004/35/EB ir AAĮ nustatytu reguliavimu, o ne 2002 m. metodika.

Taip AAD atsiranda pareiga nustatyti žalos aplinkai faktą įvertinant pradinę aplinkos elemento būklę iki taršos incidento ir po jo, ir, tik jį nustačius, žalos aplinkai dydžio nustatymui taikyti LVAT sprendime nurodytus kriterijus, kurie turi pirmumą metodikos atžvilgiu.

Šie kriterijai, tai pirminės aplinkos būklės įvertinimas, neigiamo poveikio reikšmingumas, natūralaus atsikūrimo galimybės, atlikti veiksmai, užtikrinantys žalą aplinkai darančių veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ir pritaikytos aplinkos atkūrimo priemonės.

LVAT taip pat pirmą kartą teismų praktikoje apibrėžė žalos aplinkai dydžio nustatymo algoritmą. Juo prioriteto tvarka išskyrė pirmines aplinkos atkūrimo priemones, kurių paskirtis - atkurti pažeistų gamtos išteklių pirminę būklę.

Tuomet - papildomas aplinkos atkūrimo priemones, kurios taikomos, jei neatkuriama pažeistų gamtos išteklių pirminė būklė, o jų paskirtis – suteikti tokį patį gamtos išteklių ir funkcijų lygį, taip pat ir alternatyvioje vietovėje, panašų į tą, kuris būtų suteiktas tada, jei sugrąžinta pirminė būklė.

Ir galiausiai, kompensuojamąsias aplinkos atkūrimo priemones, kurios taikomos kompensuojant gamtos išteklių laikinus nuostolius iki jų atkūrimo.

Tuo pačiu yra pripažįstama, kad tarp papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių egzistuoja hierarchija, kuria remiantis taikomos priemonės griežtai laikantis nustatytos sekos.

Bet koks šio eiliškumo pažeidimas kvalifikuotinas kaip Direktyvoje 2004/35/EB ir AAĮ nustatytų reikalavimų pažeidimas.

Pirmiausia taikytinas išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodas.

Tuomet piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis. Ir tik tada, kai už protingą kainą negalima įvertinti išteklių pakeitimo, taikomas praradimų piniginės vertės metodas, kitaip vadinamas vertės ir sąnaudų metodu.

Metodika – tik kraštutiniais atvejais

Remiantis LVAT sprendimu, žalos aplinkai vertinimas remiantis metodika, yra tik vienas iš žalos ištaisymo vertinimo metodų, kuris pripažintas paskutiniu taikomu metodu.

Šis apskaičiavimas yra taikomas tik tais atvejais, jei neįmanoma panaudoti kitų metodų.

Svarbu ir tai, kad nagrinėtoje LVAT byloje pati Aplinkos ministerija tiesiogiai pripažino, kad prioritetas turi būti taikomas aplinkos atkūrimo priemonių taikymui, o metodika taikytina siekiant kompensuoti tik likutinę žalą.

Tuo atveju, kai aplinka nėra atkuriama taikant aplinkos atkūrimo priemones.

Taip AAD dešimtmečiais formuotoje ydingoje administracinėje praktikoje prioritetiškai taikytas vertės ir sąnaudų metodas LVAT sprendimu nuleistas į metodų hierarchijos žemiausiąjį laiptelį. Tačiau net ir jo taikymas yra susietas su AAD pareiga įrodyti, kad per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti aplinkos pakeitimo.

Nors sprendime išsaugota teisė taikyti šį metodą, tačiau svarbu tai, kad jis negali būti taikomas nustatant žalos aplinkai faktą.

Žalos faktas turi būti nustatytas atskirai, kaip aplinkos neigiamas pokytis, bei įvykdžius visas kitas nustatytas sąlygas. Priešingu atveju, AAD neįgyja teisės žalos aplinkai dydžiui taikyti praradimų piniginės vertės metodą ir pareikšti civilinį ieškinį.

Žalos faktui ir dydžiui nustatyti pritaikęs piniginės vertės metodą, Aplinkos apsaugos departamentas pažeistų Direktyvos 2004/35/EB ir Aplinkos apsaugos įstatymo nustatytą viešąjį teisinį reguliavimą ir piktnaudžiautų valdžia bei savo oficialiais įgaliojimais.

Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui. Todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos.

Teršalai savaime nėra žala

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nustatyta, kad pirmiausia privalo būti nustatytas žalos aplinkai faktas.

Tai nusako pareigą AAD nustatyti aplinkos elemento neigiamą pokytį, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 dienos nutartis, kurioje konstatuota, kad į aplinką patekę teršalai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti žalos aplinkai fakto.

Nacionalinių teismų praktika šiuo klausimu taip pat aiški – inkriminuojant žalos gamtai padarymo faktą, būtina nustatyti neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį.

Pabrėžiama ir tai, kad net ir netyčinio incidento atveju, išleidus teršalus į gamtinę aplinką, žalos dydis turi būti nustatinėjamas ir negali būti preziumuojamas.

Svarstant žalos aplinkai padarymo klausimą ir vadovaujantis teisės aktų reglamentavimu, būtina nustatyti, kuo pasireiškė atsakovo padaryta žala aplinkai, kokios yra galimybės atkurti pirminės būklės aplinką.

Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 18 dienos nutartimi teigiama, jog nekonstatavus žalos aplinkai padarymo fakto, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę.

Be to, siekiant padaryti išvadą, kad konkrečiam aplinkos elementui padaryta žala, privaloma nustatyti, kad tarp žalos ir veiklos yra priežastinis ryšys.

Priežastinio ryšio nustatymas, pagal Direktyvos 2004/35/EB, yra būtina sąlyga taikyti žalą aplinkai atlyginimo mechanizmą.